Filmas: "Matijas ir Maksimas" / "Matthias et Maxime"

Sveiki,

Aštuntasis ilgametražis kanadiečių režisieriaus Xavier Dolan filmas „Matijas ir Maksimas“ (pranc. Matthias et Maxime) (2019), sakyčiau, vėlei režisierių grąžina prie to, dėl ko jis išgarsėjo ir dėl ko buvo liaupsinamas. Žinoma, šįkart vėl kiek kitaip, bet atpažįstant genijų režisierių iš scenarijaus dialogų, kompozicijos, LGBT temų ir šeimos bei draugų problemos. Režisieriui labai nepavyko su angliakalbiu projektu, nors ir susikvietęs garsius Holivudo aktorius, jis praktiškai susinaikino savo unikalumą, atrodo, kad filmą būtų statęs ne X. Dolan, o kokia nors kampanija, nusisamdžiusi režisierių. Nežinau, kas įvyko su „Džono F. Dovano gyvenimas ir mirtis“ projektu, tačiau jis buvo, bent man asmeniškai, vos pažiūrimas.

Štai prancūziški jo filmai yra atskira sfera ir tai yra labai personalizuoti filmai, kurie man labai tinka ir patinka. Asmeniškai mes su režisieriumi esame vienmečiai ir mūsų gimimo dienas skiria kelios dienos, jo poetizuota kino kalba, kad ir kiek manieringa, bet labai artima. „Matijas ir Maksimas“ turėjo tapti Kino pavasario uždarymo filmu, tačiau koronavirusas viską pakoregavo taip, kad daugelis jį gali pamatyti pagal galimybes šiomis dienomis.

Istorija pasakoja apie Mariją ir Maksimą, du vyrukus iš draugiškų vyrukų būrio, kurie tik iš pažiūros panašūs, bet gyvena skirtingus socialinius gyvenimus. Matijas – pasiturintis vyras, turintis merginą, o Maksimas – galą su galu suduriantis vyrukas, kurio motina alkoholikė. Viename vakarėlyje jiedu nusifilmuoja bučiniui kvailame filme, pralošę lažybas ir nuo tada prasideda tyli traukos drama tarp vyrukų. Čia ir neigimas, ir trauka, ir baimė, ir nepripažinimas... Abu vyrukai grįžta į savo pasaulius, tačiau visada juos seka patirtas keistas to bučinio jausmas, sujaukęs jųdviejų gyvenimus...

Iš tikrųjų Dolanas dirba su detalėmis, stambiu planu, mėgsta chaotišką šurmulį, kuria gerus dialogus, kuriuose kaip taifūno akyje subtiliai perteikiama tylioji drama. Ir žinoma, režisieriaus kultiniai garso takeliai! Šiame filme tai vėl yra ir juos taip smagu klausytis, kad po filmo visada puolu „jutubinti“. Iš esmės šis filmas apie draugystę, kuriai nelemta išsirutulioti iki intymių santykių. Režisieriui ir vėl pavyko išgauti tą keistą pasimetimo, nesmagumo jausmą įvairiuose situacijose ir tai taip gražu, taip gerai suorkestruota, kad tiesiog kaskart susilydau žiūrėdamas jo filmus. Taip, filmuose daug dialogų, daug triukšmo, daug aštrių buitinių scenų, tačiau tarp jų stojusios nušvitimo scenos, užpildytos estiniais kadrais ir garso takeliu tampa emocijų atvirukais. Esu praktiškai bejėgis prieš tokią raišką, jis išpildo mano nostalgišką kino svajonę išgyventi ir patirti su veikėjais to, ko niekada nebus gyvenime – ilgesį, pyktį, suartėjimą, išsiskyrimą, graužatį... Bet kažin kaip estetiškai, paverčiant kančios formą saviugdos priemone.

Labai patiko! Net jeigu filmas dešimtuko ir nevertas, jis man yra vertas, nes suteikė viską, ką tik gali man suteikti kinas. Absoliutų pasimėgavimą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb:6.8

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela