Daina
Opolskaitė. „Dienų piramidės“ – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 240.
Sveiki,
skaitytojai,
Kaip
teigia vienos geriausios praėjusiais metais išleistos lietuvių grožinės
literatūros knygos Dainos Opolskaitės Dienų piramidės
sudarytojai, šis novelių rinkinys pačios autorės brandintas net aštuoniolika
metų. Iki tol autorė gana garsiai buvo įvardijama kaip vaikų literatūros atstovė.
Dienų piramidės pelnė gausybę apdovanojimų, kai kurios atskiros novelės gavo
savo apdovanojimus, o kiek girdėjau, po Europos Sąjungos premijos, knygą žadama
versti ir į italų kalbą, todėl nusprendžiau dirstelėti, kas visgi rašoma šioje
knygoje, kuo ji įdomi šiuolaikiniam skaitytojui. Tai jau paskutinė knyga iš Metų
knygos rinkimų penketuko, kurios nebuvau skaitęs, pusę metų kantriai laukė
savo eilės ant mano naktinio stalelio, kai pakėliau, net nustebau, kad buvo jau
visai apdulkėjusi.
Knygoje
publikuojama trylika novelių, kurios stilistiškai gana panašios. Dainos
Opolskaitės kūrybą būtų galima apibūdinti kaip grįsta sukaupta, brandžia
gyvenimiška patirtimi ir įžvalgomis. Bendraisiais bruožais tiek pasakojimai,
tiek stilius primena septinto ir aštunto dešimtmečio lietuvių novelių meistrus,
kaip ir Dainos Opolskaitės kūryba, pasižymėjo jautrumu, žmogiškumu, subtilumu. Danutė
Kalinauskaitė, kurios kūryba taip pat iš dalies panaši į Dainos Opolskaitės,
pažymėjo, kad autorės kalba švari, kad sakinys protingas ir apgalvotas. Kadangi
novelės žanras įnoringas ir taupus, tenka atsakingai rinkti tekstą, išplėtoti
pasakojimą taip, kad nedingtų ekspresija su netikėtai pabaigose nuaidinčia
mintimi, dažnai netiesiogiai apibendrinančia visą pasakojimą. Toks pasakojimo
būdas nėra patrauklus šiuolaikiniam skaitytojui, jis atrodo jau literatūroje
išbandytas, atgyvenęs, „pasislėpęs“ už staigių ir aštrių siužetų turinčių
knygų, todėl nebeužtenka atkartoti novelės struktūros ir jautrumo, gilios
minties perteikimo, tenka į novelę eksploatuoti unikalius dalykus, kurie arba
būtų tematiškai aktualūs dabarties skaitytojui, arba pasižymėtų rašytojo
unikaliu gebėjimu savitai kurti tekstą.
Perskaičius
knygą, man regis, kad šios iš esmės geros novelės toli nuo tradicijos
neatsiplėšia, daugelis pasakojimų savo ritmika, elegancija primena senosios
kartos novelistų ištarmes. Žinoma, knygos nėra rašomos vien tam, kad pranoktų
ar pakeistų literatūros išraišką, sumodernintų, kaip šiuo atveju, novelės
žanrą, tačiau būtent unikalumo ir savitumo pas Dainą Opolskaitę man šiek tiek
pritrūko. Subtiliuose pasakojimuose, žinoma, skamba apgalvotas sakinys, žinoma,
itin padirbėta su aliteracijomis ir asonansais; beveik kiekvienas daiktavardis
turi prieš tai esantį būdvardį, kuris sukuria skambumą ir ryškumą, tačiau
skaitant novelę po novelės susidaro įspūdis, kad autorė turi ryškų jausminio
žodyno perteklių, nėra linkusi itin stilistiškai eksperimentuoti. Ne visada
novelių pradžiose pasiteisina ilgos pastraipos, kuriose akcentuojama dar
neįvardytų veikėjų ir jų situacijų būsenoms, kai skaitytojas aklai panardinamas
į pasakojimo juslinį pasaulį, iš kurio aprašymo it fotografija galiausiai
išryškėja pati situacija. Visgi kur kas įtaigiau, bet gal ne visada subtiliau,
atrodo, kai novelės pradžioje pateikiama aiški situacija, arba pirmuoju asmeniu
prabyla pasakotojas, kuris pasakojime dažnai yra apgaulingas, pasirodo esąs ne
tai, ką matome pačioje pradžioje.
Kalbant
apie novelių turinio bendrąsias sąsajas, akivaizdu, jog autorė šlietųsi prie
Lauros Sintijos Černiauskaitės, Danutės Kalinauskaitės, iš dalies ir Vandos
Juknaitės literatūros, kurioms kaip rašytojoms svarbus pamatinis šeiminis ryšys.
Beveik visose novelėse plėtojama Bitės Vilimaitės novelių „mažojo žmogaus“
gyvenimo situacijos, kurios atitolusios arba atrodo tik kaip atskiros dėželės
socialiniame, dideliame visuomenės darinyje. Dažni veikėjai yra dukros ir
motinos, sūnūs ir tėvai, mylimieji, meilužiai – tai kas greta, artima, šalia,
gyvenimiška, atpažįstama. Tie ryšiai veriasi subtiliais, bet skirtingais
rakursais, ieško jungiančių dėsnių ir kartu skiriančių destruktyvių, bando
subtiliai atskleisti vėtomo ir mėtomo paties likimo „mažojo žmogaus“ gyvenimo
situacijas.
Šitiems
veikėjų ryšiams nusakyti autorė pasitelkia kartais pernelyg angažuotą pomėgį ne
per situacijas atskleisti ryšius, bet preciziškai gražiai ir poetiškai, – norisi
sakyti, moteriškai, – aprašyti juslinį pasaulį, kas retsykiais susidaro
įspūdis, kad autorė kai kuriose novelėse tampa jausmų aprašinėtoja: „Tai
nebuvo paprasta tyla, atsitiktinė ir prisodrinta nejaukių pauzių, ne tokia,
kuri užklumpa staiga ir niekuo neįpareigojanti, kai visi žodžiai netikėtai per
greitai išspinduliuoja save ir išblėsta be pėdsako. Tai buvo graži ir svarbi
tyla, kur kas reikšmingesnė ir ypatingesnė nei daugybė žodžių, apie tokią
tebuvau skaičiusi knygose. O dabar jaučiu ją („Prieblandos valanda“, p. 186)“. Kai
kada tie aprašymai būna itin veiksmingi, jie papildo psichologinį veikėjo
pasaulį, nusako tarpusavio ryšius, tačiau kai kada atrodo tik dėl beletristinės
estetikos, kuri nepateisina nei novelės meninės vertės, nei skaitytojų
lūkesčių.
Novelės
menine verte nelygiavertės. Kai kuriomis drioktelima įtaigiai ir kaip
griaustinis iš giedro dangaus. Pavyzdžiui, viena mėgstamiausių ir įsimintiniausių,
bent man, novelių yra Karūnos. Joje aprašomos beveik 24 valandų ir TV
pagalbos socialinio paribio gyventojų realybės štrichai, atrodo, viskas jau
girdėta, matyta, atrodo, ir toji pasileidusi, savivertės neturinti motina,
skaldanti antausius dukrai, matyta ir regėta, tačiau pačioje pabaigoje, kai
motina palinksta plauti dukters batų, ne savo, bet pirmiausia dukros, tada
mergaitė pamato nematomą kasdienybės pasiaukojimo karūną, tokią užjuodintą
banalių gyvenimiškų situacijų, kad skaitytojui net susopa, kaip tai meistriškai
koreliuoja su močiutės garbinamu Marijos atvaizdu. Sakyčiau, Karūna
turėjo pelnyti Antano Vaičiulaičio premiją, nes būtent tos labiausiai
įvertintos novelės – Grotos, Ateik per ledą, – man pasirodė gana
vidutinės.
Rašytoja Daina Opolskaitė
Viena
iš labiausiai įsimenamų novelių yra Madlena ir aš, kur autorė leidžia
sau šiek tiek paeksperimentuoti su pasakotojo perspektyvomis ir net apgauna
skaitytoją. Tai veikia! Tos pačios „myli-nemyli“ temos atrodo įtaigiau, kai
bandoma dar plėtoti ir įmantresnę pasakojimo strategiją, tada jaučiasi įdėta
visapusiška pastanga sukurti ne tik turinį, sakinį, bet ir vadelioti pasakojimo
žirgus. Kitą vertus, toje pačioje novelėje viskas yra banalu. Siužetinė linija
absoliučiai siaubinga, ji primena muilo operą, netgi vardai (Madlena,
Eduardas...) lyg iš Lotynų Amerikos serialų. Moteris susilaukia mergytės nuo
savo gerokai vyresnio vyro sūnaus vienoje darbinėje išvykoje ir po 11 metų ji
vėl susitinka su meilužiu, kuris atpažįsta savo dukrą. Na, banaliau negali
būti! Ir finalas, kuriame mirštantis vyras prisipažįsta viską žinojęs –
tritaškis į serialo baigtuves, tačiau veikia juslingumas, pasakotojo slėpynės,
magiška mergaitės savistaba, kuri susilieja su pasakotoja, ir atrodo, kad tai
bundančios intuityvios sąmonės suvokimas: kas aš esu? Ryšis čia veikia atpažįstamai
per kraują, magišką ryšį, pralenkiant racionaliuosius, pavyzdžiui, DNR tyrimus
kokioje nors „Ir turtuoliai verkia“ 102 serijoje.
Autorė
nevengia pasakojimo kurti iš vyriško veikėjo perspektyvos. Nustebino novelė Tik
tvanas, kurioje įnoringos moters užspęstas vyras, dirbantis statybų
sektoriuje, turi daugiau žmogiškumo ir tėvystės instinktų nei tikroji motina,
kuri rūpinasi tik savimi. Tai tarsi Žemaitės Petras Kurmelis, kada Marcė
per dienų dienas gulėjo lovoje, o vyras Petras Kurmelis dėl jos viską darė,
šiuolaikinis variantas. Šiuolaikiškai perteikti ir tėvo bei paauglės sutrūkinėję
ryšiai: „Gustavas pirmą kartą savo gyvenime kalbėjosi su dukra. Ne žodžiais,
o akimis. Viktorijos akys buvo kupinos skausmo, pykčio, kuris čia pat virto
įniršiu, neapykanta ir dar kažin kuo, kuo – nebūtų galėjęs įvardyti. Žinoma,
tai negalėjo tęstis ilgai. Staiga pašokusi nuo lovos Viktorija stumte išstūmė
jį pro duris (p. 154).“ Labai gražiai pabaigoje struktūriškai išsprendžiama
su tvano metafora, kuri įprasmina karmos dėsnį: kiekvienam už blogį bus atlyginta
blogiu. Iš vyriškos perspektyvos pasakojama ir novelėje Iškyla, kur
tėvas ir sūnus pasakojasi apie save nenoriai ir nejaukiai. Čia pas jaunuolį
prabunda seksualinė trauka, sapne susikryžiuoja prisiminimai apie tėvą ir jo
paties gyvenimas, o visa tai pavirsta į psichoanalizės vertą pasakojimą,
kuriame išryškėja tėvo ir sūnaus veidrodiškai atspindinti gyvenimo elgsena.
Įsimintinesnė
novelė Niekada, kada veikėja, pavargusi ir išsekusi emociškai ir
protiškai motina novelėje pasako niekada du kartus, tačiau jie liudija
skirtingus dalykus. Autorė grakščiai sužaidžia strateginį šio žodžio reikšmių pokerį
ir subtiliai perteikia ne tik moters norą pabėgti nuo motiniškos naštos ir būti
savimi, bet grąžina veikėjai savivoką, jog be visi to, ką moteris turi, niekas
jos už saugaus šeiminio židinio nelaukia. Beje labai įtaigiai atskleista
buitiška moters elgsena, nors gana tipiška (namų tvarkytoja), kuri traukia
žoliapjovę, šveičia ir tvarko vien tam, kad psichofiziniais veiksmais susigrąžintų
savastį. Novelėje Stebuklingas žmogus mokinė platoniškai įsimyli pas
juos sodyboje pradėjusį dirbti pagalbininką, kuris ja rūpinasi, pasitinka iš po
mokyklos ir mergaitė svajoja už jo ištekėti. Galiausiai novelės finalas labai
pamokantis kaip Biliūno ar Savickio novelės: nevalia greitai pasitikėti
svetimais ir įsileisti juos ne tik į namus, bet ir į savo širdį. Finalinis
pamokymas taip siejasi subtiliai simboliškai su nupjautomis kriaušėmis ir ten aptiktomis
drugelių lėliukėmis, kurios simbolizuoja senojo pasaulio sugriovimą ir
atgimimą.
Sakoma,
„Rafaelo“ – iškalbingiau už tūkstantį žodžių, tik kad „Rafaelo“ turi riešutą ir
beskonį kremą. Štai novelė kaip žanras – iškalbingiau už romaną. Daugeliais atvejų
D. Opolskaitei išties pavyko pasiekti meistrės lygį. Dėl kai kurių
abstraktesnių, labiau idėjinių ir juslinių novelių suabejojau, jos atrodė
labiau išskydusios, pasimetusios tarp kitų. Bet kokiu atveju, bendroji
filosofinė novelių esmė yra byloti apie žmogų formuojantį laiką, kuris
rinkinyje įgyja dienų piramidžių metaforą. Tai pasakojimai apie laiką ir atmintį,
tai, kas trumpais momentais situacijose žmogų formuoja kaip turintį žmogiškumo
požymį; kas žmogų daro žmogišką; kaip skiriasi geras žmogus nuo blogo; kokia
poelgio (ne)atsakomybės kaina. (Su neįkyriais didaktiniais ir moralizavimo
prieskoniais). Visose novelėse atsakymas yra apčiuopiamas tas pats – tik kito
žmogaus būvimas, ryšis su kitu daro tave žmogumi, nes tik per kitus, kuriuose tu
atsispindi, galima suvokti ne tik savo vertę, bet ir suvokti, esi tu geras, ar
blogas žmogus.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą