Filmas: "Įžeidimas" / "L'insulte" / "The Insult"

 Sveiki, skaitytojai,

Nežinau, kaip prieš keletą metų Kino pavasaryje praleidau Libano režisieriaus Ziad Doueiri „Oskarui“ nominuotą filmą „Įžeidimas“ (angl. The Insult) (2017). Tikriausiai ne viską atrankos būdu iš programos pavyksta suderinti ir pamatyti, kai kurie filmai, kaip šis, išlenda iš užmaršties ir suteikia antrą šansą pamatyti ir apsvarstyti.

Filme pasakojama apie, žinoma, Libano geopolitinę situaciją. Kaip filmo pradžioje sakoma, šis filme vaizduojamas ginčas neatspindi realios Libano politinės situacijos, ji išgalvota, bet įtariu, kad Artimųjų rytų tautų nesantaika visgi tebėra aktuali problema. Istorijoje susiduria krikščionys libaniečiai ir šioje šalyje gyvenantys palestiniečiai. Prieš daugel metų tarp šių tautų kilo nesantaika, traukdamiesi palestiniečiai iš Izraelio kovojo su libaniečiais, o toji nesantaika išliko daugelyje likusių žmonių atmintyje. Nors filme vaizduojami taikos metai ir karas seniai baigėsi, tačiau akivaizdu, kad palestiniečiai mieste, kur vyksta veiksmas, turi savo kvartalus, o likę savuosius. Viskas prasideda nuo to, kad palestiniečių darbininkai tiesiog remontuoja balkono nutekamąjį vamzdį, kurį ima ir kūju sudaužo nežinia dėl ko įsiutęs vietos gyventojas, kuris visiems sakąs, kad jį palestinietis įžeidęs, nors pats išprovokavo, apliedamas jį vandeniu... Žodžiu, situacija tokia įkaitinta dėl absurdiškumo, kad didžiąją filmo dalį atrodo šiai situacijai apibūdinti tinka posakis: iš musės išpūtė dramblį. Bet „smagumas“ tik prasideda!

Galiausiai tampa aišku, kad tai ne šiaip įžeidimas, o palestinietis turi atsiprašyti už tai, kas jis yra ir kas nutiko prieš daugel metų Libanui. Tai aštriai politizuotas filmas, suraikytas keliais esminiais politiniais sluoksniais. Vienu atveju tai buitinis neapykantos gatvės konfliktas, kitame – teismo salėje grumiasi tėvas ir dukra, o galiausiai į teismo procesą įsitraukia ir miesto gyventojai. Viskas pamažu primena į nevaldomą tuoj pratrūksiantį karą, kuris iš esmės kyla ne dėl to vamzdžio, o dėl ilgai kaupto nepasitenkinimo, pykčio bei neteisybės. Be visų šių procesų filmu pavyko perteikti, sakyčiau, svarbiausią filmo idėją: visi yra aukos ir savotiški agresoriai, valdomi istorinio laiko ir sąlygų, tad ir vieniems, ir kitiems tenka pripažinti, kad yra kalti, bet... Teisminėje „įvalkale“ randasi spekuliacijos, galios žaidimai, asmeninių sąskaitų suvedinėjimai ir galų gale senai neišspręstos istorinės teisybės atstatymo piktžaizdės ir nuoskaudos tarp tautų.

Filmas išties puikus. Ne dėl to, kad kalba apie politiką, nes politika čia tėra tik kontekstas, iš tikrųjų filmas perteikia aukštesnę idėją: kaip paprasti žmonių gyvenimai yra veikiami pykčio ir nuoskaudos, kaip lengva manipuliuoti tautybės identitetu ir įsivelti į interesų karą. Tie, kurie nešioja savyje nuoskaudą, įžeidimą, tų gyvenimas apkarsta, tik šįkart jis apkarsta viso miesto mastu. Iš esmės filmas apie tai, kaip svarbu atleisti ir mokėti atsiprašyti vardan dvasinės sveikatos ir kitų gerovės, kad ir kaip atrodytų viskas prieštaringai. Išties puikiai moralę, vertybes ir įsitikinimus skenuojantis filmas.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela