Vladimir Naboko. „Pninas“ – Vilnius: Rara, 2020. – p. 180.
Sveiki,
Šių
metų vasaros skaitymus pradėjau su leidyklos Rara dar pernai išleista
pirmąją serijos knyga. Rusų rašytojas Vladimir Nabokov (1899-1977)
lietuviams tikriausiai labiausiai žinomas dėl romano Lolita, kurį, kaip pasakojama,
iš ugnies ištraukė rašytojo žmona. Dėl neįprastos pagyvenusio profesoriaus potraukio
paauglei Lolitai knyga buvo ir skandalinga, ir geidžiama. Romanas Pninas
(angl. Pinin), laikomas vienu geriausiu V. Nabokovo kūrinių, iki šiol
nebuvo išverstas lietuviškai, tai padarė daugeliui puikiai žinomas ir
vertinamas vertėjas Laimantas Jonušys.
Lyginant
su kadaise skaityta mąslia ir klampia Lolita, Pninas atrodo kur kas
taupesnis, platesnis, įdomesnis ne tik dėl temų, bet ir kintančios pasakojimo
perspektyvos. Pninas kur kas dinamiškesnis ir gilesnio teminio spektro
kūrinys. Romane pasakojama apie pagyvenusį literatūros profesorių Timofejų Pniną,
kuris vyksta traukiniu skaityti pranešimo į konferenciją, tačiau dar nežino,
kad atsidūrė ne tame traukinyje ir jam teks netrukus išlipti visiškai nežinomoje
vietoje ir laukti kito traukinio. Pasakotojas nuolat pirmajame skyriuje
nupasakoja Pnino išvaizdą ir per detales „nukeliauja“ į tam tikrus Pnino
biografinius štrichus. Ką mes sužinome apie Pniną? Kad jis emigrantas, kuris
negali sugrįžti (kaip ir daugelis to meto XX amžiaus vidurio rusų intelektualų)
į geležine uždanga atsitvėrusią Rusiją.
Pninas
gyvena Amerikoje, kurį laiką dirbo Europoje, jo biografiniai faktai tekste
pralekia kaip greitasis traukinys – vėliau jie kitokiu lygmeniu plėtojami
kituose skyriuose ir taip per visą knygą susilipdome tai, kas iš tikrųjų yra
Pninas ir kodėl jis toks pniniškas. Terminas pniniškumas tikriausiai
tinka ne vien tik intelektualiam emigrantui, bet ir visiems, kurie tranzuoja iš
konservatyvios rusiškos kultūros į atsainią ir liberalią vakarietišką. Jau vien
tas faktas, kad Pninas sėdi ne tame traukinyje, o vėliau turi problemų su savo
lagaminu, kuriame yra svarbi medžiaga konferencijai, ir taip, kaip atsainiai amerikiečiai
be atsakomybės naštos paima jo lagaminą, trikdo patį skaitytoją: negi iš
tikrųjų pradėjome skaityti knygą apie patiktų profesorių, kuris negali
perprasti amerikiečių? Pninas visa savo esybe yra rusas, jo tautinė tapatybė reiškiasi
tiek kalbiniu akcentu, tiek bendravimo kultūra, tiek vertybėmis. Veikėjas nuolatos
atsiduria dviprasmiškose situacijose, jaučiamas prisitaikėliškumas, kuris yra
būtinas, norint įsilieti į intelektualų būrį. Kaip vėliau sužinome, Pninas turi
ir nemažai žmonių, kurie jo nemėgsta arba tyčiojasi iš jo kalbėsenos ir
manierų.
„Pninas
į „Pušyną“ vyko pirmą kartą, bet aš ten buvau ir anksčiau. Emigrantų rusų –
liberalų ir intelektualų, išvykusių iš Rusijos apie 1920 metus, – ten knibždėte
knibždėdavo. Juos matydavai visuose dėmėtos paunksmės vietelėse: sėdinčius ant
kaimiškų suoliukų, aptarinėjančių emigracijos rašytojų – Buniną, Aldanovą,
Siriną; gulinčius pakibusius hamakuose su rusakalbio laikraščio sekmadienio
numeriu... (p. 108). Viena svarbiausių Pnino
temų – rusų emigrantų gyvenimas Amerikoje, bandymai išlaikyti savo kultūrinę
savastį ir prisitaikyti prie kitos kultūros. Romane išryškėjo rusų emigrantų
bendruomenės pastangos: pirmoji Pnino emigrantų karta, kuriai vis dar reikia
susitikti su kitais rusais, į kuriuos galėtų vis dar kreiptis tėvavardžiais,
gestikuliuoti kaip rusai ir mąstyti kaip rusai. Tai trapiai ir nykstančiai
bendruomenei yra skirtas visas skyrius, kuriame išryškėja ir jau antrosios
kartos, jau niekada negyvenusios Rusijoje kultūrinis nesitapatinimas: „Atrodė,
kad „Pušyne“ jie gyvena visai kitoje fizinėje ir psichologinėje plotmėje negu
jų tėvai: kartkarčiais iš savosios plotmės pereina į mūsiškę per kažkokius
tarpinio matmens raibulius – ką nors atšauna į geranorišką rusišką pokštą ar
patarimu išreikštą susirūpinimą, laikosi visada apatiškai (tad tėvam atrodo,
kad pagimdė kažkokią elfų padermę)... (p. 109).“
Timofejus
Pninas – sudėtingo likimo žmogus, kuris dėl kultūros prisitaikymo ir imitavimo
atrodo retsykiais komiškas, pavyzdžiui, bando nusipirkti Džeko Londono knygą,
kurią anuomet skaitė Rusijoje, tačiau Amerikoje jos negali rasti. Taip pat jo graudi
pirmoji meilė, kuri papuolė į koncentracijos stovyklą ir tapo medicininio
eksperimento auka, kelia širdgėlą ir tuo pačiu drastiškus pasirinkimus tarp
skirtingo temperamentų moterų. Galiausiai jis įsimyli rusų emigrantę ir prastą poetę
Lizą, su kuria užmezga santykius ir beatodairiškai trokšta jai laimės, bet ji
pasirenka kitą vyrą. Galiausiai Pninas po daugel metų ima rūpintis jau
užaugusiu Lizos sūnumi Viktoru ir savaip realizuoja tėviškus instinktus, tačiau
nepažinodamas Viktoro, vėlgi patenka į komiškas situacijas...
Galiausiai
Pninas atleidžiamas iš dėstytojo darbo. Šią žinią jis sužino per savo rengtą
vakarėlį amerikietiškiems intelektualams draugams ir pažįstamiems. V. Nabokovas
itin skausmingai per punšo dubenį ir taures, trapius su stiklu susijusias
metaforas atskleidžia Pnino gyvenimo tragediją. Galiausiai finalinėje scenoje
sužinome, kas šios istorijos pasakotojas. Jis – Lizos poezijos vertintojas ir
Pnino pažįstamas dar iš Rusijos laikų, tačiau Pninas neigia, kad jis kada nors
Rusijoje jį pažinojo. Apskritai per šio pasakotojo perspektyvą atsiveria
neigiančio, slapukaujančio Pnino charakteristika, todėl, kad ir kaip mums
atrodytų, kad pasakotojas viską žino apie Pniną, iš tikrųjų jis tik įtaigiai
svarsto ir daro tam tikras prielaidas iš gana skurdžių Pnino biografinių faktų.
Koks tas Pninas iš tikrųjų sunku tiksliai pasakyti, galime tik interpretuoti ir
įsivaizduoti jį esantį vienokį ar kitokį.
Viena
svarbiausių šios puikios istorijos sąrangos dalių – teksto stilius. Jis itin
jautriai „išgaląstas“, poetiškas ir labai puikiai išverstas į lietuvių kalbą. Ilgi,
sudėtingi sakiniai liejasi kaip muzika ir čia reiktų padėkoti L. Jonušio vertėjo
meistriškumui. Autorius šiame kūrinyje randa itin gerą tragikomedijos balansą,
kai Pnino gyvenimas bei jo komiškos situacijos atsiskleidžia esant jį neapdairų
ir patiklų žmogelį, tačiau už viso to atsiskleidžia ir emigranto traumos. Autoriui
be jokių hiperbolizuotų emigranto likimo įvykių per kasdienes situacijas
pavyksta išausti taikliai poetišką pasakojimą, skambantį už paties teksto. Iš tikrųjų
esu labai sužavėtas tokiu turtingų sakinių sklandumu ir autoriaus jautrumu ir dėmesingumu
savo veikėjui.
Nors
tekstas vien tik apie intelektualą Pniną, bet iš dalies šioji knyga apie „atskilusius“
nuo motinos Rusijos XX amžiaus pirmosios pusės rusų intelektualus, emigrantų
sunkią dalią, visų pirma psichologinę traumą. Mes vis girdime, kokius sunkius fizinius
darbus Amerikoje dirbo mūsų lietuvių inteligentija, prisiminkime angliakasius,
skerdyklas ar tą patį Antaną Škėmą, lietuvių besikuriančias Čikagoje bendruomenes,
lygiai panašiai tą išgyveno ir rusų pabėgėliai ir emigrantai. Skaitant Pniną
tampa aišku, kad V. Nabokovas savo kailiu patyrė šį kultūrinį tranzitą, jis
gerai žino, ką reiškia universitetinė intelektualų aplinka (pats Veleslio
universitete 7 metus dėstė), ką reiškia dėstyti svetimoje kultūrinėje aplinkoje,
todėl nuolat man šiame pasakojime aidi ir tam tikri autoriaus biografiniai
motyvai.
Bet kokiu
atveju, šioji istorija turtinga istoriniais kontekstais, rusų klasikų literatūros
intertekstualumu bei sockultūriniais klodais. Ką reiškia būti rusu ne tarp
rusų, manau, labiausiai gali tą pasakyti pats savu kailiu patyręs savotišką dalią,
bet be tapatybės išsaugojimo šiame romane taip pat svarbi ir atminties bei
prisiminimų tema. Kiek žmogui reikia atsiminti savo gyvenimą Rusijoje, į kurią
negali grįžti, kiek galima (reikia?) prisiminti ten pasilikusius žmones – gyvus
ir jau mirusius, – kad išlaikytum savastį, bet kartu nebūtum sunaikintas tų
prisiminimų keliamų nostalgijos ir sielvarto? Tik bandant surasti aukso vidurį,
bandant nuolat būti dvasiniame balanse tarp to, kas yra čia ir dabar, ir kas
nutiko praeityje.
Jūsų Maištinga Siela
Ich bin so stolz, selbstbewusst und voller Leben hier zu sein, um mein Zeugnis zu geben, ich kann einfach nicht glauben, dass mein Mann jetzt zu Hause ist und uns erzählt, wie leer er sich die ganze Zeit gefühlt hat, als er nicht da war. Er hat mich verlassen und mir nach der Scheidung starke Schmerzen zugefügt, wer hätte daran gedacht. All dieses Wunder geschah direkt nachdem ich Kontakt von Dr. Egwali bekam, für den er mir half, in meinem Ehehaus wieder zur Normalität zu kommen. Ich bin eine der glücklichsten Frauen der Welt, würde ich sagen, wir dachten, er wäre weg und würde nie wieder nach Hause kommen, bis ein Liebeszauber gesprochen wurde und die Dinge in zwei Tagen wieder normal waren, es war wirklich ein Wunder "Mein Mann bedeutet alles means an mich und meine Kinder. Ich weiß nicht, wie ich Ihnen meine tiefe Dankbarkeit ausdrücken soll, Herr Doktor. Ich kann es nur empfehlen, wenn Sie dringende Hilfe in irgendeiner Kategorie von Zaubersprüchen benötigen, da dies garantiert ist.
AtsakytiPanaikintiE-Mail an /dregwalispellhome@gmail.com
WhatsApp: +2348122948392