Filmas: "Paveldėtojos" / "Las Herederas" / "The Heiresses"

 Sveiki,

Dar vienas „Kino pavasario“ repertuaro filmas ir šįkart Paragvajaus režisieriaus Marcelo Martinessi gerai kino kritikų įvertinta istorija „Paveldėtojos“ (ispan. Las herederas) (2018). Istorija pasakoja apie 30 metų drauge gyvenančią lesbiečių porą Paragvajaus sostinėje. Pora iki tol gyveno pasiturinčiai, tačiau, ištikus šeiminei finansų krizei, dėl machinacijų viena iš draugių nusprendžia atlikti kelių mėnesių kalinimo bausmę, todėl senyva Čela, likusi su nauja tarnaite, kaskart po aukciono tuštėjančiuose namuose ima dar labiau liūdėti, todėl imasi nelegaliai vežioti moteris ir uždarbiauti.

Iš tikrųjų istorija itin paprasta, didžiąją filmo dalį atrodo, kad nieko nevyksta, bet labai daug vyksta pagrindinės veikėjos gyvenime. Čela visada gyveno tarsi savo linksmos ir charizmatiškos draugės šešėlyje, retai reikšdavo nuomonę, būdavo santūri ir atrodo, kad ji be Čikitos neišgyventų nė dienos, bet atsidūrus draugei už grotų, Čelos gyvenimas kaip tik pradeda intensyvėti, pagaliau ji ima keisti gyvenimą smarkiai rizikuodama savo gerove.

Man patiko šis natūralistinio pobūdžio filmas, be teatralizavimo, be charakterio hiperbolizavimo. Ana Brun, atlikusi Čelos vaidmenį, sulaukė tarptautinio pripažinimo: šitaip nepauzuojančiai, nehiperbolizuojančiai per vidinę jėgą perteikė sutrikusios, pasimetusios moters portretą. Juslingas ir gilus vaidmuo, einantis iš gelmės. Taip pat patiko, kad dažnai Lotynų Amerikos mane pasiekiantys filmai, kurie iš dalies turi ir LGBTQ indeksą, priešingai nei daugelis amerikietiškų ar europietiškų filmų pavyzdžių, visuomeniškai neieško tarp lytinės orientacijos ir likusios visuomenės priešpriešų. Moterys ramiai gyvena savo bendruomenėje, aišku, meluoja, policijos nuovadoje, (kaip įprasta ir Lietuvoje), jog yra giminaitės, bet jų asmeniniame gyvenime egzistuoja savas lesbiečių getas, kuris atrodo nekonfliktuoja su likusiomis socialinėmis grupėmis. Štai gerai įvertinti amerikiečių filmų pavyzdžiai dažniausiai būna labai socialiai susitelkę į tapatybių pripažinimo kovos lauką.

Iš tikrųjų šis filmas jaukus, truputį melancholiškas, nes nesvarbu, kokia tavo orientacija, po šitiek gyvenimo metų drauge, (kaip šiame filme vaizduojamos moterys), mūsų asmeninis pasaulis staiga susvyruoja. Kartais atrodę savaime suprantami dalykai ir vaidmenys šeimoje ilgus metus galbūt užgula ir atima galimybę patirti gyvenimo avantiūrą ir trokšti atsinaujinimo, savo naujo aspekto pažinimo ir pripažinimo. Iš tikrųjų iš pažiūros nuobodokame filme atsiskleidžia gyvenimo saulėlydžio pirmosios spalvos ir jos perteikia tą nostalgiją, kuri ir graudi, ir graži po lygiai.

P. S. Filmą kol kas dar galite lietuviškai išvysti LRT mediatekoje.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela