Christina Lamb. „Mūsų kūnai – jų karo laukas“ – Vilnius: Alma littera, 2021. – p. 464.
Sveiki, skaitytojai,
Garsi britų tiriamosios
žurnalistikos rašytoja Christina Lamb (g. 1965) prieš kelerius metus
pristatė vieną labiausiai šokiruojančių savo dokumentinės prozos kūrinių Mūsų
kūnai – jų karo laukas (angl. Our Bodies Their Battlefield. What War
Does to Women) ir beregint sulaukė atgarsio visame pasaulyje. Autorė važinėjo
po visą pasaulį, kad galėtų tiesiogiai pasikalbėti su moterimis, kurios karo
metu išgyveno nesibaigiančius grupinius prievartavimus. Man, kaip vyrui, visada
buvo keista, kodėl moterims išprievartavimas yra toks skausmingas, kone
nepakeliamas, kai tuo tarpu kur kas skausmingesni kankinimai, pavyzdžiui,
galūnių kapojimas yra kur kas lengviau psichologiškai pakeliamas. Gali būti,
kad kalbu itin makabriškai, tačiau šioji knyga leido suvokti esminį moters
tapatybės esmę per jos kūno išniekinimą. Tai daugiau nei vien tik kūno
išniekinimas. Didelė dalis liudytojų visame pasaulyje minėjo vieną ir tą pačią
išprievartavimo frazę: mane tai nužudė iš vidaus. Šią knygą į lietuvių
kalbą išvertė Rita Kaminskaitė, o išleido Alma littera.
Neskaitau daug dokumentinės
prozos. Paskutiniu metu buvau skaitęs šokiruojančią baltarusių rašytojos ir
žurnalistės Svetlanos Aleksijevič Paskutinieji liudytojai, todėl nenorom
lyginau, kuo Nobelio premijos laureatės knygos skiriasi ir yra panašios
su Christinos Lamb. Žinoma, S. Aleksijevič proza yra kur kas stipresnė ir
paveikesnė, kadangi ji perteikia autentiškus liudytojų balsus, netgi išlaiko
pašnekovo sintaksę, sakinio „šnopavimą“, pasikartojimus, kurie rodo liudytojo
psichinę būklę, o tai leidžia itin jautriai tapatintis su skausmą išgyvenančiais
liudytojais. Be to, S. Aleksijevč prozoje dažnai nėra atsakymų į klausimus,
kodėl taip nutiko, nėra ryškios takoskyros tarp gėrio ir blogio, nes tie patys
žmonės gali didžiuotis, kad jų sūnūs žudė (Cinko berniukai) kitus žmones
ir tuo pačiu apraudoti, kad jis buvo nužudytas. Ch. Lamb proza kur kas labiau
vienalytė, jos tikslas nėra tekstu perteikti moterų autentiškus balsus, autorė
viena tiriamosios žurnalistės tonacija perteikia moterų liudijimus, įterpdama
politinius ir istorinius kontekstus. Iš vienos pusės ši autorė turi aiškesnį
tikslą: atkreipti viso pasaulio dėmesį, nutildytus ir nematomus aktyvistus bei
pasaulio politikus, kurie nusiręžia nuo prievartaujamų moterų likimų.
Knygos pradžioje
pateikiami žemėlapiai, kurie nusako autorės svarbiausius tiriamosios
žurnalistikos geografinius taškus. Nuo Bangladešo iki Argentinos, nuo Artimųjų
Rytų iki buvusios Jugoslavijos ji keliauja ir kalbasi su moterimis. Kartu tai
kelionė po XX–XXI a. karų paženklintą pasaulį, kuriame labiausiai kenčia
civiliai, ypač moterys. Visame pasaulyje tendencija labai panaši: vyrai
sušaudomi, o mergaitės, merginos, moterys ir net senolės paliekamos prievartai.
Nedažnai po prievartavimų jos nužudomos arba paliekamos mirti smarkiai
nukankintos.
Knyga išties
šokiruojanti, ji leidžia suprasti moters lytiškumo ir tapatybės jautrumą. Kartą
brutalia jėga pažeidus moters moteriškumo esmę, ji lieka nepagydoma ir
kraujuojanti žaizda visą gyvenimą. Mane nustebino šis jautrumo mastas ir tai,
kaip karą ir neįtikėtinus prievartos mastus išgyvenusios moterys toliau
egzistuoja. Taip, egzistuoja, o ne gyvena. Labai dažnai jos per visą savo likusį
laiką ne tik negali grįžti namo, bet yra atstumiamos savo artimųjų. Ypač sukrečiantys
liudijimai iš musulmoniškų kraštų. Neseniai, dar 2015 metais į Europą
plūstelėjo daugybę pabėgėlių iš Sirijos, jų liudijimai taip pat įtraukti į šią
knygą. Išprievartauta moteris laikoma artimųjų nešvaria, sugadinta, brokuota. Ji
nebeturi galimybės sukurti šeimos. Paradoksas: aukai reikalinga psichologinė pagalba,
visokeriopa artimųjų pagalba, kad ji galėtų atsitiesti, tačiau tos moterys
laikomis kaip prostitutės ir yra atstumiamos. Kad auka pati kalta, nes „sutiko“
būti prievartaujama, toks požiūris šokiruoja dar labiau.
„Čia buvo daug skirtingų
vyrų, jie sukišdavo moterims į intymią vietą lazdas ar butelius net iki
skrandžio, bet man to nepadarė. Didžiąją laiko dalį gulėjau be sąmonės (p.
161).“
„Keli vyrai prievartavo mamą
dukters akivaizdoje, o tada paprašė mergaitės nuplauti jų penius ir mamos
lytinius organus. Vėliau moteris pagimdė neišnešiotą kūdikį, trisdešimt keturių
savaičių aklą berniuką. Jos dukra niekada nebaigė mokyklos, gyveno palaidą
gyvenimą ir susilaukė penkių vaikų su trimis skirtingais vyrais (p. 220).“
Išprievartavimo destrukcinis
poveikis sunkiai suvokiamas, tie liudijimai baisūs, bet jie itin reikalingi,
kad būtų išgirsta nematoma ar nenorima matyti tiesa. Labiausiai šokiruoja to išprievartavimo
fakto sumenkinimas. Ilgą laiką moterų prievartavimas buvo laikomas karo lauko
legaliu ir būtinu grobiu, ir tik visai neseniai teismuose buvo priimta šis karo
nusikaltimas toks pat rimtas, kaip ir fizinis kankinimas. Labai dažnai
teisėsauga dėl prievartavimų numodavo į aukas kaip į nerimtą karo nusikaltimą,
bet dar labiau šokiruoja, kai karui pasibaigus, toms aukoms kasdien einant į
darbą dar tenka sveikintis su savo prievartautojais: „Pas mane dirba
naktinis sargas, kuris žudė. Žmogus, gyvenantis priešais, irgi žudikas. Kiekvieną
rytą mes pasisveikiname, bet abu žinome (p. 160).“
Įdomu buvo skaityti apie
Ruandoje hutų vykdytą genocidą tutsiams, nes prisiminiau filmą Ruandos
viešbutis (2004), buvo įdomu sužinoti ir apie masinius prievartavimus
Balkanų regione, vėl prisiminiau filmą Quo Vadis, Aida? (2020) ir
visuose šiuose filmuose taip pat akcentuojami ne prievartavimai, bet politiniai
manevrai, sušaudymai, tačiau išgyvenusiųjų moterų prievarta tarsi nesvarbi, todėl šioji knyga
išplėtė karo suvokimo siaubo mastą, leido žvilgtelėti ir į Argentinoje
aštuntajame dešimtmetyje grobiamas moteris, kurios tapdavo surakintomis gimdymo
mašinomis. Kanadiečių rašytoją Margaret Atwood tas baisus Argentinos moterų
kankinimų mastas iš esmės leido pradėti rašyti Tarnaitės pasakojimą. O kur dar
beveik milijonas vokiečių moterų, kurias išprievartavo sovietai, ar japonų
sukurtos „paguodos moterų“ haremas sekso vergijai palaikyti, kai Japonijos
kariai brovėsi į Azijos žemyninę dalį XX a. pirmojoje pusėje.
Būtų galima vardyti ir
vardyti tuos liudijimus, tačiau akivaizdu, kad jie jungiasi į vieną mūsų
pasaulį gaubiantį prievartos tinklą. Įspūdis toks, kad nieko nėra baisiau už
karą, kad žmonių žemė tiesiog persisunkusi skausmu, krauju ir kančiomis. Mes vaikštome
vieni ant kitų kaulų, o atmintis, kol gyvas žmogus, niekur nedingsta, kaip ir
paliktos prievartos žymės. Galiausiai išprievartavimas tampa esmine aukos
tapatybės dalimi, kuri ją atskiria nuo likusios visuomenės. Baisiausia, kad
auka yra priversta tą slėpti, gėdytis, meluoti, nuslėpti, todėl labai sunku
nuteisti karo smurtautojus. Kodėl tai vyksta ir vyko? Ne kartą knygoje minima,
jog priešas per moters kūną nori pažeminti visą etninę ar religinę tautą, nes karas
visada kyla dėl įsitikinimų, etninių skirtumų, pavydo, nelygybės, noro būti
dievais ir sukurti savo „tobulą“ pasaulį, todėl „pasėti“ moters kūne naują
gyvybę yra viena esminių vyro kario pasąmonės diktuojamų veiksnių: pokytį daro
naujos gyvasties sukūrimas ir dabarties gyvasties atėmimas. Tai siaubingų
iliuzijų, politinių įsitikinimų vedami žmonės naikina patys save. Šioje
nelengvoje knygoje moters kūnas tampa susitraukusio pasaulio ploteliu, kurį
žūtbūt norima sutrypti vardan to, kas iš esmės nepasiekiama.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą