Sveiki, skaitytojai,
Labai norėjau patikrinti dar kartą režisierę Eliza Hittman, kurios įspūdingai sukurtą dramą „Niekada, retai, kartais, visada“ (2020) teko pamatyti. Tai slogus filmas, apie paauglę, kuri pasidaro abortą, tačiau savitai, unikaliai ir puikiai perteikta istorija kino kalba. Nusprendžiau pažiūrėti ir senesnį režisierės darbą, rodytą kino teatre „Skalvija“ pavadinimu „Paplūdimio žiurkės“ (angl. Beach Rats) (2017). Pastarasis filmas, kurio scenarijų parašė pati režisierė, pasakoja apie paauglį, gyvenantį miestelyje prie jūros. Jo tėvas miršta nuo vėžio, jis diena iš dienos trinasi su gauja prie paplūdimio, žaidžia žaidimus, vartoja narkotikus, vagia iš tėvo psichotropines medžiagas ir susiranda merginą, tačiau intymūs santykiai su ja nesimezga, nes vaikinukas vakarais, kai lieka vienui vienas, prisijungia prie interneto ir bendrauja sekso portaluose su gerokai vyresniais vyrais už savęs.
Frenkis, pagrindinis veikėjas, iš tikrųjų atsidūręs dvilypiame
gyvenime: vieną gyvena dienos metu, o kitą – nakties. Tai prieštaringas
jaunuolio gyvenimas, kurį bando Frenkis susiderinti, tačiau kaskart suvokia,
kad meluoja sau ir aplinkiniams. Dėl to kenčia jo puiki ir jautri mergina,
trūkinėja santykiai su motina, jis linkęs užsimiršti narkotikuose... Tiesa,
filme nagrinėjama tema nėra nauja ir, tiesą sakant, jau matyta kituose
nepriklausomo kino pavyzdžiuose, todėl tikėjausi, kad filmą pakylės režisierės
kalbėjimo pasirinkta maniera, kuri leidžia atskleisti dar nematytus ir
nepatirtus kine LGBTQ susipriešinimo su sunormintu pasaulio briaunas. Lyginant su
ankstesniu filmu, šis šiek tiek šabloniškesnis, vietomis scenos gana
neįtikinamos, sausokos, bet jų mažuma.
Iš tikrųjų „Paplūdimio žiurkės“ vykęs filmas ir
tinkamas visiems žiūrovams, ne tik LGBTQ. Ypač negalintiems suprasti arba žmonėms,
linkusiems skirstyti. Filmas nemoralizuoja, nepamokslauja, nesistengia padaryti
taip, kad pritartumėte LGBTQ žmonėms, bet leidžia pasijusti ir mąstyti iš tos
suskaldytos perspektyvos, pamatyti, kuo kartais gali gyventi homoseksualūs
jaunuoliai, kurie marginalizuojami ryškiomis vaivorykštėmis ir aplipdomi
genderizmo mitais. Frenkis visais atžvilgiais yra šiurkščių ir agresyvokų
jaunuolių kompanijos dalis, jis su jais elgiasi hiper aktyviai
heteroseksualiai, jų išvaizda chuliganiška – čia autorė šiek tiek erotizuoja,
sakydama, kad homoseksualumas dar nėra vien tik švelnus ir vien tik perteiktas lyčių
elgsenos stereotipais. Homoseksualumui negalima priskirti socialinių grupių, jų
yra visur ir jie kai kur itin sunkiai atpažįstami. Šis filmas man priminė prieš
porą metų „Kino pavasaryje“ matytą irgi tokį nestandartinį slovakų filmą „Pasekmės“,
kurio centre – brutalus ir į chuliganišką veiklą linkęs homoseksualas, turįs
savo skustagalvių gaują...
Pagrindinį vaidmenį atlikęs britų aktorius Harris
Dickinson buvo įtaigus, drąsus ir apsinuogindamas ir atlikdamas tokį vaidmenį. Ši
režisierė randa organišką kino kalbą, kuri būdinga nepriklausomam kinui ir geba
išskleisti susipriešinimo problemą tarp to, kas iš tikrųjų esi ir to, ko iš
tavęs tikisi pasaulis. O ką daryti, kai vieną dieną atsibundi ir supranti, kad
esi visiškai į tuos rėmus netelpantis? Pirminė ir žūtbūtinė kova pirmiausia
vyksta su savimi, o kai ji įveikiama, aplinkiniam pasauliui dažniausiai belieka
tik prisitaikyti, aišku, jeigu toje kovoje nepridarai kvailysčių.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 6.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą