Sveiki,
Prancūzų TV filmas pavadinimu „Jonas“ (pranc. Jonas)
(2018) tikriausiai daugelį niekuo pernelyg daug nenustebins. Filmą nusprendžiau
pažiūrėti dėl „Kino pavasaryje“ matyto aktoriaus Félix Maritaud pasirodymo
filme „Laukinis“. Pastarasis buvo LGBTQ tema ir gana graudžiai šokiruojantis,
tad šalia pamatęs aktoriaus retrospektyvoje filmą „Jonas“ ir pažiūrėjęs anonsą,
suvokiau, kad filmas turėtų būti kažkuo panašus į „Laukinį“.
Filme „Jonas“ pasakojama vieno homoseksualo vyruko
išstorija dviem laiko linijomis. Viena iš jų – jis dar paauglys mokykloje užmezga
intymius draugystės santykius su klasės naujoku ir jaučia klasės vaikinų
patyčias. Kitoje – po daugel metų jis bando vėlei atgaivinti ir susirasti
anuomet pažinotos vaikino šeimos narius. Paskui save tampydamas sentimentus
keliantį „game boy“ žaidimo pultelį, jis leidžiasi į praeities apmąstymus ir
savotiškos kaltės atpirkimą, nes galimai dėl jo kaltės praeityje įvyko
nelaimingas incidentas...
Istorija gana paprasta ir jau, man atrodo, daug kur
įvairiausiais rakursais matyta. Nors filmas ir su LGBTQ indeksu, visgi man joje
pritrūko ir dinamikos, ir įdomesnių siužetinių vingių, o gal visgi vidinės
istorijos įtampos. Su filmu lyg ir viskas gerai, tačiau veikėjai gana
vienkrypčiai, charakterio sąsajos paauglio Jono ir suaugusiuoju Jonu gana
nutolusios, atrodo, kad tai absoliučiai skirtingos asmenybės: vienas gyvena
nepastovų seksualinį ir kaltės graužaties gyvenimą, neturi net namų, o kitas –
perdėtai baikštus, drovus jaunuolis, kurio gyvenimas tuojau apvirs aukštyn
kojom. Nufilmuota ir perteikta viskas lyg ganėtinai neblogai, tačiau filmas
kaip iš vadovėlio, be įdomesnių provokacijų su pernelyg nuspėjama istorija ir
kompozicija. Pasigedau aštrumo, kokį turėjo „Laukinis“. Jeigu atvirai, tai
filmui tiesiog stinga aistros ir dvasios, tačiau europietiško kino kontekste
visgi susižiūri gana vidutiniškai.
Mano įvertinimas: 6/10
IMDb: 7.0
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą