Knyga: Valeria Luiselli "Prarastųjų vaikų archyvas"

 Valeria Luiselli. „Prarastųjų vaikų archyvas“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 464 p.

 

Sveiki,

 

Pirmąkart apie meksikiečių kilmės rašytoją Valeria Luiselli (g.1983) sužinojau, kai dariau įrašą apie ilgąjį The Booker Prize knygų sąrašą. Būtent joje sušmėžavo ir netgi sudomino rašytojos romanas Prarastųjų vaikų archyvas (angl. Lost Children Archive), kuris pasakoja apie po Ameriką keliaujančią šeimyną, kuri įrašinėja gamtos garsus ir bando surasti dvi meksikiečių mergaites, kirtusias JAV ir Meksikos sieną. Neįprasto romano fabula, kompozicija ir pasirinktos perspektyvos autorė, kuri iki tol rašė tik ispaniškai, debiutuoja šiuo romanu kaip angliškai rašanti, o tai beregint atnešė tarptautinį pripažinimą. Nors romanas nepateko į trumpąjį Booker sąrašą, tačiau kituose prestižiniuose literatūros apdovanojimuose pelnė finalininkės apdovanojimą. Įdomus faktas, kurį sužinojau tik pabaigęs skaityti knygą, jog autorė buvusi garsaus meksikiečių rašytojo Álvaro Enrigue žmona. Būtent šio rašytojo knygą Staigi mirtis ką tik išleido leidykla Rara. Prarastųjų vaikų archyvas į lietuvių kalbą išvertė Marija Bogušytė.

 

Iš tikrųjų iš šio romano tikėjausi kontekstu kažko labai panašaus į pernai skaitytą Jeanine Cummins skandalingą romaną Amerikos purvas. Anas romanas taip pat nagrinėjo meksikiečių pabėgimą į JAV problemą tiek emociniame, tiek politiniame kontekstuose, tačiau Amerikos purvas parašytas įtraukiu pop trilerio literatūriniu stiliumi, o štai Valeria Luiselli  romanas kur kas literatūriškesnis, įmantresnis ir neslėpsiu, kur kas įdomesnis.

 

Istoriją, kurioje nėra vardų, pasakoja mama. Ji kartu su vyru ir dviem vaikais leidžiasi per visą Ameriką automobiliu archyvuodami įvairius dalykus. Vyras atlieka autentiškų garsų įrašymą, domisi indėnų apačių kultūra, o mama panirusi į meksikiečių pabėgėlių vaikų problemas. Ant galinių automobilių sėdynių jie vežasi du vaikus: dešimtmetis berniukas – vyro vaikas, o penkiametė mergaitė – moters iš ankstesnių santykių su kitu vyru. Jiems bekeliaujant, moteris nuolat užsimena, jog tai jų paskutinioji kelionė kaip šeima, nes po jos jiedu išsiskirs ir kartu su savo vaikais pasuks skirtingais gyvenimo keliais. Tai tarsi atsisveikinimo ritualas, o galgi net bandymas išlaikyti santykius – sunku suvokti, ko kiekvienas labiau trokšta, tačiau kelionėje išsiskiria jųdviejų nuomonės, skirtingi ir jų tyrinėjimo objektai.

 

Romano kompozicija labai įdomi – skyriai suskirstyti į tam tikras archyvuotas dėžes. Kelionėje aptariamos knygos, klausoma muzika, žiūrima į fotografijas ir t. t., kurie kiekviename knygos skyriuje vienaip ar kitaip intertekstualiai perteikiami. „Mano sesuo, kuri dėsto literatūrą Čikagoje, mėgsta sakyti, kad Keroucas yra kaip milžiniškas penis, sisiojantis ant visų valstijų. Jos manymu, savo sintakse jis žymisi teritoriją, pretenduoja į centimetrus, mėtydamas veiksmažodžius į sakinius, užgrūzdamas kiekvieną tylos akimirką (p. 106).“ Tokiu būdu sukuriama intelektualios ir apsikaičiusios šeimos kelionė, kurioje atsiskleidžia ir intelektualusis vaikų auklėjimas. Šeima klausosi V. Goldingo Musių valdovo įrašo, apie jį diskutuoja su vaikais. Autorė labai pagaviai perteikia penkiametės ir dešimtmečio vaikų psichologiją, jų minties raišką, todėl atrodo, kad jie auga, mokosi ir bręsta bastydamiesi be namų tiesiog ant galinės automobilio sėdynės. Būtent tie momentai, kai kalba vaikai ir bando suprasti šį pasaulį, sakyčiau, buvo vieni įdomiausių šioje knygoje, nes jie tokie tikri, jog atrodo, kad pati autorė juos išrašė iš paties gyvenimo.

 

Šalia šios istorijos mama skaito knygą apie vaikų bėgimą iš Meksikos į JAV, kurios vadinamos elegijomis. Pati autorė savo kūrinio modelį pertransformavo iš gausybės literatūros, pradedant antikos epais ir baigiant pačiu Keroucu. Pagaviai išgautas kelionės ritmas, mamos požiūris į vaikus ir vyrą, jos bandymus susivokti savo jausmuose, tačiau neretai ji paskendusi savo tikslo siekiame – žūtbūt surasti mergaites, kol jos nedeportuotos iš šalies. Netrukus berniukui, kuris visą kelionę dokumentuoja fotografijomis, susivokia, kad tėvai, sėdėdami automobilio priekyje, pernelyg mažai skiria jiems dėmesio, o ir atrodo, kad mamai kur kas svarbesni dingę vaikai, todėl jis pasiima savo netikrą sesutę ir pats ryžtasi jų ieškoti. Būtent antrojoje knygos pusėje staiga pasikeičia pasakojimo perspektyva ir viskas pasakojama iš berniuko pozicijos, (įterpiami magiško realizmo, haliucionacijų, sąmonės srauto pasakojimo fragmentai), kaip jis matė visą šią kelionę, kaip jautė besiskiriančios šeimos santykius, apie kuriuos suaugusieji prie jų nediskutuodavo.

Valeria Luiselli

 

Šeimos kelionė perteikta psichologizuotai, tačiau knyga stipriai suliteratūrinta ne tik savo išskirtina kompozicija, bet ir į ją sudėtos tam tikros vaikų ugdymo galimybės, ištisa kultūrinė terpė, diskusijos, atmosfera, intelektualūs pokalbiai ir šių dienų universalios aktualijos. Autorė šią knygą pradėjo rašyti 2014 metais ir ją įkvėpė, o tiksliau įskaudino žiaurios teisminės imigrantų situacijos – ji dirbo vertėja. Persisunkusi realių istorijų, ji pradėjo rašyti šį romaną, o po kelerių metų JAV prezidentu išrinktas Donaldas Trumpas ambicingai ėmėsi statyti sieną su Meksiką, už nesaugios barikados palikdamas dar daugiau nelaimėlių. Man labai įstrigo viena knygoje motinos išsakyta mintis apie pabėgėlių ir imigrantų dalią bei vietinių gyventojų požiūrį: mes linkę viešojoje erdvėje labai politizuoti šį reikalą, ieškoti grėsmių, išvengdami esminio humanistinio ir empatiško santykio su pabėgėliais. Ypač tai akivaizdu buvo šį vasarą ištikus emigrantų krizei per Baltarusiją, kai didžioji piketuojančių žmonių pasisakymai per TV žinias, akivaizdžiai buvo politizuoti įsitikinimai apie kitataučius.

 

„Pragmatiškas klausimas: ar neturėčiau tiesiog dokumentuoti, kaip rimta žurnalistė, kokia buvau, kai pradėjau dirbti prie radijo ir produkcijos? Realistinis klausimas: galbūt geriau vaikų istorijas saugoti nuo žiniasklaidos kiek tik įmanoma, nes kuo daugiau dėmesio galimai poleminis klausimas sulaukia žiniasklaidoje, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus politizuotas, o šiais laikais politizuota problema jau yra ne reikalas, kuriam reikia skubių debatų viešojoje erdvėje, o greičiau derybų įrankis, kuriuo partijos lengvabūdiškai naudojasi, norėdamos įgyvendinti savo programas (p. 109).“

 

Šiame epiniame pasakojime sodriai ir jautriai perteikiama šeimos kelionė į savęs kaip šeimos pažinimą. Ir jeigu lemta šiai kelionei baigtis išsiskyrimu, toji gyvenimo patirtis keliaujant per valstijas su skirtingais tikslais, su miegančiais ir prabundančiais vaikais ant galinės sėdynės, nuteikia skaitytoją kažin kokiam gyvenimo akimirkos įsiklausimui. Gale knygos pateikiamos unikalios berniuko per visą kelionę darytos nuotraukos – dar vienas archyvas! – kuris liudija, kad esame žmonės, kurie laikui bėgant praeities įvykius linkę pamiršti arba prisiminti kiek kitaip, o šis archyvavimas, šis nuotraukų dokumentavimas leidžia tiksliau rekonstruoti praeitį. Viename lygmenyje šeimos kelionės archyvai, o kitoje – tų pabėgėlių vaikų, kurie perkaitę nuo saulės ir išsekę nuo troškulio miršta dykvietėse, senose indėnų žemėse ir tampa tik taškeliais žemėlapiuose ir prarastųjų vaikų archyvų įrašuose. Galimas daiktas vienintelis įrašas, liudijantis apie jų buvusį egzistavimą šiame pasaulyje.

 

Knyga nesistengia analizuoti politinio konteksto, bėgančių vaikų priežastis, autorė kiek įmanoma išlieka apolitiška ir perteikia asmeninius susirūpinimus per knygoje vaizduojančius veikėjus. Manau, kad knyga labai pavykusi, išsiskirianti savo išmone, kompozicija, idėjomis. Jeigu kitiems rašytojams ir keliame pagrįstą klausimą, kokią jų literatūra atlieka misiją, tai V. Luisellei tikriausiai tokių klausimų nebelieka, nes knygos medžiaga kalba pati už save.

 

Jūsų Maištinga Siela