Sveiki,
skaitytojai,
Taip! Taip! Taip! Pagaliau mes turime
aukšto pilotažo filmą, kuris gali konkuruoti pasaulinėje arenoje ir atitinka,
mano supratimu, aukštus kriterijus. Drąsiai galima sakyti, kad Jurgis
Matulevičius, pasiremdamas rašytojo Antano Škėmos apysaka, sukuria filmą tuo
pačiu pavadinimu „Izaokas“ (angl. Isaac) (2019). Žiūrėdamas prisiminiau
lenkų kino tradiciją, jų gausų kino derlių, kalbantį vis tomis pačiomis
šokiruojančiomis praėjusio amžiaus Antrojo pasaulinio karo žiaurybėmis. Nors
neskaičiau A. Škėmos kūrinio, bet, kaip suprantu, veiksmas tik iš dalies
paremtas apsakymu, jį gerokai kontekstais praplėtė scenaristai.
Geras scenarijus kino režisieriui yra
dievo dovana, o dviguba dovana yra ir gebėjimas savaip interpretuoti ir
nuosekliai bei atsakingai dirbti su pirmine medžiaga ir ją realizuoti. Ši istorija
prasideda šokiruojančiais vaizdiniais, kurie pasakoja Lietūkio garažo siaubingą
istoriją, kada 1941 metais 40 žydų buvo siaubingai išniekinti ir sadistiškai
šėlstant išžudyti. Šiame filme pirmieji dinamiški ir šiurpą varantys kadrai
prikausto dėmesį, tai panašu į demonišką mirties džiaugsmo orgiją, kurioje
nebėra nieko švento. Šiose žudynėse susiduria Andrius ir Izaokas. Andrius
nužudo Izaoką ir po daugel metų, krečiamas baimės ir vis dar gyvendamas su kaltės
našta, sutinka buvusį draugą Gediminą, kuris grįžo iš JAV. Gediminas, pasivogęs
rašytojo Antano Škėmos medžiagą, ryžtasi statyti filmą apie Lietūkio garažą.
Toki istorija iš tikrųjų yra Andriaus ir jis iš naujo ima išgyventi siaubingus
praeities įvykius...
Kuo skiriasi budelis ir auka? Kas
juos suartina? Sovietinio režimo kontekste, kurioje irgi nieko nėra šventa,
ieškoma praeityje galbūt egzistavusi teisybė. Budeliai ieško praeities budelių
ir tik konteksto bei politinės situacijos padaro žmogų didvyriu arba kaltuoju. Lendant
giliau į veikėjų psichologiją, tampa aišku, kaip veikia pats mirties atėmimo
faktas – demoniškai susitapatinama su aukos ir budelio vaidmenimis, todėl filmo
potekstės, iš dalies kaip ir A. Škėmos kūrinyje, įgauna Kaino ir Abelio
istorijos naują versiją. Daug šiame filme vykusių dalykų, kurie kelia nepaprastą
istorijos gyvybingumą: sovietmečio žmogaus mentalitetas, besąlyginis meilės
troškimas, alkoholio ir pasilinksminimo kultūra, pasiklausymo ir šnipinėjimo
faktai. Į akis krinta labai brandi ir įtaigiai pavykusi scenų organika ir kameros
judesys, spalvos, kurios simbolizuoja tą sovietmečio pilkumą, o aktoriai...
Nemediniai! Kazakevičius, Janušauskaitė ir Gavenonis buvo superiniai.
Vėl prisiminiau Kaupinio filmą „Nova
Lituania“, kuris pasirodė labai panašiu laiku ir pasakojo apie panašius laikus
ir netgi juodai-baltas kadrai taip pat panaudoti, tačiau filmas apie Madagaskaro
svajotoją buvo tylus, santūrus ir sunkiai paveikiantis mane kaip žiūrovą. „Izaokas“
savo temomis nagais brūžina iškart, tad žiūrovo nepalieka abejingo. Gal dėkinga
pati tema? Galimas daiktas, tačiau tada tai būtų filmas apie žudynes, tačiau
režisieriui pavyko pakylėti filmą į kitą lygmenį ir pasakoti apie žmogų naikinančias
sistemas ir neįgyvendintas svajones. Klausimas: kodėl iš JAV grįžo Gediminas? Papasakoti
tiesos? Atpirkti istorinės tiesos? Būti „kažkuo“? Numirti? Tapti pripažintu? Daug
įdomybių šiame filme, kur nėra aiškaus motyvuojančio atsakymo, kodėl žmonės,
suvokdami tikrovę, vis tiek renkasi spąstus ir kančią? Du skirtingi
laikotarpiai, savaip traumuojantys ir naikinantys bendražmogiškumą, o šiose sistemose
išryškėja žmogaus draugystė, meilė ir išdavystė. Esminis žiūrovui klausimas: o
kaip elgtumėtės jūs, atsidūrę šiose situacijose? Tai neatsakomi klausimai,
kuriais iš šių dienų perspektyvos mes dar matuojame „tiesą“, kuri galimai
neegzistuoja, nukeldami P. Cvirkos paminklą teisiame ir lipdome etiketes apie
žmogaus gerumą arba jo blogumą. Kažin, o kaip mes ten būtume pasielgę
kiekvienas? Filmas tyliai ištaria ir visų siaubiausią klausimą žiūrovui: ar
įmanoma pateisinti?
Mano įvertinimas: 9.5/10
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą