Sveiki,
Dar vienas seniesiems metams besibaigiant
pamatytas siaubo filmas tapo Darren Lynn Bousman režisuotas siaubo trileris „Šv.
Agota“ (angl. St. Agatha) (2018). Režisierius per savo gyvenimą
sukūrė ne vieną siaubo kino hitą, bet labiausiai išgarsėjo kaip antros, trečios
ir ketvirtos „Pjūklo“ dalies režisierius. Šįkart jis kuria filmą, apgaubta
gotiškomis religinėmis spalvomis ir remiasi 251 mūsų eros metais Sicilijoje
nukankintos šventosios Agotos istorija, tačiau su pačia šventąja nelabai ką
bendro ir turi, todėl kiek keista, kodėl filmas remiasi būtent ja. Šventoji
Agota buvo kilminga romėnė, priėmusi krikščionybę, todėl nusprendė likti
skaisti, už tai ją romėnai įmetė į viešnamį, vėliau nupjovė krūtis ir sudegino.
Pagrindiniai šiame filme veikėjai – tai jaunos merginos, kurios tėvų atvesdintos
į vienuolyno seseriją bando pagimdyti kūdikius ir atgal grįžti į socialinį
gyvenimą. Filme vaizduojamas maždaug šeštas-septintas dešimtmetis, kada
visuomenė itin smerkdavo vienišas jaunas motinas, lipindama nuodėmingųjų etiketes.
Pagrindinė veikėja Marija taip pat
atvyksta į vienuolyną ir sutinka čia pasilikti, laikytis griežtų ir kiek keistų
vienuolių įstatymų, kol pagimdys, tačiau netrukus ji sužino, kad po griežtomis
sutanomis slepiasi korumpuotų moterų organizacija, kurios pardavinėja kūdikius,
o čionai atvykėlės tapo griežto režimo vergėmis. Mariją uždaro į karstą,
apsvaigina narkotikais ir paverčia ją Agota. Tiesa, visą įtemptą filmą, kuris,
nepaisant keistenybių, įtraukia ir paverčia istoriją siaubą keliančiu įkaitų trileriu,
kelia ir tam tikrų abejonių. Visgi man kiek nelogiškas pasirodė vyresniosios
sesers malonus bendravimas su būsimąja Agota, viskas perteikia palaipsniui,
nors pačios nesibodi vaikščioti su šaunamaisiais ginklais ir grasinti atvirai,
todėl man kiek nesuprantamas tas cirkas: kam merginas uždaryti karste, haliucinogeniniais
vaistais svaiginti, perteikti viską kaip satanistinių vienuolių šou, kai
akivaizdžiai tai teroristinė organizacija, kuri sėdi salone ir skaičiuoja
pinigus. Kam toms vienuolėms nemiegoti naktį ir atlikti nefunkcionuojančius
ritualus, jeigu jos neturi apskritai jokio santykio su tikėjimu ar satanizmu?
Juk užtektų tiesiog pagrasinti ginklu ir būtų kur kas praktiškiau...
Žinoma, be to religinio šou filmas
netektų dvasios ir atmosferos. Iš fragmentų besijungianti pačios Marijos-Agotos
kaltės dėl mirusio broliuko istorija apskritai atrodo baisus stereotipas. Na kodėl
visas tokias mergaites panašiuose filmuose vienija tas keistai subanalintas
kaltės jausmas dėl kažkieno mirties? Tam personažui apskritai nieko neduoda, o
veikiau sukuria dirbtinumą ir erzinantį stereotipą. Nepaisant tam tikrų turinio
keblumo ir pagrindinės veikėjos biografijos klišių, filmas ganėtinai
įtraukiantis, išlaikantis įtampą, daug dėmesio skirta nėščiųjų žeminimui ir
kankinimams, kurie neatrodo jau tokie vaikiški, pavyzdžiui, suvalgyti savo
vėmalus. Kur kas absurdiškesnis sprendimas buvo vienai merginai nusikirpti
liežuvį, kai galėjo išvykti iš vienuolyno. Bet kuris protaujantis žmogus būtų
pasiėmęs lagaminą ir išvykęs, tačiau filmui reikia efektų, todėl turime iš
esmės siaubo šou su trilerio elementais, kuriame logikos pasigendama, tačiau
kaip smagu žiūrėti į tą sadistinį spektaklį ir galvoti: o jeigu iš tikrųjų
žmonės būtų tokie buki, kaip tame filme, tada būtų tikriausiai amen.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 4.9
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą