Sveiki,
Nemaniau, kad nusipirksiu
Nijolės Oželytės knygą „Atatrankos“, bet atsirado mano
pirkinių krepšelyje, kadangi su smalsumu pirkdamas perskaičiau kelis puslapius.
Dabar, kai knyga pervasarojo, manau, kad jos visos neperskaitysiu, nes ji
tikriausiai labai momentinė (kai yra tam tikras interesas ir nusiteikimas). Ne
visiems patinka N. Oželytė, bet ir ne visiems turi patikti. Labiausiai ji
dėmesį prikausto savo retorika, nes ji puiki viešųjų kalbų sakytoja, oratorė.
Esu pastebėjęs, kad daug kas jos nemėgsta, tačiau šiandien ne apie tai.
Skaitau lygiagrečiai
Viktorijos Daujotytės „Sakiniai“ ir Nijolės Oželytės „Atatrankos“ ir man šie
žanrai pakankamai tapatūs. Profesorė sugeba pagaviai ir suspaustai perteikti
labai trapias ir asmenines patirtis, o N. Oželytės mintijimuose labiau girdisi
politinis ir viešosios kalbos, skirtos auditorijai, tonas. Iš „Atatrankų“ kol
kas labiausiai man patiko aptiktos mintys ne apie politiką, ne apie nūdienos
Lietuvos realijas, o būtent dvasiniai universalūs apibendrinimai. Šioji citata
viena iš jų.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą