Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 38: vienas atvejis Vilniaus knygyne

 Sveiki,

Šiandien nesipiktinau, kaip galbūt dažnai nutinka dėl kultūrinių ir kartų skirtumų. Laikau save šaunuoliu. Piktų minčių dieta – tai, kas keičia pasaulį.

Šios dienos nutikimas. Į knygyną Vilniaus centre užsuko būrys paauglių merginų. Platūs džinsai, pūstos rudos arba juodos striukės, ant akių hipiškai užkritę netrinkti plaukai. Jokio seksualumo kulto, kuris, atrodo, buvo hiperbolizuotas mano paauglystės laikais, kai visi varvinom seilę, žiūrėdami į įdegintą Britney Spears pilvą. Net iš toli nelabai pasakysi, kad į knygyną atėjo merginos.

Tačiau išdavė – klegesys, sugriaunantis šiaip jau kapų knygyno tylą, kai atrodo, kad net kasininkė kalba pakuždomis tarsi bažnyčioje, kad kokio kliento tarp lentynų neišbaidytų. Iš kur pas mus toks lietuviškas tylumas ir kuklumas? Negi neišaugom iš KGB pasiklausymo baimės? Ir žinoma, paauglės tai jau tikrai sujaukė tylą, nes autobuse, gatvėje ar knygyne – jos vienodos, be tabu, o mūsų karta jau įrėminta visur elgtis atitinkamai, netgi prislopintai, nes buvome gąsdinami, gėdinami. Spėju.

Ir elgiuosi, ir dažnai reaguoju taip, kaip anuomet mano tėvų karta. Pamaniau sau, kad tegu jos juokiasi, tegu laužo stereotipus, tegu ir man nepriimtinus, galbūt erzinančius ir nesuprantamus, nes galbūt aš kažkada sulaužiau ne vieną etiketą vardan savo prigimtinės laisvės. Kai tai suvoki, kai tikrai suvoki, koks esi įrėmintas tų nusistovėjusių „pelė po šluota“ rėmų tam tikroje vietoje, suvoki ir priimi visus tokius, kaip jie reiškiasi pagal savo kartos galimybes, tada nebelieka susierzinimo. O juk geriau klegančios paauglės, truputį įžūlios kai kurių akimis, bet bent jau laimingos kartu, ne atskirtyje kaip galbūt man kažkada buvo dėl įsitikinimų. Džiaukimės, kad kiti gali ištrūkti ir būti savimi labiau, nei kažkada galbūt mes.

Pasaulis keičiasi aplink mane, jeigu jį priimu su visais besikeičiančiais cirkais.

Jūsų Maištinga Siela