Sveiki,
Kiek daug šiemet girdėjau
apie „Oskarą“ ir Didįjį Kanų kino prizą pelniusį „Interesų zona“ (angl. The
Zone of Interest) (2023), kurį režisavo Jonathan Glazer. Filmas tapo Kino
pavasario atidarymo filmu ir vienu labiausiai internete komentuojamu ir
aptarinėjamu šio sezono festivalio naujienų. Režisierius pasakoja istoriją apie
Antrąjį pasaulinį karą ir vaizduoja vokiečių karininkų šeimynėlę, gyvenančią
gautame prabangiame name su baseinu, sodu ir žalia veja visiškai šalia Aušvico
koncentracijos stovyklos, o tiksliau – jų puikius namus ir mirties stovyklą
skiria tiktai aukšta siena.
Puikus kontrastas, kurį
išgavo režisierius šiaip jau tiek kine, tiek teatre visada pasiteisina, t. y.
byloti apie pačius baisiausius dalykus su naiviai saldžiu švelnumu, neskiriant
smurtiniams efektams ir tiesioginei prievartai dėmesio, o kalbant apie tariamą
gėrio ir teisingumo bei laimės oazę šalia Didžiojo blogio. Tris metus šalia
Aušvico gyvenantis karininkas Rudolfas su žmona Hedvyga ir mažamečiais vaikais,
rodos, patiria įprastą buržuazinį saulėtą gyvenimą: jie rengia piknikus ir
žaidžia prie baseino, įsimylėję paaugliai bučiuojasi, maitinami kūdikiai... ir
visas tas žmogiškasis žemiškasis rojus vyksta girdint už sienos šūviams,
keiksmams, klyksmams, krentant ant sodo pelenams, jaučiant kaminų dūmų tvaiką. Baisiausia,
kad veikėjai per tą laiką tiek įprato prie koncentracijos metamo šešėlio, kad įprato
ignoruoti lyg kokį pravažiuojantį traukinį, kuris nieko nebestebina, kad
skleidžia dundėjimą. Filmas gali šokiruoti, jog tie patys žmonės, išgyvenantys
paprastas žmogiškąsias dramas, iš tikrųjų yra kalti ir dėl abejingumo tam, kas
vyksta už sienos, ir dėl to, kad jie tą siaubą ir kuria. Iš kur tada kyla toji
baisi žmogiškoji jėga? Iš kur atsiranda abejingumas ir pakantumas blogiui?
Vokiečių aktorei Sandra
Hüller – aukso amžius! Per šį sezoną ji sužibo vaidmeniu filme „Kryčio
anatomija“, pastarąjį galite taip pat pamatyti šio sezono Kino pavasaryje.
Nieko, atrodo, neišsiskirianti aktorė geba kaip kokia I. Huppert kurti dramatinę
vidinę liniją, o režisieriai perteikti ją kadrais.
Visumoje man filmas
išties patiko, suprantu jo subtilias užuominas ir nesmagią atmosferą, kurią
papildo ženklai ir garsai, pastarieji ataidi iš koncentracijos stovyklos ir
leidžia pačiam žiūrovui pusę filmo įsivaizduoti, kas vyksta pašonėje. Gal pasigedau
įdomesnės istorijos pačioje Hedvygos ir Rudolfo šeimoje, nes tvyranti jųdviejų
šeimos idilišką kasdienybę iš esmės sudrumsčia tik Rudolfo paaukštinimas ir
perkėlimas, o žmonas negali susitaikyti, kad reikės palikti tokią puikią vietą
su vaikais. TOKIĄ PUIKIĄ, nes mirties pašonėje nėra, kai ją ignoruoji, kaip ir viskas, kas vyksta baisaus mūsų pačių
gyvenime, kai praeiname abejingai. Visgi filmu nelikau šokiruotas, ar kaip nors
prikaustytas prie kėdės, patiko paskutinės Aušvico po daugel metų muziejaus
valytojų pastangos nuvalyti dėmes, kad istorijos siaubas blizgėtų iš po
poliruotų stiklų, o koridoriai būtų švarūs ir pritaikyti turistams, tarsi atėję
pasižiūrėti istorinės tragedijos jaustųsi kaip ant tos žalios pievelės
vaizduojama šeimynėlė. Verta bent kartą pamatyti, ypač tiems, kurie
prisižiūrėjo tiesiogiai vaizduojamų prievartos siaubo vaizdų klasikiniuose Holokaustą
pasakojančiuose filmuose.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 92/100
IMDb: 7.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą