Sveiki,
Daug draminių filmų yra
sukurta apie žmones, kurie pamažu praranda atmintį. Man tokie filmai baisūs,
bet ir jaudinantys, nes empatiškai galiu pajusti, koks baisus dalykas yra
pamiršti savo tapatybę. Pradedant nuo „Užrašų knygutės“ ir baigiant „Vis dar
Elis“. Naujas filmas garsaus ir mano pamėgto meksikiečio režisieriaus Michel
Franco darbas „Atmintis“ (angl. Memory) (2023) labai
skiriasi nuo aštraus trilerio „Naujoji tvarka“ (2020) bei kiek melancholiškai
įtempto „Saulėlydžio“ (2021). Šiame filme jis amerikietiškomis ir gan niūriomis
socialinėmis spalvomis pasakoja paradoksalią atminties problemą ir tik iš pirmo
žvilgsnio atrodo, jog istorija per siaura ir nuobodi, tačiau taip nėra.
Pagrindinė veikėja – ant motinos
daugel metų dantį griežianti vieniša mama Silvija. Alkoholikė, jau negerianti
13 metų, bet lankanti AA ir gyvenanti ne prestižiškiausiame didmiesčio rajone.
Ji turi nuoskaudų dėl tėvo tvirkinimo, kurį patyrė būdama paauglė, tačiau nei
sesuo, nei motina šeimoje nenorėjo pripažinti jos liudijimo, todėl labai anksti
dėl nesusipratimo pradėjo gerti. Galiausiai ją taip pat seksualiai dvylikos
išnaudojo mokyklos vaikinai, o vieną iš jų ji sutinka po daugel metų, tačiau
šis negali prisiminti šių įvykių, nes serga demencija. Galiausiai pačią Silviją
traukia prie tariamo smurtautojo, kol galiausiai išsiaiškina, kad ji jį
neteisingai kaltina, nes pati nelabai prisimena smurtautojų vardų ir veidų.
Netrukus jiedu užmezga artimus santykius ir Silvijos gyvenime įsižiebia nauja
viltis ir džiaugsmas, kurio nepatyrė nuo mažumės...
Filmo scenarijus
literatūriškai puikus! Čia nėra itin aštrių ar šokiruojančių dalykų, bet
žiūrovas yra „nusviedžiamas“ į pilkoką amerikietės kasdienybę, kurioje
pakankamai viskas natūralu, dėsninga, logiška, suprantama. Iš vienos pusės
turime mano mėgstamo aktoriaus Peter Sarsgaardo sukurto Saulo veikėją, kuris
trokšta prisiminti savo gyvenimo detales, o iš kitos turime Silvija, kuri
trokšta kaip tik užmiršti gyvenimo skaudulius. Šiame filme atmintis veikia paradoksaliai,
nes iš vienos pusės ji apibrėžia mūsų tapatybę, o jai nykstant – mes netenkame
savęs. Silvijos negalėjimas susitaikyti su motinos negalėjimu pripažinti, kad
tėvas buvo šunsnukis, paralyžiuoja. Manau, tokių šeimų gali pasitaikyti ir tarp
mūsų lietuvių, todėl tai veikia itin paveikiai. Aktorė Jessica Chastain puikiai
perteikia Silvijos vidinį draminį vyksmą, pastaruoju metu ji vėl kaip aktorė
mano dėmesio centre ir reikėtų daugiau pasidairyti, ką ji sukūrusi...
Visgi filmas, kaip
minėjau, lėtokas, tamsus ir niūrus, tačiau labai teisingas ir suprantamas. Mano
mėgstamas režisierius vėl įrodė, kad geba dirbti su Holivudo žvaigždėmis,
tačiau kartu kurti savitą ir nepriklausomo, nepataikaujančio masėms kino turinį.
Filmas netiks pramogai, reiktų nusiteikti psichoanalizei, gerai vaidybai, būti
empatiškiems, nes traumuoti žmonės stengiasi šioje istorijoje išlaikyti galvą
virš vandens ir jiems tai pavyksta, o režisieriui ir scenaristams sakau bravo,
kad filmo pabaigoje nė vieno iš jų nepaskandina beprotiškoje neviltyje
tiesiogine ar netiesiogine šio žodžio prasme.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą