Khaled Hosseini. „Tūkstantis saulių skaisčių“ – Vilnius: Alma littera, 2023.
Sveiki, skaitytojai,
Prieš daugel metų, kada
įvairioms knygoms buvau nuolaidesnis ir skaitydavau labiau epinius pasakojimus,
o ne „akrobatinę“ literatūrą, labai mėgau sukrečiančias istorijas. Tuo metu leidykla
Jotema buvo išleidusi afgano rašytojo Khaled Hosseini (g. 1965) romaną
Bėgantis paskui aitvarą, kuris anuomet, tiesą sakant, smarkiai sukrėtė.
Po to pasirodė dar dvi Tūkstantis saulių skaisčių (angl. A
Thousand Splendid Suns) ir kita knyga Ir aidėjo kalnai. Pirmąsias dvi
neseniai perleido kita leidykla – Alma littera, na, o Tūkstantis
saulių skaisčių į lietuvių kalbą išvertė Jonas Čeponis, kuriam, manau, su
šiuo kūriniu, kaip ir bet kuriuo azijietišku pasakojimu, reikėjo nemažai
padirbėti, nes rašytojas į tekstą įterpia daug kultūrinių sąvokų, kurių neretai
ne tik lietuvių, bet ir anglų kalboje nėra atitikmenų.
Užtrukau daugiau nei
dešimtmetį, kol vėl grįžau prie K. Hosseini kūrybos. Jeigu Alma littera
nebūtų perleidusi šio romano, manau, niekada taip ir nebūčiau skaitęs, tačiau
vedinas epinio pasakojimo alkio vėl ryžausi perskaityti ką nors sukrečiančio ir
primenančio kinematografinę juostą. Pats rašytojas nėra itin produktyvus, viso
labo per du dešimtmečius parašė vos keturis romanus, tačiau visi jie įvertinti goodreads.com
puslapyje per 4 žvaigždutes, o tai yra labai daug. Mano tai antroji skaityta jo
knyga, kuri vėl nukelia į Afganistaną, man tolimą ir sunkiai suvokiamą šalį. Iš
populiariosios spaudos ir žinių susidarau įspūdį, kad tai kančių, prievartos ir
fanatiško tikėjimo žemė. Tiesą sakant, skaitant knygą, tai tampa dar akivaizdžiau,
tačiau per pasakojimą paaiškėja, kodėl Afganistanas yra toks, koks jis yra.
Romane pasakojama apie
dviejų skirtingų kartų moteris. Pirmoji iš jų yra Marjama, nesantuokinė
verslininko duktė, auginama užmiesčio skurdžiame namuke, primenančiame pašiūrę,
savo žvairos motinos. Ją kas savaitę lanko tėvas, o mergaitė svajoja pamatyti
pasaulį, bet tas lemta tik po tragiškos motinos mirties. Negalėdama būti
santuokine savo tėvo dukra, ji labai greitai ištekinama už daug vyresnio vyro
ir išvežama į tolimus kraštus – Kabulą, kur tampa ne tik savo smurtaujančio
vyro nuosavybe, bet ir besikeičiančio Afganistano sostinės istorinių įvykių
liudininke ir auka.
Reiktų paminėti, kad
romane svarbus yra Afganistano istorinis laikas. Dideli perversmai, pradedant
karu su Sovietų Sąjunga bei vidiniais šalies karais, galiausiai į valdžią
ateina ekstremistai „išvaduotojai“, gyvenę pabėgėlių gyvenimus ir kentę
žiaurumus, todėl norėdami įvesti tvarką, jie tampa iš esmės šalies diktatoriais-smurtautojais.
Būtent jie realiu Marjamos gyvenimo laiku ir įveda burkų dėvėjimą, moterų
atleidimus iš darbo ir visišką jų nusavinimą. „O su burka, savo nuostabai
sumojo ji, iš tiesų patogu. Lyg žiūrėtum pro vienos krypties langą – tu matai,
tavęs nemato. Iš burkos vidaus ji buvo stebėtoja, atitverta nuo tiriančių
svetimų akių, ir jau nebesijaudino, kad žmonės iš vieno žvilgsnio perpras visas
gėdingas jos praeities paslaptis (p. 85).“ Stebino ir tų įstatymų
paradoksalumas, nes iš vienos pusės jis nuasmenina moteris, jas įrėmina, tačiau
būtent per Marjamos paveikslą paaiškėja, jog tai vienintelis būdas išlikti
neutraliai ir saugiai. Kita vertus, Marjama patyrusi persileidimų ir negalėdama
vyrui padovanoti sūnaus, yra laikoma prasta žmona, su kuria reikia elgtis kaip
su šunimi. Namų patriarchalinis smurtas toks didelis, kad stebina, jog
neįmanoma nuo jo nei apsisaugoti, nei pabėgti, nei pasiskųsti...
Netrukus istoriją papildo
paralelinė Leilos, Marjamos kaimynės, istorija. Leila perpus jaunesnė už
Marjamą ir gyvena pasiturinčioje ir saugioje mokytojo šeimoje, lanko mergaičių
mokyklą ir yra įsimylėjusi vienakojį savo kaimyną, kuris ją gina nuo
berniūkščių. Netrukus miestą perima ekstremistai ir mergaitėms draudžiama eiti
į mokyklą, dar baisiau – Leila per sprogimą netenka savo šeimos ir likusi vienui
viena tampa Marjamos vyro antrąja žmona. Iš tikrųjų tie kariniai sprogimai
aprašomi labai įtaigiai, sunku patikėti, kad Kabule žmonės tiesiog gyveno savo
namuose, kai miestas kasdien apšaudomas ir sprogdinamas. Kai kurie aprašomi
siužetiniai vingiai šokiruoja, pvz.: „Vėliau Leila sužinojo, kad tą
siaubingą dieną Nila, Gitės mama, lakstė ten ir atgal ta gatve, kur Gitė buvo
užmušta, rankiodama į prikyštę dukters kūno gabalėlius ir isteriškai klykdama. Po
dviejų savaičių ant vieno stogo bus surasta beyranti dešinė Gitės koja, apauta nailonine
kojine ir minkštu purpuriniu sportbačiu (p. 195-196).“
Nepavydėtinas Leilos ir Marjamos
susitikimas tampa tikriausiai šio romano labiausiai jaudinančia pasakojimo
ašimi. Autorius visą romaną pasakoja iš moterų ir mergaičių perspektyvos,
suteikdamos empatijos ir supratingumo dėmenį visoje šioje sudėtingoje
istorijoje. Iš pradžių Marjama nekentusi Leilos ir jos vaiko pamažu tampa prieš
smurtaujantį vyrą josios sąjungininke. Vyro paveikslas tradicinis ir
smurtaujantis, patriarchalinis, tikriausiai įkūnijantis prasto vyraujančio
afgano portretą, kokių šalyje būta ne vienas ir ne du. Net šokiruoja, kai prie
vakarienės stalo jis leidžia kalbėti apie pirmąją ir antrąją žmoną kaip apie automobilius:
toji nurašyta Marjama jau bezdalas, o naujoji kol kas mersedesas. Iš
esmės primena viduramžius. Vyrui moterys yra panašios į namų verges ir gimdymo
mašinas, o ko labiausiai nori vyras? Ogi sūnaus, kad galėtų perduoti visą savo
patirtį...
Netrukus Kabulą uzurpuoja
Talibanas ir įveda nepaprastai griežtus reikalavimus, netgi absurdiškus. „Privalote
visą laiką likti namie. Moterims nedera be tikslo bastytis po gatves. Jeigu kur
nors išeisite, jus turi lydėti mahramas, vyriškos lyties giminaitis. Jeigu gatvėje
būsite nutverta viena, būsite nuplakta ir pasiųsta namo (p. 300).“ Dėl bado
Leila laikinai atiduoda savo pirmagimę į vaikų prieglaudą, tačiau ją lankyti
gali tik ji viena, rizikuodama savo gyvybe, nes Talibanas tik ir ieško, ką
pramogai prikulti...
Iš tikrųjų romanas
dvisluoksnis. Vienoje pusėje mes matome trijų pastarųjų dešimtmečių iki 2001
metų rugsėjo 11 dienos teroro akto Afganistano sunkų ir varginantį valdžios
pasikeitimų virsmą, o iš kitos – paprastų piliečių, labiau moterų, sunkų
gyvenimą tos besikeičiančios sistemos viduje, kada kaskart moterims vis mažiau
ir mažiau galimybių ne tik ištrūkti, bet ir išlikti gyvomis. Nors knyga
fokusuojasi į dviejų moterų gyvenimus, manau, jos atspindi daugelį afganių
gyvenimą. Knyga parašyta 2007 metais ir Kabulas kurį laiką po rugsėjo 11 dienos
dėl JAV įsikišimo ir politikos buvo atsigavęs, bet jau žinome, kad Afganistane šiuo
metu politinės jėgos vėl pasikeitusios ir, deja, vėl į radikaliųjų religinių
fanatikų pusę. Pats autorius, kaip teigia knygos pabaigoje, daug dirbo
savanoriu UNHCR‘e, kuris padeda karo pabėgėliams, todėl jam puikiai žinomos tautiečių
istorijos, nors pats ilgą laiką gyvena JAV ir turi vakarietišką išsilavinimą.
Nepaisant niūrios
istorijos, kuri ir stebina, ir šokiruoja, visgi nepaliauju galvoti apie dokumentinę
Christina Lamb Mūsų kūnai – jų karo laukas knygą, kurioje kur kas
žiauriau ir tiesmukiau atskleidžiami Afganistano karų padariniai moterims. Baisiausia,
kad aukos užmėtomos akmenimis, nes jos pernelyg susitepusios grįžti pas vaikus
ir vyrus. Viena iš romano veikėjų pasiaukoja būti sušaudoma, kad išgelbėtų
kitą. Tai didžiausia draugystės kaina, nepamatuojama jokiais matais, bet kelia
niūrią nuostabą, koks turi būti tas baisus gyvenimas, kad šitaip pasiaukotum
vienintelei, kuri per pastaruosius kelis dešimtmečius parodė prielankumą ir
supratingumą? Tai knyga apie draugystę ir atramą žiauriame pasaulyje, kuris kaip koks Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimas įtaigiai liudija
tenai už kalnų Afganistane esamų žmonių tikrovės patirtis, kurios kaip distopija
perteikia skirtingas prigimtis apie žmonių žvėrišką žiaurumą ir tuo pat metu
švelnumą ir atjautą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą