Filmas: "Soliaris" / "Solaris" / "Solyaris"

Sveiki, kinomanai,

Pagaliau pamačiau trečiąjį A. Tarkovskio filmą „Soliaris“ (Soyleris) (1972), pastatytą pagal to paties pavadinimo romaną. „Soliaris“ – tai mokslinės fantastikos filmas, užkabinantis žmogaus kaltės bei sąžinės kolonas. Tai tikriausiai, kol kas, bent jau mano požiūriu, pats silpniausias Tarkovskio darbas, tačiau neapsirikite, filmas vis tiek labai geras. Man „Stalkeris“ buvo šedevras“, „Veidrodis“ superinis, o „Soliaris“ nusipelnė tik gero filmo vardo. 

„Soliaryje“ pasirodo legendinis iš Kauno kilęs aktorius Donatas Banionis, kuris sukuria patį žinomiausią ir populiariausią savo karjeroje vaidmenį. Nepasakyčiau, kad Banionis mane kažkuo ypatingai šiame filme sužavėjo, atrodė paprastai, o ir pats vaidmuo nebuvo iš tų, kurie leistų pasireikšti aktoriniam meistriškumui, tačiau nepaisant to, visa filmo jėga ir „gerumas“ sutelktas į filmo medžiagą ir jos raišką. 1969 m. S. Kubrikas pristatė filmą „Kosminė Odisėja: 2001“, po 3 metų pasirodė visiškai kitoks Tarkovskio santykis su kosmosu. Neslėpkime šių dešimtmečių sandūroje filmai apie kosmosą ir keliones į nežinomus pasaulius buvo ant bangos. Jeigu Kubrikas stebino kokybiškais vizualiniais efektais, tai Tarkovskis šiuo atžvelgiu labai minimalus, jam labiau rūpėjo ne evoliucija, laiko šuoliai, bet vidiniai žmogaus parametrai, jų pokytis esant toli nuo namų, kažkur kosmose, skverbiantis į žmogaus psichiką ir pradedant žaisti su žmogaus pasąmone. Aišku, didelis nuopelnas jau pačiam romanui, kuris padovanojo puikią medžiagą filmui.

Ilgas, iš pradžių itin sunkiai įtraukiantis filmas, nepamenu, kad pirmieji du Tarkovskio filmai mane taip sunkiai įtrauktų į filmą, šis kažkodėl pasirodė sunkiai „įsivažiuojantis“. Aišku, pats įdomumas prasideda nuvykus į kosminę stotį, kurį randasi šalia plūduriuojančio, savotiškai mąstančio vandenyno, kuris vėlgi turi savą simboliką. Iš atminties ištraukti žmonės tampa gyvi ir materialūs, jų santykis su realiais žmonėmis konfliktiškas, paremtas destrukcine iliuzija, kuria patikėti neįmanoma, kai mirusi žmona ar motina verkia apsikabinusios kojas ir pačios nežino kas esančios. Tas santykis tarp prisiminimų ir realybės tarp mistinių klonų ir buvusios praeities yra išties keblus ir sudėtingas. Visgi, kaip rodo filmas, mes esame silpni ir linkę prie to, kad nuolaidžiaujame savo sąžinei ir jausmams, mes verčiau pasiliksime stotyje su iliuzijomis, nei grįšime gyventi į Žemę gyventi pustuščio gyvenimo. Išties filmas kelia ypatingai įdomius klausimus, ypatingai tuos, kurie susiję su kalte ir praeities susitaikymu, gyvenimu šia diena. 

Nors tai mokslinės fantastikos kūrinys, tačiau jis pilnas baugios atmosferos, kuri baugina išoriškai – paslaptingoji plazma, ilga kelionė į platų kosmosą, bet galiausiai paaiškėja, kad didžiausia kelionė vyksta pagrindinio herojaus viduje, pakylėjant sąmonę, pasiekiant kitokį mąstymą ir gyvenimo kokybę, apsivalant nuo kaltės. Išties stiprus filmas, kuris, manau, patiks lėto kino gerbėjams.

P.S. www.subtitrai.net siūlo lietuviškus dviejų dalių titrus, tik susidūriau su tuo, kad jie niekaip neatitinka parsiųstų filmo versijų, todėl turiu nuo šiol asmeniškai pakoreguotus titrus, kuriuos galiu atsiųsti, jeigu parašysite į elektroninį paštą, na, o patį filmą galite parsisiųsti paspaudę ČIA.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp" / "Twixt"

Sveiki, kinomanai,

Amerikiečių režisierius Francis Ford Coppola kažkada garsėjo savo ypatinga režisūrine įžvalga, o jo trilogija „Krikštatėvis“ yra neabejotinai laikoma kino klasika (kurią, manau, man asmeniškai reikia sužiūrėti). Paskutinį dešimtmetį režisierius gerokai išsisėmė, tą liudija ir vienas paskutiniųjų jo darbų – „Tarp“ (Twixt) (2011), kuris buvo pristatytas kai kuriuose kino festivaliuose, tačiau didesnio susidomėjimo, kaip ir teigiamų kritikos atsiliepimų, nesulaukė. 

Sekdamas Elle Fanning jauną karjerą, nutariau sužiūrėti visus jaunosios žvaigždutės darbus. Sunku patikėti, kad filme Ellei vos 12 metų, nes atrodo kaip 15 metų mergina! Aukštas ūgis ir anksti branda leidžia merginai sukurti puikius vaidmenis kinuose, o neseniai matyta juosta „Roza ir Džindžer“ tiesiog pritrenkė! Grįžtant prie filmo tokiu ne itin skambiu pavadinimu „Tarp“, galiu pasakyti, kad ne daug kas liko iš legendinio F.F. Coppolos. Nors siužetas gan ir intriguoja – pagyvenęs rašytojas pristato knygą atokiame JAV miestelyje, kur stovi užkeiktas laikrodžio bokštas ir jame glūdi 13 vaikų nužudymo istorija. Pats režisierius tikina, kad šis filmas gimė jam Stambule susapnavus panašų sapną, o ar tai tiesa, ar ne, galime spręsti kiekvienas vis kitaip.

Pasakojimas dvisluoksnis. Vienas vyksta pustuščiame miestelyje, kur rašytojas desperatiškai bando sukurti sensacingą knygą, o kitas – jam nusigėrus airiško viskio ir nugrimzdus į sapnų ir vaiduoklių pasaulį, kur susitinka su nukankintos mergaitės vaiduokliu. Filmas atmiežtas vampyriškomis spalvomis, kurios pasirodė gan žavios, iliustracinės, gal kiek pernelyg sintetinės ir netikroviškos, bet kas sako, kad onirinė erdvė negali būti būtent tokia? Pasivaikščiojimai su seniai miestelyje gyvenusiais žmonėmis man pasirodė truputį bedvasis ir tuštokas. Tai vienas iš tų filmų, kurie gal turi neblogą idėją, bet ji realizuota mėgėjiškai, neatkapsčiau kažko gilesnio, lyg knyga paaugliams, kurie mėgsta ir dievina pvz. „Saulėlydį“, bet ir tas (bent jau pirmoji sagos dalis) pasirodė kur kas įdomesnė. Mistika ir realybė, kūryba ir sapnai – tai turėjo išeiti, kaip supratau, galvą nuraunančia ir stogą nunešančia istorija, tačiau režisieriui to padaryti nepavyko. Teatrališkos onirinėje erdvėje esančios scenos neįtikino, tamsioji filmo dalis priminė prastą siaubo filmą, o šviesioji pernelyg sausa, monotoniška, neįdomi ir blanki. Viską sukryžminus išėjo visgi keistas pasakojimas, kurį galima lengvai sekti, tačiau pasimėgavimo didesnio nepatirsite. Manau, korėjiečiai ar japonai šią medžiagą būtų panaudoję geresniam filmui, o jie tokius filmus mėgsta ir moka kurti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb: 4.8

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Gabija Grušaitė "Neišsipildymas"

 

Sveiki,

„Baltos lankos“ paskutiniuoju metu man asocijuojasi su kokybiškos ir rimtos literatūros leidykla, kuri rūpinasi skaitytojų skoniu ir nesistengia pataikauti masinės-pramoginės literatūros rinkai. Galų galiausiai juk kažkas turi leisti kokybišką literatūrą. „Baltos lankos“ leidžia ne tik verstinę grožinę literatūrą, bet retkarčiais išleidžia ir lietuvių rašytojų kūrinius – nedaug, bet pasitaiko.

2010 metais debiutuoja jauna rašytoja Gabija Grušaitė su romanu „Neišsipildymas“, apie kurį nemažai buvo aptarinėjama, o pasirodžiusios recenzijos ir atsiliepimai, regis, atsiliepė įvairiai. Žinoma, troškau ir aš šios knygos ir gavau tik „paskutinę minutę“, kai besiknaisiodamas it barsukas po išparduotų knygų dėžę radau ir už centus įsigijau „Neišsipildymą“, kurią žaibiškai sugraužiau. Tiesą sakant, paskutiniu metu mano santykis su literatūra buvo apmiręs, tačiau vėl atrandu skaitymo malonumą ir galiu pasakyti, kad šis debiutinis kūrinys prisidėjo prie to, kad vėl į ištuštėjusią skaitytojo širdį plūsteltų šviežio kraujo.

„Neišsipildymas“, kaip ir galėjau įtarti, dvelkė kosmopolitiniais niuansais, - o kai kitaip be šito lietuvių literatūroje, kai mūsų emigracijos dėka tautiečių galimybės apraizgė visą pasaulį? Natūralu, kad „naujieji išeiviai“ blaškosi tarp Paryžiaus ir Barselonos, Milano ir Londono ir ne tik aria, indus mazgoja ir plantacijos vergais pluša, bet ir įgyvendina savo asmenines legendas, kaip pasakytų P. Coello. Romanas su laisvės polėkiu, atmiežtas saldžiomis bohemiškos jausenomis, bet jau ne vieną dešimtmetį su nauja lietuvių rašytojų banga skrebinantis tas pačias žmogaus gyvenimo klausimus, - kas yra žmogus ir ko jam reikia, kad būtų laimingas? Tos pačios problemos, keičiasi tik dislokacijos vietos ir geografinės zonos, rodos, horizontai tik didėja, o žmogaus viduje tuštumos nemąžta ir nemąžta. „Neišsipildymas“ yra puikus pavyzdys, kuris pretenduoja užimti deramą vietą šios literatūros vištidėje. 

Bet neapsirikite dėl mano sarkazmo, man kūrinys išties patiko. Patiko kartu su Rugile gulėti paplūdimyje, kiurksoti tamsiuose Paryžiaus kvartaluose, vykti į Barseloną, rūkyti ir gerti vyną, lesbietiškai mąstyti apie Ugnę, merginą-mylimąją, kuri buvo Rugilei kaip stimulas, akumuliatorius gyventi. Galimybės personažams suteiktos beribės, rodos, jie gali bet ką, bet tuštumos ir bejėgiškumo jausena tokia didelė, kad personažas atrodo kaip muselė vandens kibire. Menkumo, silpnumo ir netgi, sakyčiau, silpnavališkumo šiame personaže tiek daug, kad kartais norisi mergiotei trenkti šlapiu skuduru ir pasakyti: gyvenk, po galais, gyvenk! Lengva pasakyti, bet sunku padaryti, todėl knyga iš personažo silpnavališkumo tampa tik įdomesnė.

O ką besakyti apie knygos stilių? Jis išties patiko, nesitikėjau sodraus ir skanaus pasakojimo, tačiau tekste jaučiasi Grušaitės sukauptos intelektualios žinios, pakitęs kartos kosmopolitinis mąstymas, leksika pilna netikėtumo, bet ji švelni, retsykiais gal net per lyriška, persirpusi kaip kriaušė, kuri tuoj nukris, bet nenukrito, ačiū Dievui. Lyriškas kalbėjimas, moterys personažai, moteris rašytoja,  - moterų literatūros ne gerbėjai (o tokių aš pažįstų!) gal tūrėtų vengti šios knygos, tačiau neapsirikite, skaityti gali būti malonu ir „Neišsipildymą“. Gal kiek kliuvo tokios klišės kaip bereikalingas sumenkinimas, ne, ne personažuose, o kalboje, nes jei minimas vynas, tai jis bus įvardytas kaip „pigus“, jei suknelė tai būtinai „pigi“, jei cigaretės, tai būtinai „pigios“, lygiai tas pats kalbant apie namus, kvartalus, gatves, vitrinas, prie kiekvieno iš jų retsykiais nenatūraliai antireklamiškai priklijuoti „purvinas, purvina, purvini“, toks įspūdis, kad visas Paryžius, Londonas, Barselona tokie nešvarūs, atgrasūs, kad net neverta net goglintis jų fotografijų. 

Romaną skaityti pradėjau važiuodamas Vilniaus viešuoju transportu, kai lauke lijo ir nuo pirmų puslapių įsikūnijau į knygos istoriją ir tapau jos dalimi. Norėtųsi, kad Grušaitė ir toliau tęstų eksperimentus su literatūra ir sukurtų kažką labiau ryžtingesnio, ne tokio kosmopolitiškai besiblaškančio, perdėm, „išskiesto“ kaip „Neišsipildymas“, bet debiutą vertinu pavykusiu, įdomiu.

Bet kokiu atveju šis romanas puikus pavyzdys naujos rašytojų mąstymo ir savijautos išraiškos pavyzdys. „Neišsipildymas“ – tai tarsi Marselio Prusto „Prarasto laiko beieškant“, tik „Neišsipildyme“ laikas skirtas savo pačių vietos po saule paieškoms. Vis mąsčiau ir galvojau, ką personažui reiškė lietuviškos šaknys ir kaip tai įtakojo jo tuštumos jausenai, kurią, neneikime, išgyvena visa mūsų karta – visko daug, tiek daug laisvės ir pasirinkimų mūsų tauta ir galgi net žmonijos civilizacija dar neturėjo, bet kas ta laisvė, jei nėra žmogaus šalia, nėra pavadžio, į kurį būtų galima įsitverti, nes ta laisvė kaip geras š... gabalas, susigrūst jį atgal, cirkiškai balansuojant ant lyno, jei esi vienas tarp dūžtančių santuokų, santykių, draugų, kurie keičiasi kartu su naujais miestais ar naujomis šalimis. Žmogus nutraukta šaknimi kraujuoja, o gal skausmingai mokosi adaptuotis, gyventi (išgyventi?) kosmopolitinėmis arba, kaip aš mėgstu sakyti, naujaisiais tautų kraustymosi laikais, savarankiškai kuriant savo tapatybę ir identitetą. Taip, knyga parodo, kad šiais laikais identitetas yra sukuriamas, ne taip kaip anksčiau, jei gimei valsčiuje, vadinasi, esi ūkininko sūnus ir visi žino, kad esi ūkininko sūnus, o štai dabar viskas vyksta keliaujant ir juk neretai būna, kad atvykdami gyventi svetimą šalį esame tik emigrantai, daugiau niekas, todėl tenka iš naujo kurti save.

„Neišsipildymas“ – tai laikas skirtas pilnatvei ir laimei, tačiau tenka semti tuštumos bedugnes, neišsipildžiusios iliuzijos ir troškimai gali tapti Damoklo kardu ir sugriauti ateitį. Melancholiška knyga apie gyvenimą, kuris nesusiklostė taip, kaip iš tikrųjų norėjosi.

Jūsų Maištinga Siela

 

Mėtų arbatos ceremonijos

Sveiki,

Smagu grįžti iš trupų atostogų „nuo kompo“ ir vėl pasidalyti su Jumis matytais filmais. Jau buvo atsiradusių tokių, kurie galvojo, kad dingau visam laikui, bet, deja, turiu nuliūdinti, aš niekur nedingau. 

Vasara vienas puikiausių dalykų metuose. Tai kaip vienas didelis karnavalas, kuriame norisi dalyvauti ir neatsilikti, todėl tenka kažką daryti, kad jos pasisemtume. Šiuo metu vėl ilsiuosi, gurkšnoju mėtų arbatą ir dalinuosi puodeliu su Jumis. Šiuo metu vėl iš naujo atrandu literatūrą ir knygas ir be perstojo ruošiuosi tiek mentališkai, tiek praktiškai artėjančioms gyvenimo permainoms, kurias, manau, šis saitas daugiau ar mažiau taip pat turėtų pajusti.

Kol dar rugpjūtis, kol dar cirpia cikados, kol dar ilga diena ir šilta, kol dar atostogos, kol dar galime pabūti sode basomis, tol džiaukimės ir būkime laisvi, pilnais plaučiais sodo medaus!

Skanios Jums arbatos!

Jūsų Maištinga Siela

Paveikslas: Ragana ugnyje

Sveiki,

Vis nesiliauju tapyti. Neseniai užbaigiau vėlyvą pavasarį pradėtą darbą, kurį pavadinau „Ragana ugnyje“, gal kiek misterinis pavadinimas ir nelabai tinkantis, kadangi vizualiai primena indų dievybę arba flamenko šokėją, tačiau tebūnie ragana – atverta mistinė motes dalis, kuri nuo šiol kabo virš mano monitoriaus ant sienos. 

Jūsų Maištinga Siela