Tarp mirties ir kebabo

Sveiki,

Šiame mieste bažnyčios kaip skutimosi peiliuko šeriukai sukrito į šimtus aplink ją sutekšėjusių pelkių. Nelyginant pats pastatas būtų nusprendęs aplink save išdėlioti veidrodines Taro kortas ir grožėtis iš visų pusių. Bokštų atvaizdai juose kaip tie rakštys vis man į padus, vis į kokius „Adidas“ lindo ir lindo šlapi kaip žalčiai. Kvepėjo laidotuvių eglišakiais, kuris maišėsi su kitapus gatvės kepamais kebabais.

Taip, kažką išnešė iš bažnyčios. Juodai raudančių žmonių procesija vilkosi paskui lakuotą pušies grabą, o du mokyklinukai kitapus pirko du didelius su česnakiniu. Pelkių veidrodžių šukėse bažnyčia nei juokėsi, nei šypsojosi. Atseit pati sau ponia ir žemiška egzistencija jai nerūpi.

Tokią nei linksmą, nei liūdną akimirką žvėriškai užsinori į knygyną. Knygynas yra gerai bet kuriame mieste. Net Afrikoje, tarp kopų, miražų oazės pavidalu. Beje, mėnesio pradžioje visada privalau įsigyti knygų, nes kitaip jausiuosi kaip transcendentinė būtybė tarp laidotuvių ašaros ir kebabo kąsnio. Tikrai, nei šis, nei tas – nei juodas, nei baltas. Kažkoks antžmogis su normalia kūno temperatūra. Normalūs visais laikais visuomenei buvo pavojingi, todėl ėmė į maistą dėti visokiausią šūdą – saldiklius, E621, dažiklius ir kitokį naftos produktą. Kąsnis tokio sumalto kebabo su tais žiurknuodžiais gali pasibaigti ta pačia laidotuvių procesija kitapus gatvės pusės...

Reikia į knygyną, pirkti Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ ir, jei draugas nesupyks, būtinai vakarui vyno. Na, gerai, bent jau alaus... Reikia kažkaip literatūra ir alkoholiu nuplaukti konstruktyvų egzistencijos degradacijos schemą. Ir kuo daugiau jį nuplausi, jei ne tais pačiais žiurknuodžiais? 

Apsuki ratą, visus iškritikuoji, pasiunti supuvusią sistemą toli į kosmosą ir tereikia sekundės apsisukimui ant kulno, kad vėlei prisitaikytum ir gyventum arba laidotuvių procesija, arba kebabais, nes iki Budos ar Kristaus sąmonės man kaip kiaulei iki balerinos.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ragai" / "Horns"

Sveiki,

Šiandien noriu kaip visada trumpai pakomentuoti matytą filmą. Šįkart tai „Ir kalnai turi akis“ bei „Veidrodžiai“ siaubo kino režisieriaus Alexandre Aja darbas „Ragai“ (angl. Horns) (2013). Tikriausiai šis filmas patiks daugeliui, nes režisierius akivaizdžiai ėmėsi kažko naujo, nutolo nuo klasikinio siaubo žanro ir ėmė eksperimentuoti. Šį žanrų eksperimentą pavadinčiau gana sėkmingu. Dabar kodėl?

Tai tipinė, gana paprasta meilės istorija viename atokiame miestelyje. Siužetas išties būtų banalus, jeigu ne viena jau nebe nauja gudrybė – maišyti žanrus, sukeliant ypatingumo jausmą. Paprastą istoriją daro ypatingą magiškiškos siaubo filmo detalės, kurių čia tikrai nemažai. Aišku, filmas daug kuo nuspėjamas, kartais pernelyg banaliai – kaip antai grandinėlės „apsauga“, pasirodė pernelyg sentimentali ir nuvalkiota jau vien iš „Digimonų“ laikų. Iš kitos pusės žvelgiant, filmas tampa simbolinis, nereikėtų visų tų stebuklinių apraiškų priimti už gryną pinigą, jame galima įžvelgti sveikos pasąmonės žaismės, aliuzijų į žiniasklaidos ir viešųjų ryšių absurdiškumą ir kaltės kaip demono kaukės dėvėjimą, prilipdant žiniasklaidai, prieš visą pasaulį.

Kadras iš filmo "Ragai".

Pagrindinį vaidmenį filmui sukūrė Daniel Radcllife. Apie jį kiekvienoje recenzijoje vis dar aploja kaip Hario Poterio vaidmens atlikėją, nors tai daro tik iš mados ir įpročio (kaip aš dabar). Man asmeniškai jis jau seniai nebeteko Poterio įvaizdžio ir jau seniai kuria kitokius vaidmenis. Šis, kaip jau sako kritikai, vienas geriausių jo pasirodymų kine. Galiu tik sutikti, kad šis gana šarmingas vaidmuo privertė jaunąjį aktorių išties įtikinamai pulsuoti, atrodyti įdomiau ir gyvam.

Filmas patiko, bet visgi tik kaip lengvas užkandis, su rimtesniu kinu jis mažai siejasi vien dėl to, kad jo funkcija yra žaisti su žiūrovu, jam pataikauti, maivytis, rodyti stebuklus – žodžiu, pramogai jis „sulįs“ į galvą kaip tik.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liusi" / "Lucy"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti jau tikriausiai daug kam girdėtą filmą „Liusi“ (angl. Lucy) (2014), kurį režisavo „Penktojo elemento“ režisierius Luc Besson. Na, prisipažinsiu, kad šį režisierių paskutiniu metu buvau tiesiog palaidojęs kaip režisierių, nes jis man tapo nebeįdomus, o jo pasirenkama filmo medžiaga kažkaip nebeįtikino, nebesudomino. Paskutinis jo geras filmas buvo nebent „Žana d‘Ark“ su Mila Jovovich, bet, regis, Bessonas vis dar moka ir gali nustebinti.

Filmas „Liusi“, kaip ir pirmojo primato vardas, tapo neatsitiktinis ir netipinis. Režisierius apjungia trilerį su ezoterika, mokslinėmis hipotezėmis apie žmogaus evoliuciją ir sukuria galingą mutuojantį antžmoginį ne tik kaip personažą, bet kaip ir pačią istoriją. Išties pirmoji filmo pusė gan nusodinta, bet viskas palaipsniui išsivysto ir tampa neprognozuojamai įdomu. Na, išties net nesitikėjau, kad siužetas pasirodys toks įdomus – pilve plyštantys ir į kraują patenkantys mirtini narkotikai Liusę paverčia mutuojančiu dievu. Žvilgsnis į ateitį, žmogaus galimybes atrodo išties įspūdingos. Bet kokiu atveju filmas ne tik trileris, bet tai ir mokslinė fantastika, kuri ir vėl pasikėsina į amžinybę, peržengia žmogaus galimybes, o tai filme mane labai jaudino ir žavėjo.

Aišku, filmo finalas irgi įdomus, nors daug kas piktinosi, kad pabaigoje profesoriui atkištas „atmintukas“ su informacija atrodo kiek kvailai, bet argi filmas galėjo baigtis kitaip, pasiekus 100 procentų smegenų veiklos ir būties galimybes? Tikriausiai tokiam būviui ir nebereikia fizinio kūno.

Filmo puošmena ir gėris akims – seksualioji Scarlett Johannson kaip visada be priekaištų. Jaučiu, galėtų net deklamuoti Donelaičio „Metus“ ir vis tiek viskas bus puiku. Patiko man jos šis pasirodymas, ne taip kaip filme „Po tavo oda“, kur buvo negyva ir neįdomi.

Šiaip filmas gal ir nepatiks visiems, bet man jis kažkodėl labai patiko, leido tiesiog mėgautis, jaudintis dėl herojų, o tai ir yra gero kino požymis. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liūtis" / "Cloudburst"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Liūtis“ (angl. Cloudburst) (2011), kurį režisavo Thom Fitzgerald. Na, tai man iki šiol nežinomas režisierius, tačiau niekada, kaip sakant, nevėlu susipažinti. Filmo scenarijus išties beprotiškas – 31 metus nugyvenusios senos lesbietės susiruošia pabėgti iš senelių namų ir išvažiuoti į Kanadą susituokti, pakeliui jos pasiima tranzuojantį abejotinos reputacijos striptizo šokėją ir patiria siaubingai linksmų nuotykių.

Žinote, ką? Žiauriai patiko! Iš tikrųjų net nesitikėjau, bet ir vėl tenka pripažinti, kad apie pagyvenusius ir senus žmones filmai būna kur kas įdomesni, nei apie dvidešimtmečius! Na, neapsigaukite, nors filme yra nemažai komedijos žanro elementų, visgi filmas daugiau draminis. Čia svarbu kalbėti apie gyvenimą plačiąja prasme, o ne apie heteronormatyvinį pasaulį. Iš esmės vėl primenama sena negendanti tiesa, kad svarbi meilė, o ne visuomenės normos. 31 metai kartu, netgi tada, kai viena iš jų yra tik pusaklė, tebėra meilė, pagarba ir rūpinimasis. Na, aišku, viskas šiek tiek filme „pakylėta“ iki idealo, bet vis tiek labai gražu.

 

Kadras iš filmo "Liūtis".

 

Kadras iš filmo "Liūtis", aktorius Ryan Doucette.

Filmas turi tipinę formulę – kelionė, per kurią pasikeičia herojų gyvenimai, bet stebina tikriausiai tai, kokius netipinius personažus režisierius pasirinko šiai istorijai papasakoti. Buvau sujaudintas tiek gamtos vaizdų, tiek personažų vaizduojamais jausmais, tiek aktorių amplua. Aišku, filme labiausiai išryškintas Olympia Dukakis, „Oskaro“ laureatės, netipinis vaidmuo – mačistinė nuolat besikeikianti lesbietė. Nieko neprikiši, atrodo, įdomi!

Filmas toli gražu neskirtas vien tik lesbietėms, priešingai – man tai buvo tikra atgaiva, kaip liūtis iš giedro dangaus. Buvau pasiilgęs gyvenimiškos komedijos, kada suvaikėję senukai iš esmės ima gyventi naują gyvenimą, tik gaila, kad tokį trumpą, lyg paskutinę gulbės giesmę prieš saulėlydį.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dar kartą, iš naujo" / "Begin Again"

Sveiki,

Šiandien noriu labai trumpai pakomentuoti kino filmą „Dar kartą, iš naujo“ (angl. Begin Again) (2013), kurį režisavo muzikinių filmų režisierius John Carney, kurį puikiai įvertino tiek žiūrovai, tiek kino kritikai. Su šiuo režisieriumi jau buvau susidūręs, kai teko pamatyti jo filmą „Once“ (2006), kurį labai rekomendavo kai kurie žiūrovai. Pažiūrėjau – nepatiko, nieko ypatingo tame filme nepamačiau ir netgi nusivyliau. Nors „Dar kartą, iš naujo“ filmas surinko kiek mažesnius reitingus už „Once“, bet jis man kur kas šiltesnis, mielesnis ir įdomesnis. 

Iš esmės filmo reitingą kelia tai, kad režisieriui sulaukus pripažinimo pagaliau pavyko į filmą prisikviesti didelio žinomumo žvaigždes – Mark Ruffalo, Keira Knightley ir pasaulinio pripažinimo kaip atlikėjo sulaukusio Adam Lavine. To pakako, kad filmas tiesiog šautų į viršūnę, bet režisierius savo istorija iš esmės beveik nieko nesiskiria, kuria tą patį per tą patį – didžiuliame mieste atsitiktinai susitinka nepažįstami muzikos kūrėjai, klausosi mp3, dalijasi patirtimi ir kuria kažką savo, myli, įsimyli, perdega ir vėl įsimyli, iš naujo...

Šis filmas man pasirodė kur kas švelnesnis, šiltesnis, nors labiau komercinis, tačiau dėka žinomų aktorių kažkaip buvo įdomu žiūrėti. Jų naujus amplua ir lyginti naujas galimybes. Iš esmės tai tikrai lengvas, paprastas su Niujorko laisvų menininkų dvasia filmas. Patiko laisvam vakarui.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela