Filmas: "Pragaras Konektikute" / "The Hauting in Connecticut"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu siaubo filmų peržiūras ir šįkart dar nematyta kino juosta „Pragaras Konektikute“ (angl. The Haunting in Connecticut) (2009), paremta tikrais įvykiais. Nors nemaža dalis filmų paremta tikrais įvykiais, šio filmo faktus lengviau nei kitus patikrinti. Iš tikrųjų šie įvykiai daugiau ar mažiau nutiko 1987 metais, yra išlikę žiniasklaidos įrašai, šeimos liudijimai ir netgi to ypatingo namo fotografijos su keistais neatpažįstamais vaiduokliais. Baugina? Šiek tiek.

Kalbant apie patį filmą, tikėjausi tikros mėšlo krūvos. Tikrai, nes iš tikrųjų esu nusivylęs šiuo žanru, bet vis tiek nepraleidžiu progos pažiūrėti, kad ir paties prasčiausio. Visgi filmas gerokai mane nustebino, nes jis toli gražu nebuvo toks prastas, kokio tikėjausi, nors kino kritikai negailėjo pačių šykščiausių atsiliepimų, bet, mano galva, yra tikrai daug prastesnių kino siaubo filmų. Žinoma, režisūra gal ir nėra kažkuo išskirtinė, ji nepasižymi jokiu novatoriškumu ir nesistengia kažkaip interpretuoti vaizdiniais ir idėjomis, pasiduoda vidutiniškam ir įprastam siaubo žanro režisūrai. Nepaisant to, yra sukaltas neblogas scenarijus, kuris tikrai įdomesnis už vidutinišką siaubo filmą ar nutrūktgalvišką lakstymą paskui įjungtą kamerą. Vaiduoklių namas su paslaptimis, o dar ir vėžiu sergantis sūnus, sunki socialinė šeimos padėtis kažkaip įtikino su kita dramine šeimos tragedijos puse. 

Visumoje filmas tikrai nėra prastas, o ir nežinau, kodėl kritikams taip neįtiko. Galbūt dėl tos režisūros, bet man iš esmės atradimas buvo aktorė Virginia Madsen, kuri sukūrė nuvargusios motinos vaidmenį, nors vėlgi... Veiksmas vyksta 1987 metais ir kažkaip nepatikėjau. Žinoma, būta to laikmečio detalių – patefonas, automobilis, kai kurie buities rykai ir t. t., bet netgi aktorės šukuosena arčiau mūsų laikų, nei atliepianti devintą dešimtmetį. Visgi pristigo vizualinės laikmečio dvasios, tačiau baugių scenarijaus niuansų tikrai netrūko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džefas, gyvenantis namuose" / "Jeff Who Lives at Home"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart noriu grįžti į komedijų pasaulį ir pristatyti filmą „Džefas, gyvenantis namuose“ (angl. Jeff who lives at home) (2011), kurią galima laikyti visais atžvilgiais netipine komedija. Kodėl? Visų pirma dėl scenarijaus. Istorija pasakoja apie trisdešimtmetį vyruką, kuris vos sugeba užsirišti batų raištelį, gyvena pas dar dirbančią motiną, sėdi ant sofos, žiūri filmus ir nė iki parduotuvės negali nueiti. Sakytume, sunkus auklėjimo atvejis, tačiau tai istorija apie ypatingą vieną šeimos dieną: brolis atsiduria ties skyrybų slenksčiu, motina savo gimimo dienos progą sulaukia slapto gerbėjo, o Džefas, parūkęs žolės ir prisižiūrėjęs filmų, seka Kevino vardo ženklais...

Situacija daugiau nei absurdiška, ypač keistas atrodo Džefo charakteris, kuris nė kiek neprimina komedijinio personažo ir atrodo nemotyvuotas adaptuotas vaikėzas, neišaugęs nuo motinos žįsto spenio. Liūno personažo linksma istorija, taip galėtume apibūdinti šį filmą, kuris pateikia staigmenų tiek savo istorija, tiek ir netipine komedijos režisūra – kadrai nekomerciniai, dažnai vizualiai svyruojantys, o herojų poelgiai toli gražu neherojiniai, ne tokie naiviai nuaštrinti, kaip būna daugeliame komedijos filmų, todėl priimant ir atpažįstant filmo savitumą, kitoniškus režisierių niuansus, lengviau ir linksmiau žiūrisi.

Filme pasirodo komedijų princas Ed Helms, kuris atlieka gana tipišką vaidmenį. Stebino Susan Sarandon netipinis motinos vaidmuo ir visiškai iki šiol akių neužkabinęs „Kaip aš susipažinau su jūsų mama“ serialo aktorius Jason Segel. Taigi... Šaunioji šeimynėlė per vieną dieną tampa keista didvyrių šeima, pakeitusi savo asmeninius gyvenimus 180 laipsnių kampu. Smagus filmas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klientas" / "The Client"

Sveiki, skaitytojai,

Jau tikriausiai baigiu sužiūrėti geriausius aktorės Susan Sarandon filmus ir vienas iš paskutinių perliukų buvo Joel Schumacher režisuota drama „Klientas“ (angl. The Client) (1994). Tai literatūros kūrinio ekranizacija, kuri sulaukė itin palankių vertinimų tiek iš žiūrovų, tiek iš kino kritikų, o aktorė Susan Sarandon laimėjo BAFTA (britiški „Oskarai“) kaip geriausia aktorė bei buvo nominuota „Oskarui“, tačiau tais metais pergalę išplėšė Jessica Lange.

Grįžtant prie paties filmo, galiu pasakyti, kad „Klientas“ tikriausiai įkūnija viską, kas buvo geriausio dešimto dešimtmečio pradžioje populiariajame kine – garso takelis, dekoracijos, mada, lėta, bet intriguojanti siužeto tėkmė. Filmas išties man patiko, nors šiaip nesu linkęs žavėtis vaikų didvyriškais poelgiais kine, nes ir taip suprantama, kad tai toli nuo realaus gyvenimo ir pritempta dėl įdomumo. Šiame filme, nors vaikis iš gana socialios šeimos, bet jo vuderkindiškas mąstymas ir poelgiai kažkodėl neerzino. Jaunasis aktorius Brad Renfro, suvaidinęs kone pagrindinį vaidmenį, tiesiog puikiai viską atliko, gaila, kad aktoriaus likimas pasibaigė 2008 m., kai jam buvo 25 m., jis perdozavo nuo heroino, taigi šlovė ne tokia jau saldi. Žinoma, fantastiškai pasirodė aktorė Susan Sarandon, kuri suvaidino iš alkoholizmo liūno išsikapsčiusią teisininkę, kuri susigrumia su kone geriausiu šalies advokatu ir savo užnugariu užstoja berniuką.

Apskritai filmas kažkoks stebuklas, jis turėjo visus šansus būti pilkas, neįdomus ir standartinis, tačiau negali atplėšti akių nuo siužeto ir tos keistos teisinės padėties. Daug kriminalinių linijų, kurie stebina ir nebepaleidžia žiūrovų, daug ir tokių gangsterio charakterių, kurie pasirodė neišbaigti, vienkrypčiai ir prasti, tačiau viską kompensuoja advokato ir advokatės „dvikova“, dar ir berniuko tykantys pavojai. Labai bijojau, kad filmas priartės prie tos baisiai saldžiai šleikščios Disnėjaus pamokslavimo ir lėkštos didaktikos, tačiau filmas išliko stoiškas ir rimtas, su kriminaliniais elementais, gera aktorių vaidyba ir gera istorija. Tiesiog kažkaip patyriau visokeriopą malonumą. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 65/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslėpta" / "Hidden"

Sveiki,

Taigi, šiemet pristatytas siaubo trileris „Paslėpta“ (angl. Hidden) (2015) išties niekuo lyg ir nesiruošė nustebinti ir niekuo naujo lyg ir nenorėtų, neturėtų papasakoti toje prastų siaubo filmo sraute, bet... Visų pirma filmas akį patraukia dviem mano itin mėgstamais aktoriais t. y. serialo „Tikras kraujas“ žvaigžde Alexander Skarsgard ir britų aktore Andrea Riseborough.

Filmo siužetas, sakytume, daugmaž lėkštas: regioną užpuolą kažkoks paslaptingas virusas ir kažkas visiems žmonėms nutinka, o toliau viskas rodoma iš vieno bunkerio, kuriame slepiasi trijų asmenų šeima. Filmo biudžetas mažas, gana skurdus ir primenantis daugybę prastų siaubo trilerių, tačiau šįkart viskas gerai su scenarijumi ir montažu. Žiūrovas, toks kaip aš, kuris retai pasižiūri filmo anonsus, nes nenori susigadinti reginio, visiškai nesupranta ir nenutuokia, kas nutiko virš bunkerio ir kokie paslaptingi gyviai ten įsiveisė, kad paprasti žmonės privalo slėptis. Ta nežinia, kuri ateina pas šeimą, išties baugina juos ir žiūrovą. Filmo kūrėjai įspėjo seną didžią paslaptį, kad baugina tai, ko nematai ir nežinai esant. Jeigu pasakyčiau, kad tai filmas apie vaiduoklius, tai visi jau žinotų, ko tikėtis, tačiau, kaip yra iš tikrųjų, kai siaubūnas neįvardijamas?

Visgi filmas turi ir nemažai trūkumų. Be sukeltos įtampos, paslaptingumo ir vykusios atmosferos mane asmeniškai erzino kai kurie siužeto niuansai: visko bijanti mergytė, kuriai svarbiau už šeimą yra nudriskusi lėlė, kuri, žinoma, dar ir pridaro daugybę problemų. Žinoma, ir pačios mergytės veiksmai, čia ji rėkia kaip trijų metų kūdikis, o kitą akimirką uždavinėja profesorės lygio klausimus. Kur elgesio logika? Kur vaikai tėra tik vaikai, o ne kažkoks netikroviškas konstruktas? Žinoma, taip pat mano lūkesčių nepateisino ir aktoriai A. Riseborough ir A. Skarsgard‘as – jie aukšto lygio aktoriai, bet tiesiog šio filmo žanras ir jų charakteriai pernelyg tipiniai ir blankūs, primenantys eilinius prasto siaubo filmo aktorių pasirodymus.

Nepaisant to, mane labai nustebino filmo pabaiga, nes pasirodo, filmo pavadinimas niekatraja gimine pavadintas „Paslėpta“ turi ir kitų prasmių ir niuansų. Ne viskas filmo siužete atrodo taip, kaip turėtų atrodyti, todėl jis ir įdomus.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sirijana" / "Syriana"

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai kamputyje lūkuriavęs Stephen Gaghan filmas „Sirijana“ (angl. Syriana) (2005) pagaliau pasiekė mano akis. Laukti buvo verta, nors pirmiau tikriausiai derėjo pažiūrėti filmą „Narkotikų prekeiviai“. Mėgstu tokias politiškai ir morališkai įtemptas dėliones, kurios susideda iš daugybės pasakojimo linijų, susikertančių tiek siužetiškai, tiek moralės plėtotės sferoje, kaip antai „Dievo miestas“ ar „Babelis“. Iš esmės „Sirijana“ man priminė ispanų režisieriaus A. G. Innaritu „Babelį“ – siužetas padrikęs per daugelį kontinentų, aprėpiantis tiek arabų, tiek Europos, tiek amerikiečių ir kinų, indų kultūros žmones, tik filmo „Sirijana“ prasmės gan kitokios ir minties bei žinia kitokia.

Filmas ekranizuotas pagal Robert Bear knygą, parašytą pagal tikrus prisiminimus. Be jokios abejonės filmas „mane prarijo“, paskandino savo mažų ir unikalių istorijų labirinte. Istorijos viena su kita susikerta, aktoriai ir režisierius demonstruoja aukštą pilotažą, virpindami ir atverdami vartotojiškos visuomenės nešvarius politinius ir ekonominius pasaulinio masto žaidimus, brėžia punktyrą per manipuliuojančią islamo religiją ir apskritai pasakoja apie skirtingų kultūrų žmones, kurie turi tiek begalės skirtingų įsitikinimų, bet juos vienija tai, kad jie pasiduoda vienam ir tam pačiam manipuliacijos principui. Išties netgi skaudu žiūrėti, kai žmonės, sėdintys odiniuose krėsluose nulemia galybės žmonių likimus, siekdami sau naudos, o žmonės nešantys išminties ir atsinaujinimo idėjas, sutrypiami. 

Iš esmės „Sirijana“ vaizduoja geopolitinį pasaulį, nusidriekusį per visus kontinentus kaip vieną didelę šachmatų lentą, kur galioja tik tam tikros valdžios diktuojamos šachmatų figūros stumdymas. Tai negailestingas, atviras ir priešingai nei daugelis amerikietiškų tokių juostų, kritikuojantis pačią JAV politiką Artimuosiuose Rytuose.

Labai man patiko ši juosta ir net aiktelėjau, kai pamačiau aktorių George Clooney, tokį smarkiai sustorėjusį, barzduotą ir sukūrusį įsimintiną antro plano vaidmenį, už kurį jis pelnė savo pirmąjį „Oskarą“. Šiaip man jis visada kritiko į akis kaip geras aktorius, prisimenant jo darbus filmuose „Viskas ore“, „Gravitacija“ ar net tame pačiame „Paveldėtojai“. Jeigu matėte šias juostas, tai „Sirijanoje“, galiu garantuoti, aktorių vėlei pamatysite visiškai kitokiame amplua.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela