Filmas: "Nuostabi žalioji" / "La Belle Verte"

Sveiki, skaitytojai,

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Prancūzų kinas dažniausiai viską ištaiso ir pakelia nuotaiką. Iki šiol manau, kad geriausios komedijos yra būtent prancūziškos, tą galėtų paliudyti režisierės ir aktorės Coline Serreau sukurta netikėta komedija „Nuostabi žalioji“ (pranc. La Belle Verte) (1996). Visiškai netikėtas perliukas iš prancūzų kino industrijos. Filmas pasakoja apie ateivius iš kitos planetos, kurie kas kelis amžius į žemę siunčia po atstovą, kad praneštų gerąją žinią. Šįkart į Žemės planetą atsiunčiama moteris, kuri turi giminysčių su žemiečiais, geba bendrauti telepatiškai ir keisti žmonių nuostatas. 

Iš esmės beveik be specialiųjų efektų sukurta fantastiška komedija, kur subtilus humoras liejasi upeliais, situacijos paralyžiuoja žandus ir verčia suklusti, kas gi bus toliau? Režisierė, kuri, beje, sukūrė dar ir pagrindinį šiame filme Milos vaidmenį, nesivaiko madų ir kuria teatralizuotą ateivių išskirtinumą, būtent žiūrovą ir pagauna neišrankūs būdai, kurie įvairiuose situacijose priartėja prie visiško absurdo demonstravimo – telepatiniai niuansai, vandens reikiamybė, norint susisiekti su kitos planetos gyventojais ir t. t. Nepaisant absurdiškumo, tai filme nė kiek neatrodo banalu, priešingai – netgi originalu.

Filme pasirodo dar visai jaunutė, bet šiuo metu viena geidžiamiausių aktorių Marion Cotillard – tai buvo netikėta nuostaba. Apskritai filmas kažkaip prašviesino protą, nors jo temos savaime aiškios ir „žoliosios“ – mylėti gamtą, žemę, žmones, gyvenimą, – tačiau naujos ir originalios filmo formos bei scenarijuos leido į tai pažiūrėti visai linksmai ir blaiviai. Gurmaniška kino juosta. Rekomenduoju. 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dėl visko kaltas seksas" / "Sleeping With Other People"

Sveiki, skaitytojai,

Yra komedijų, kuriuos vis tiek nori pažiūrėti, kad ir kas apie juos būtų sakoma. Štai apie režisierės Leslye Headland filmą „Dėl visko kaltas seksas“ (angl. Sleeping With Other People) (2015) sulaukė nemažai pagyrų, netgi iš tų pačių kino kritikų ir lyg pretendavo būti išties puiki komedija, juolab kad man pačiam ankstesnis režisierės darbas „Senmergės“ labai patiko, tiek prijuokino, kad net žandai skaudėjo, šįkart nusiteikiau ne ką mažiau – įsitaisiau fotelyje, įsipyliau alaus su citrina ir žiūrėsiu, sakau.

Nuo pat pradžių nepatiko. Tiesiog pasibaisėtinai prastas scenarijus, o ir scenos tokios nuobodžios, tokios nuspėjamos, kad priminė tiesiog kitą filmą – „Draugiškas seksas“, kuris buvo šiek tiek geresnis už šį. Praktiškai po 15 minučių galima nuspėti viso filmo eigą ir dėl to pasidarė liūdna, dar liūdniau, kad pritrūkau alaus, kad užmirščiau, jog gaištu laiką su prastu filmu. Praktiškai filmas sukaltas pagal standartus – jokios inovacijos, jokio noro kažką pateikti įdomiau ir netikėtai, absoliučiai pinigais užkimštas hamburgeris, nuo kurio pasidaro prėska ir nuobodu. Visas filmas apie du „draugus“, kurie dulkinasi su kuo tik papuola, situacijos jų neįdomios, tiesą sakant, net nejuokingos. Apskritai šio filmo žanras yra romantinė komedija, tik seilėjimosi čia kur kas daugiau, nei juokelių. 

Po tokių filmų imu save graužti, kad galėjau pažiūrėti kažką tikrai vertingesnio ir įdomesnio. Net vakaro fonui šis filmas pasirodė per prastas. Viešpatie, pasaugok nuo tokių neįdomių filmų. 

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Omaras" / "The Lobster"

Sveiki, skaitytojai,

Su graikų režisieriumi Yorgos Lanthimos jau teko susidurti tikriausiai daugeliui užkietėjusių kinomaniakų, kurie nepraleidžia pažiūrėti keistų filmų ir tikriausiai puikiai prisimena jo „Iltinis dantis“ (2009). Šįkart režisierius pristato naujausią savo darbą su anglakalbiais žymiais aktoriais pavadinimu „Omaras“ (angl. The Lobster) (2015), kuris pristatomas „Kino pavasaris“ 2016 metų programoje.

Ko galima tikėtis iš režisieriaus, kuris pastatė „Iltinį dantį“? Tik to paties, o gal net dar geriau. Režisierius unikalus, jam rūpi išlenkti visuomenės ydas, netgi sakyčiau, fundamentalias vertybes, kaip šeima, meilė, atsidavimas ir paversti jas kažin kokiomis sunkiai nusakomomis ydomis, sukuriant ribines kontekstines situacijas, o kalbant apie „Omarą“, netgi visai kitą realybę, o dar tiksliau – standartizuotą ateitį. Omaras – tai gyvūnas, kurį pasirenka žmonos netekęs vyriškis, kuris atvyksta į viešbutį, kur yra priverstas žaisti išlikimo žaidimą, ieškodamos sau gyvenimo partnerės. Situacijos tokios grotestiškos ir absurdiškos tik iš pradžių, o jų prasmė visai kitokia. Su žmonėmis elgiamasi kaip su gyvūnais, jie pagal fizinius trūkumus vienas su kitu tapatinasi (trumparegystė, kraujuojanti nosis, šlubavimas ir t.t.) ieškosi sau poros, tarsi gyvūnai tarp gyvūnų daugintųsi tik su savo rūšies poromis. Žodžiu, ištisa absurdiška apversta parabolė, pro kurią „šviečiasi“ jau šio režisieriaus mėgstama tema – išryškinti šiaip jau neginčytinų vertybių ydingas puses. 

Kas šokiruotina? Pasirinkta pasakojimo forma, jos simboliai ir metaforos. Lyg ir absurdiška, lyg ir ryškus groteskas, tačiau filmas žiūrisi rimtai, nes veikėjus kamuoja rimtos problemos ir jie į gyvenimą žiūri rimtai. Kas nutikę pasaulyje, kad jie priversti dėl vienatvės virsti gyvūnais? Nežinia, bet tai ir nereikia žinoti, nes svarbiausia vienatvė, kuri šiaip jau realybėje yra kiekvieno individo reikalas, staiga tampa visuotiniu nusikalstomu reiškiniu, todėl žmonės kone priverstinai verčiami susiporuoti, kad tos vienatvės nebūtų. Režisieriui svarbus ir socialinės kritikos aspektas, kiek valstybė ir kiti gali kištis į asmeninį žmogaus gyvenimą, kiek gali jį valdyti įstatymais, kraipydami, kaip jiems patogu, jo jausmus ir dvasinį gyvenimą? Išties filmas itin jautrus, už simbolių slypi įvairiausių prasmių, o tie simboliai, pasirinkta žaismė ir yra šio filmo cinkelis, kuris ir stebina, ir purto, ir liepia paneigti, tačiau nenuginčysi fakto, kad filmą dėl to emocinio chaoso įdomu žiūrėti. Režisierius moka provokuoti, jam tai tinka, jis tampa savito braižo kūrėju ir nenustebsiu, kad greitai jo pavardę linksniuosime kaip tokio tipažo kino kūrėją, kaip antai režisierių Michel Gondry („Gėlėti sapnai“, „Jausmų galia“, „Miego mokslas“ ir kt.).

Kalbant apie kino aktorius, jie puikūs, puikūs jie dar ir dėl to, kad puikiai žinomi, todėl žinant, kokiuose filmuose jie pasirodę, šio filmo kontekste atrodo dar įdomesni ir universalesni. Pagrindinį vaidmenį sukuria Colin Farrell, kuris užsiauginęs pilvą, visiškai nebepanašus į tą Ciloną, kurį pažįsta pasaulis, tačiau sensta net aktoriai, šis vaidmuo atrodo išskirtinis ir unikalus. Rachel Weisz – žiūrėčiau, kad ir ką ji besuvaidintų. Prancūzų briliantas Lea Seydoux – ką gi, žiūrėčiau ne tik į R. Weisz, bet ir į ją. Britų aktorius Bem Wishaw – senas žinomas vilkas dar nuo „Kvepalai: vieno žudiko istorija“ laikų, puikus aktorius. Režisieriui pavyko suburti išties puikų aktorių pulką, pelnyti kino festivaliuose apdovanojimų, o Kanų kino festivalyje pelnė net žiūri prizą. Ar bereikia sakyti, kad filmas intelektualus, rimtas, provokuojantis ir socialiai šokiruojantis? Tikriausiai, kad ne.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.2

Kino pavasaris: ČIA

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Valdas Papievis "Odilė, arba Oro uostų vienatvė"

Valdas Papievis. „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. – Vilnius: Alma littera, 2015.

Sveiki, brangūs skaitytojai, 

Viena sėkmingiausių pastarojo metų lietuvių grožinės literatūros knygų yra be jokios abejonės Valdo Papievio romanas gana iškalbingu pavadinimu Odilė, arba Oro uostų vienatvė. Tiesą sakant, ilgai svarsčiau, kada prieisiu Valdą Papievį, norėjau suskaityti jo puikiai įvertintą romaną Eiti, tačiau lentynose jo jau nebebuvo – tiražas išpirktas. Manęs nė kiek nestebina Odilė, arba Oro uostų vienatvė komercinė sėkmė, o ypač tarp literatūrologų paleistas Gerasis žodis. Beje, tai viena labiausiai recenzuojamų paskutiniu metu knygų literatūros forumuose, o Knygų mugės metu pasiektas pikas – po pristatymo tiražas jau beveik išparduotas. 

Knygos turinio kontekstas neatsiejamas nuo Valdo Papievio asmenybės – taip jau yra, kad biografiniai faktai ir asmens potyriai nulemia grožinio kūrinio turinį, jo raišką ir problematiką. Niekam ne paslaptins, kad knygos autorius labai ilgą laiką gyvena Prancūzijoje, kur jį paveikė Vakarų kultūra, išskirtinai galima įvardyti Paryžiaus miesto subkultūras, kurios nulėmė romano temas. Žvelgiant į lietuvių nūdienos emigrantų kūrybą, nesunku atskirti tris beletristikos tipus pagal literatūros temas. Vieni iš jų užima vadinamą didžiąją nišą, kai kūriniai nagrinėja tapatumo klausymus, pritapimo–nepritapimo, įsiliejimo į kitą kultūrą sudėtingumą, dar kiti, kaip antai Dalia Staponkutė, derina, ieškodama identiteto tautinių kultūrų visumoje, o štai V. Papievis lyg koks tikras prancūzas – praktiškai jo romano pasakotoją nekamuoja jokie tautiniai indentiniai klausimai, o jeigu apie V. Papievį nieko nežinotume, tai net sunku būtų patikėti, kad knygą parašė lietuvis. Egzistenciniai vienatvės mėšlungių traukuliai – štai, kas yra centrinis jo romano skaudulys, o tautinė tapatybė tokia nusitrynusi nuo autoriaus biografinių faktų, kad lietuvybės romane nė su žiburiu nerasite. Ir gerai! Tai unikalu ir įdomu, nes tai visai kita literatūros šaka emigrantų lietuvių rašytojų gretose.

Grįžtant prie paties romano, neatsiesiu savo recenzijos nuo subjektyvių įspūdžių. Skaityti Odilė, arba Orų uostų vienatvė buvo gana sudėtinga, kartais net varginantis dalykas, nes namuose vis kaupiasi naujos knygos, kurios kviečia būti perskaitytos, o šis romanas dar neperskaitytas – kaipgi čia dabar imsi ir numesi į šalį? Darius Kuolys, senas V. Papievio bičiulis, Facebook‘e smarkiai gyrė romaną ir rekomendavo balsuoti Metų knygos rinkimuose, tačiau visgi savo balsą atidaviau Daliai Staponkutei, kuri ir laimėjo šį apdovanojimą. Kodėl iš dalies šiam romanui jaučiu antipatiją? Dėl snobizmo, kuris veržiasi per kraštus. Žinoma, snobiška knyga nėra prasta, mėgstu subtilias, giliausius egzistencinius parametrus sudrumsčiančias knygas, tačiau knyga reikalauja „darbo“, skaitymas apsunksta, nes kūrinys tampa išsiliejusi tarsi akvarelė ant balto popieriaus. Beje, knygos viršelis, kuris lyg ir pratęsia romano Eiti vizualumą. Taigi, jeigu trokštate greito ir sujaudinančio, sudirginančio jūsų jusles ir emocijas, šis romanas visiškai netinka, nes siužetas išsiliejęs, praktiškai įvykių kūrinyje vienas kitas ir jie tokie smulkūs, kad po kažkiek laiko galite paklausti: palaukite, skaičiau tą knygą, bet apie ką gi ji – nepamenu. V. Papievis egzistencinių būsenų rašytojas, siužetas yra antrinė dalis, jam kur kas svarbiau rašant išgyventi momentą egzistenciniais „čiuptuvais“, slystanti į stebėjimą, apgaubtą erdvės ir laiko padiktuotų, o kartais iliustruojant papildančių pojūčių – juk ir pasakotojui svarbu per save, kaip per laidininką, praleisti elektros srovę: „...mintys, kurios tik tokiomis valandomis gali apnikti. Tikriau, jos mane ne apninka, jos manimi srūva, kaip žiūrinėdamas nuotraukas kitąsyk pajunti, kaip tavimi, tavyje srūva laikas“ (p. 289).

 Rašytojas Valdas Papievis.

Odilė, kaip ir žodis idilė – panašus neatsitiktinis sąskambis, savotiška gyvenimo saulėlydžio mūza, kurią globoja ir prižiūri pasakotojas-veikėjas, apie kurį tiek menkai pavyksta sužinoti – nepasiturintis, dirba nelegaliai senų knygų krautuvėje, balkone mėgsta rūkyti ir gerti viskį bei daug vaikščioti su Odile. Odilė jo pasakojimo centrinė figūra, nuo kurios priklauso tiek jo dvasinė būklė, tiek gyvenimas Paryžiuje. Skaitytojui taip ir neaišku, kodėl pasakotojas Odilę vis regi kaip mergaitę, nors šioji jau visiška senutė, netekusi vyro, tačiau vis dar laikosi gyvenimo, pagražindama jį kasdieninėmis ceremonijomis – popietinis viskio gėrimas ir pasivaikščiojimai. Pasivaikščiojimų romane tiek daug, kad kartais atrodo, jog jis tyčia išprovokuotas rašytojo, kad galėtų nutapyti Paryžiaus kasdienybę, jo gatves, Senos upės tėkmę, kvartalus – retsykiais promenadų pasidaro išties daug, tačiau tai nėra vien tik fizinis veikėjų judėjimas plokštumoje. Promenados turi ir egzistencinę judėjimo prasmę, kai išvaikščiojamas gyvenimui skirtas žmogaus laikas, o miestas tampa jo gyvenimo dalimi, savotišku draugu: „Lotynų kvartale: ar tu niekada neužsimanai keptų bulvyčių, mane kartais toks noras apima, kad negaliu atsispirti, mielai jų suvalgyčiau, gal nusiperkam, ką? Ir gaufres, tų storų vaflių, kuriuos gatvės kepėjai apibarsto balta cukraus pudra ar aplieja karštu šokoladu, užsigeisdavo“ (p. 237). Rašytojui nereikia kurti mitinio ar metafizinio Paryžiaus vaizdinio, kaip mėgsta kai kurie rašytojai, jis yra toks, koks yra, ir dėl to tampa savitas ir mielas knygos veikėjams. 

Bene didžiausias romano klausimas – kodėl pagrindinis knygos veikėjas šitaip myli ir žavisi Odile? Viena iš tokių hipotezių yra jo socialinė padėtis – jis patinka Odilei ir Odilė jį priima kaip savą, nors savaime aišku, kad įsilieti į subkultūrą, ypač aristokratų, yra beveik neįmanoma. Kartu galbūt jis bando pasitikti ir savo gyvenimo saulėlydį, o kartais atrodo, kad jis Odilę kažkaip keistai ir savitai įsimylėjęs. Darius Kuolys Knygų mugės metu paklausė V. Papievio apie pamirštą pasiaukojimo problemą, kurį jis įžvelgė romane, tačiau V. Papievis kažkaip „atmušė“ šį klausimą, sakydamas, kad pasiaukojimo šiame romane nematąs. Ir visgi, keista ir kartu įdomu, protagonisto santykiai, požiūris į Odilę ir, kodėl jis Odilę vis mato kitokią – „Vėl – lyg būtų mergaitė, po Didžiojo karo kieme strykčiojanti per šokdynę“ p. 261. Viena iš tokių teorijų būtų galimi vienatvės rezonansai, kuriuos išskleidė V. Papievis. Egzistencinė vienatvė sujungia dvi artimas sielas, kurios fiziškai ir socialiai jau nebegali būti drauge, todėl romane tyla ir tiesiog tylus viskio gėrimas tampa būvimu kartu iki pabaigos – tai subtilūs metafizinio lygmens prasmių klodai, kurie neįvardijami, tačiau intuityviai jaučiami per Paryžiaus gatves, kvartalus, per Odilės buto daiktus, garsus, kvapus. Daiktai ir miestas suriša veikėją ir Odilę į kasdienybės, užpildytą smulkių ceremonijų, būtį.

Žinoma, galima lyginti Odilę ir Klotilę, žinoma, esama ir skaudžių Odilės biografinių faktų, kaip antai, kad jos vaikai gyveną Britanijoje, o ji likusi viena, su savo paveikslais ir nuolat ištinkančiais ligos priepuoliais. Buržuazinis išdidus susitaikymas su gyvenimo pabaiga, o pasakotojas kaip slaugė stebi, reflektuoja, diagnozuoja. Ir visa tai pakankamai egzotiška, kadangi viskas taip paryžietiška ir prancūziška, kad įgyja tikros buržuazinės dvasios, kokios mes neturime Lietuvoje. 

Kalbant apie knygos meninę raišką, reikia sutikti, kad V. Papievio braižas unikalus ir analogų lietuvių autorių kontekste, deja, neturime. Jo sakinių struktūros savitos, matomai norisi jas įvardyti prancūziškomis, kadangi prancūzų žodžiai kirčiuojami gale, todėl jų kalba atrodo minkšta ir plastiška, „krentanti“. Nugrūstas veiksmažodis į sakinio galą suteikia kryčio pojūtį, lietuvių kalboje gana neįprasto, todėl susidaro poetinės kalbos įspūdis, lyg tekstas imtų svinguoti – skaityti tik iš pradžių būna neįprasta, vėliau priprantama. Net nustebau, kada V. Papievis Knygų mugės metu prasitarė, kad niekada nejautė, jog jo veiksmažodžiai eina į sakinio galą, bet tai taip akivaizdu, kad šioji ypatybė tampa vienu ryškiausiu savitumo bruožu. Savita sakinio konstrukcija atveda prie kitokio teksto ritmo, o V. Papievio tekstas ritmas itin svarbus, jis išreiškia ir pasakotojo polėkį, turi atskirų prasmių, kartais įvairūs pakartojimai, kurie lyg ir buvo kažkur mažų fragmentinių skyrelių vidury, jie pakartoti skyrelių pabaigose, tampa itin subtiliais poetiniais potėpiais, savotiškais akcentais, būdingais dažniausiai eilėraščiams. 

Nors mano nuomone, romanas galėjo būti trumpesnis kone per pus, atsisakant kurortinio Odilės rašomo romano inkliuzo į šį kūrinį ir kur kas mažiau promenadų, manau, būtų išsigryninęs siužetas, dabar sunkoka, kurį laiką neskaičius ir vėl atsivertus romaną įsijausti, baimė, kad siužetas jau paskendęs ir nebepatirsi konstruktyvios jungties tarp to, kas buvo skaityta prieš tris savaites ir dabar, bet atsivertus tekstą, baimė dingsta, vėl žodžiai užliūliuoja ir įvyksta tiesiog malonus skaitytojo ir kūrinio aktas. Žodžiai vėl srūva lyg Scena po Paryžiaus tiltais, vėl senatvės ir nugyvento gyvenimo egzistencinės gijos, svajinga melancholija, kurioje problemos nutolsta ir lieka kažkokia nepaaiškinama būsena ir laikas, kaip orų uoste, kai nesi namuose ir kai nesi tame taške, kur turėtum būti, kažkokia metafizinė būties slinktis, tarpinė būsena, kurią įsileidi ir išgyveni kartu su tekstu, arba ne.

Jūsų Maištinga Siela