"Maištinga siela" dėkoja leidyklai "Baltos lankos"

Sveiki,

Viena iš Baltos lankos leidyklos dovanotų knygų buvo Ann Patchett Nuostaba. Būtent nuostaba ištiko mane, kai siuntinyje aptikau šiltą Baltų Lankų komandos sveikinimą ir šį, galima sakyti, firminį i medinį skirtuką „Maištinga siela“. Kitąmet šiam saitui sukaks 10 metų – net sunku patikėti, kad aš vis dar jį rašau. Didelį dalį turinio užima, žinoma, knygos ir jų aptarimas, pareikalavęs ne vienos valandos, kad recenzija įgautų šiokią tokią struktūrą.

Ačiū leidyklai „Baltos lankos“ už knygas ir skirtuką, dabar iki Kalėdų ir Naujųjų turiu tiek daug skaitymo, kad net sunku išsirinkti knygą, nes jų tiek daug... Pavydžiu nebent „Knygų Damai“, kuri iš esmės turi laiko skaitymui, na, o tie, kurie tiek to laiko neturi, tenka rinktis iš gausybės geros literatūros vieną kitą kūrinį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiška moteris" / "Una Mujer Fantástica" / "A Fatastic Woman"

Sveiki,

„Oskaro“ statulėlę kaip geriausias užsienio šalių filmas pelniusi čiliečių drama „Fantastiška moteris“ (ispan. Una Mujer Fatastica) (2017) daug ką suglumino dėl šio apdovanojimo, nors kitą vertus „Oskarai“ visada buvo šališki apdovanojimai, jeigu panagrinėtume tendencijas, pamatytume, kad geriausiais filmais tampa tik tie, kurie turi patriotinių (amerikietiškojo stiliaus) arba seksualinių mažumų istorijos. Tiesą sakant, „Oskarą“ tikrai tuokart būčiau davęs švedų filmui „Kvadratas“ arba rusų „Nemeilė“, todėl iš esmės nepritariu, jog būtent „Fantastiška moteris“ pelnė šį įvertinimą.

Visgi filmas neblogas. Tai ne pirmas sykis, kada susiduriu su Čilės režisieriumi Sabastian Lelio. Itin gerą įspūdį paliko jo drama „Glorija“, kurios amerikietišką perdirbimą autorius pristatys su Julianne Moore, pastarąjį kritikai jau vertina lygiai taip pat, kaip Pietų Amerikos versiją. Eilėje dar laukia jo filmas „Nepaklusnumas“, bet dabar ne apie juos... Ši istorija pasakoja apie Santjage, Čilės sostinėje, gyvenantį transeksualą Mariną, kuris yra užmezgęs rimtus santykius su į tėvus tinkančiu 57 metų vyru. Pastarasis po vienos vakaronės numiršta ir Marinai tenka išgyventi ne tik netektį, bet ir kuo greičiau kraustytis iš jo namų, nes mylimojo buvusi žmona su vaikais toli gražu nėra nusiteikę draugauti su „šeimų ardytoja“. Istorija be laiko šuolių pasakoja apie tai, kaip iš esmės viską tenka grąžinti, pradedant mylimojo daiktais, tiek prisiminimais, vėl iš naujo išgyventi gniuždantį pažeminimą dėl to, kas tu esi ir kaip gyveni. Iš esmės skaudžios egzistencinės temos menkai tenagrinėja tapatybės tematiką, kurios kratosi dalis puritoniškų lietuviškų žiūrovų, veikiau tai filmas ne apie transeksualumą, bet apie sudėtingas visuomenės santykius, nulemtas sudėtingų pasaulėžiūros sistemų, įsitikinimų, prieštaringų vertybių.

Išties puikioje režisūroje atskleidžiama meilės ir praradimo istorija, kuri nėra tipinė. Ir visai tai ne dėl transeksualo, bet dėl to, kad išklibinus prieraišumą, visko netekus, tenka kažkaip priimti ištuštėjusį pasaulį. Gal dėl pagrindinio veikėjo šoko po mylimojo mirties, man šiek tiek vaidyba pasirodė pernelyg teatralizuota, išlaikytos pernelyg tamprios pauzės kalbantis, ginčijantis ir pan., pavyzdžiui, „Glorijoje“ man viskas plaukė kur kas natūraliau ir įtikinamiau. Šis filmas galbūt ir nesiekia būti itin organiškas, juk visgi kalbama apie žmogaus skausmą, kurio raiška dažniausiai neturi „normalių“ formų. Pagrindinį vaidmenį atliko tikra transeksualė aktorė ir operos dainininkė Daniela Vega (g. 1989), kuri iš esmės labai tiko šiam nevienadieniam vaidmeniui.

Man patiko ši juosta, nors vėlgi kažin kokių emocijų kaip „Kvadratas“ ar „Nemeilė“ nesukėlė, nes visgi čia papasakota tyli ir uždara drama žmogaus viduje, o „Kvadratas“ ir „Nemeilė“ ryškiai spinduliuoja socialines žinias pasauliui.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Šiaurės Amerikos indėnai pripažino penkias žmogaus lytis, o ką mes galime iš jų pasimokyti?

 Vyrai indėnai.

 Kairėje (vyras) su savo žmona (dešinėje).

Sveiki,

Nusprendžiau pasidalyti šiomis indėnų fotografijomis su Jumis ir dar kartą parodyti, kad pasaulis yra nepaprastai įdomus ir tik mes nusprendžiame, kiek jį apribojame, dažnai bijodami pasiduoti įvairovei ir tėkmei. Dažnai įtakos tam turi mūsų tėvų auklėjimas ir, žinoma, krikščionybės iškreiptas supratimas apie žmogų – primestas nuodėmingojo ir kaltojo žmogaus vaidmuo iš tikrųjų mus suskaldė ir mes ne tik pradėjome bijoti, nemėgti ir šlykštėtis kitais, bet iš esmės ėmėme tapatintis su „stipresnėmis“ grupėmis, laikydami juos neteisėtai nugalėtojais. Juk būtent taip krikščioniškasis pasaulio suvokimas iš esmės mus apribojo, suskaldė, privertė paklusti sistemai ir niekinti.

Netikėtai facebooke iššoko šis straipsnis apie Šiaurės Amerikos indėnus, kurie gyveno visiškai kitokioje visuomenėje, kurioje kiekvienas narys priimamas toks, koks jis gimė. Jie pripažino net penkias žmogaus lytis – vyro, moters, moteris, kuri traukia moteris („dvi dvasios“), vyrus, kurie traukia vyrus („dvi dvasios“) ir tarpinę. Šiuolaikiniame pasaulyje taip būtų heteroseksualus vyras ir moteris, gėjus, lesbietė ir transeksualai. Kalbant apie sąvoką „dvi dvasios“ – tai buvo netgi gerbtini žmonės, pažinę tiek moteriškąją, tiek vyriškąją energijas, jie buvo apdovanoti galimybe pažinti dvejopai šį pasaulį. Kas įdomu, kad indėnai neturėjo nuosavybės termino ir jie net neturėję tokio termino kaip „mano žemė“, todėl labai nustebo, kai grobuonys iš Europos ėmė plėšti ir savintis. Jų mentalitetas buvo kur kas laisvesnis, taikesnis, kurie tuo metu iš tikrųjų atitiko Visatos dėsnius.

Mums sunku priimti žmogaus seksualumą – čia neseniai „susipjoviau“ vienoje kvailoje diskusijoje, kurioje standartinėmis frazėmis bandoma įrodyti, kad žmogaus seksualinė raiškos įvairovė yra nenatūrali ir tik vyro ir moters „tradicinė“ sąjunga yra natūralus reiškinys. Aišku, argumentai buvo krikščioniško mokslo pasaulio apie biologines žmogaus funkcijas, tačiau išmintingi žmonės gi žino, kad žmogus nėra vien tik jo kūnas. Jūs nupjaukite ranką, ar nuo to žmogaus pasidaro mažiau? Jeigu jis nesusilauks palikuonių, ar dėl to žmogaus pasidarys mažiau? Biologiniai dėsniai iš esmės yra taip sudievinti ir padaryti kaip atskirties instrumentas, kaip pavyzdžiui, kai kurios Biblijos tezės tampa neginčytina tiesa, bandant paneigti žmonių prigimties įvairovę. Lietuvoje dar labai gajus dėl įvairių klišių, sisteminio „geras ir blogas“ mąstymo ir priėmimo modelio, kurį paveldėjome per kartų kartas.

Kai jūs sakote „nenatūralu“ prieštaraujate patys sau, kadangi gamtoje apstu seksualinės įvairovės ir jūs tiesiog vergaudami krikščioniškosios tradicijos mąstymo modeliui, paneigiate žmogaus prigimties įvairiapusiškumą. Ši sistema taip įkalta į jūsų protą, kad veikia kaip pasišlykštėjimo jausmas, nemokėjimas priimti kito, o tai sufleruoja, kad jūs patys galbūt negalite „surinkti“ į visumą ir neigiate tam tikras nebūtinai su seksualumu susietas tapatybės dalis.

Gyvename supriešintame atskirties pasaulyje ir prieš sakydami „sugedę vakarai mus užverčia savo ideologija“, pagalvokime, o kokiai ideologijai jūs dabar gyvenate? Tai, kurią paveldėjome iš sovietų, kai viskas buvo norminama pagal ūsuočių dėdę? Mes netgi tai geriau pripažinsime, nei priimsime „supuvusius“ vakarus, nes pasišlykštėjimą priimame mieliau nei įvairovę ir taiką. Tai, sakyčiau, yra tikrasis nenatūralumas – jausti kaltę, smerkimą, pasišlykštėjimą, nes juk iš esmės žmogaus prigimtis yra taiki ir mylinti. Todėl žiūrėdamas į šias fotografijas, galvoju, kokius puikius gyvenimus gyveno šie indėnai. Jie net nesirinko, jie buvo tokie, kokie jie buvo, tačiau norminanti europietiška senoji kultūra neįvertino to pasaulio ir su kryžiumi priešaky sunaikino šias kultūras ir privertė asimiliuoti į kur kas žemesnės kultūros ir suvokimo mechanizmą.

P. S. Šis įrašas skirtas „Krikščioniškosios kultūros institutui“, kuris vis dar, gausiai iš nežinia kur finansuojamas, tebetęsia skaldančios atskirties kultūros invaziją žmogaus dvasioje, nešdami netikrą propagandinę žinią ir iš esmės tebežaidžia tomis pačiomis priemonėmis, kaip ir kolonistai, atėję į indėnų žemes.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: David Grossman "Užeina kartą arklys į barą"

David Grossman. „Užeina kartą arklys į barą“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 192 p.

Sveiki,

Paskutiniu metu tendencingai stengiuosi suskaityti Man Booker ir Man Booker International pačias naujausias išverstas knygas laimėtojus ar nominuotus šioms premijoms (dažnai tai itin aukštos literatūrinės vertės garantas), todėl dažnai akis užkliūva už anotacijoje ar net tame pačiame viršelyje pažymėtu šių premijų užrašų, ranka savaime griebia už knygos. Pernai Man Booker International literatūrinį prizą pelnė izraeliečių rašytojas David Grossman (g. 1954) su savo gana kuklios apimties romanu Užeina kartą arklys į barą (hebr. Sus echad nichnas lebar), kurį išvertė Olga Lempert.

Sofoklis apskritai pamažu sėkmingai verčia šiuolaikinę žydų literatūrą. Per pastaruosius metus iš šios leidyklos tai jau trečiasis mano skaitomas žydų romanas. Puikūs romanai ir Abraham B. Yehoshua Ponas Manis bei Zeruya Shalev Meilės gyvenimas garantavo, kad nebereikia bijoti prašauti ir su Man Booker International laimėtoju, nors toks knygos paikas pavadinimas man asmeniškai nelabai patiko.

Istorija pasakoja apie jau senstelėjusį Dovelį Grinšteiną, kuris pakviečia vaikystėje pažinotą draugą į savo stendapo vakarą. Nežinantiems, kas yra stendapas, pasakysiu, kad tai scenoje anekdotus „skaldantis“ žmogus, rampos šviesoje linksminantis publiką. Būtent šis vakaras tampa įsimintiniausia gyvenimo prasmę apmąstančiu epizodu tiek pačiam Doveliui, tiek jo draugui. Nors Dovelis yra pagrindinis vakaro linksmintojas ir būtent iš jo daugiausia srūva tiesioginės kalbos, tačiau tikrasis pasakotojas yra stebintysis iš baro salės, kuris visomis išgalėmis bando suprasti ne tik Dovelio gyvenimą, bet ir savo paties santykį su Doveliui ir galiausiai su savimi pačiu.

Išraiškingame pasakojime veriasi kelios esminės temos. Viena iš jų – vaikystėje patirtos traumos ir jų poveikis Dovelio gyvenime. Sudėtingi jo ir tėvo, ir psichiniu sutrikimu sergančios mamos santykiai paženklino Dovelio likimą. Taip pat fiziniai duomenys – strazdanotas, mažas, vaikystėje, kad jo niekas neužgautų, vaikščiojęs ant rankų ir stebinęs aplinkinius iš esmės tekste D. Grossmanas perteikia taip natūraliai jautriai, kad patikėti tiesiog neįmanoma. Šįkart veikia pasirinktas ypač vykęs strateginis pasakojimas – per humoro vakarą, praktiškai per kelias pasakojimo valandas, papasakoti ne tik savo asmeninę istoriją, bet dalinai aprėpti visų žydų ir tuo pačiu pasaulio žmonių brendimo, asmenybės tapsmo ir galiausiai santykių nebūvimo tragediją. Sakoma, kad viduramžiuose tik pilies juokdariai galėdavę sakyti karaliui tiesą, nes visa tai buvo priimama kaip juokas, panašiu principu veikia ir šioji Dovelio tragikomiška istorija. Tarp šmaikščių anekdotinių „užsklandėlių“, kuriais veikėjas bando sulaikyti iš baro sprunkančius klausytojus, jis su ritmiškais atotrūkiais pasakoja savo pragaišties istoriją.

David Grossman

Vienas esmingiausių prisiminimų Doveliui yra vasaros stovykla, kurioje vyresni berniukai iš jo šaipėsi ir nuolat mušdavo. Toji didžiulė akimirka, kai jam praneša, kad jo tėvai mirę (jis nežino, ar abu, ar tik motina), jis stengiasi suprasti praradimo skausmą, jį aprėpti, tačiau tas šokas toks didelis, kad visą jį per trūkčiojantį ir chaotišką pasakojimą gali pajusti ir pats skaitytojas. Teksto ritmas sudaro įspūdį, kad šis 57 metų vyras dar tebėra savivokoje, dar tebevažiuoja tuo automobiliu numanomos tiesos ir realaus gyvenimo priėmimo link. Ta kelionė tampa visa Dovelio gyvenimo kelionės parabole, nors jam 57 ir jis seniai išlipęs, tačiau viena labai didelė sielos dalis tebėra ten įstrigusi, praradimo, menkavertiškumo ir niekinimo kelionėje.

Kai kada atrodo, jog D. Grossmanas tuoj su siužetu padarys kažką nerealaus, kažkokią vieną dalį išduos ir tarp berniuko ir jį vežančiojo atsiras kažin kokia baisi intymaus išnaudojimo, pedofilijos praraja ir berniukas gaus dar vieną vaikystės traumą. Tą liudija berniuko ir vairuojančiojo pokalbis, anekdotai intymiomis temomis, tačiau tai tėra tik pasakotojo išgaubta netikro pavojaus sfera, kurioje gali nutikti bet kas ir tik subtilios ir taiklios detalės padeda šiam netvarumo ir nesaugumo jausmui įsigalėti: „...mano sėdynės apmušale buvo skylutė, į kurią beveik visą kelią laikiau įkišęs pirštą. Viduje buvo minkštas porolonas, o aš, nesijuokit, nepažinojau tokios medžiagos, nes mūsų namuose čiužiniai buvo šiaudiniai, ir visą kelią atrodė, kad tai stebuklinga medžiaga iš kito pasaulio, kuri mane saugo, ir jei tik ištrauksiu pirštą, viskas tuoj sutrupės (p. 149)“. Turint galvoje, iš kokios laiko perspektyvos pasakoja Dovelis savo prisiminimus, tos subtilios detalės tik sustiprina traumos, įsirėžusios į jo gyvenimą, katastrofos mastą.

Pasakojimo antraeiliai personažai išties pagyvina pasakojimą, kaip antai neūžauga moteris, atpažinusi jį iš vaikystės. Ilgą laiką taip ir neaišku, kodėl ji, daug kartų viešai pažeminta Dovelio, niekaip neišeina iš baro, tačiau vienijantis tapatus likimas galiausiai suveda pasakojimo gale visus galus. Iš esmės Užeina kartą arklys į barą yra tragedija ir joje nėra nė lašo komedijos, tik komedijos žanro forma, po kuria liejasi nenusisekusio gyvenimo nuoskauda, kylanti iš praeityje patirtų traumų gausos. Dinamiška romano fabula leidžia mėgautis intuityviai perteikta psichologinio ir kartu filosofinio matmens literatūra, kurią šiandien su malonumu galima skaityti lietuviškai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyveno kartą Uvė" / "En man som heter Ove"

Sveiki,

Retai kada tenka pamatyti švedų kiną, netgi per įvairius festivalius kažkaip labiau dominuoja danų, islandų, lenkų šiaurietiškas kinas, o štai su švedų kinu reikalų turiu itin mažai, gal dėl to ir ryžausi „Oskarui“ nominuotai juostai „Gyveno kartą Uvė“ (šved. En Man Som heter Ove) (2015), kuris Švedijai ir atnešė Oskarą kaip geriausias metų filmas užsienio kalba. Visgi apie užsispyrusius senukus teko jau matyti analogišką irgi švedų filmą „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ ir pastarasis man kažkaip nepatiko, kad net nepabaigiau žiūrėti, todėl galbūt tai buvo priežastis, kad šitiek laiko atidėliojau ir šį filmą, nes iš anonso buvo pernelyg panašus.

Visgi neklydau dėl panašumo. Švediško humoro prisodrinta juosta iš esmės priminė ne tik „Šimtametis, kuris...“, bet apskritai tam tikras britų juostas su tam tikru humoro užtaisu. „Gyveno kartą Uvė“, beje, turime šį romaną išsivertę ir į Lietuvių kalbą, galimas daiktas, kad literatūroje viskas atrodo kur kas įtikinamiau, nes filmas... Kaip čia pasakius? Viskas daugiau ar mažiau nuspėjama. Nors neblogai atskleidžiama išskirtinė Uvės charakteristika keliomis laiko linijomis (vaikystė ir jaunystė), kas iš esmės paaiškina, kodėl didelė dalis senukų yra užkietėję bambekliai, tačiau šis jautrumas iš esmės manęs kaip žiūrovo nepalietė.

Taip, filmą būtų galima girti už šviesą, už tam tikrus humoro niuansus, įsimintiną personažą, tačiau visumoje tai truputį dvelkia sintetika, negyvuoju teatru, norint sukelti stilingo, išskirtinio pasakojimo toną, tačiau tas pasakojimo tonas jau išbandytas kine ne vieną kartą ir pačioje istorijoje išskirtinumas tampa eiliniu štampu. Pavyzdžiui, kaip senukas stengiasi pasikarti filmo pradžioje, bet jam nuolat kas nors sutrukdo. Net ir asilui aišku, kad jis to nepadarys ir ši formulė dar kartosis daug kartų, kol kaimynai galiausiai „prisijaukins“ Uvę ir jie taps gerais draugais. Tokia Volto Disnėjaus formulė, kaip pasireiškia žmogiškumas, labai jau sena ir netgi nuvalkiota, tačiau tiems, kuriems patinka šviesios istorijos, kurie tikisi tiesiog smagumo ir truputi gyvenimiškos filosofijos, manau, kad filmas patiks, jeigu patiko prancūzų filmas „Neliečiamieji“, kuris vėlgi pagal panašią formulę pastatytas – senas bambeklis invalido vežimėlyje tampa staiga skrajojančia sielos fėja. Atsivertimo į žmogiškumą galia jau kine patikrinta ir ji šįkart paveikė net pačius „Oskarus“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Tom Tykwer, Johnny Klimek, Reinhold Heil - "Cloud Atlas Sextet" (Debesų žemėlapis)

Sveiki,

Po kelerių metų pertraukos vėlei klausausi šios nostalgiškos melodijos. Brolių, dabar jau seserų Wachowski, tikriausiai vienas labiausiai nuvertintų filmų kino industrijoje „Debesų žemėlapis“, kai kur verčiama kaip ‚Debesų atlasas“, garso takelis. 2012 metais pasirodęs filmas daug kam patiko, nors kino kritikai jį priėmė gana „drungnai“, bet kokiu atveju, filmas išties puikus ir įsimenantis kaip ir „Debesų atlaso sekstetas“. Toji, atrodo, nereikšminga scena, kai aktorė Halle Berry į rankas muzikos įrašų parduotuvėje paima neišskirtinę plokštelę ir staiga tiek jos sąmonėje, tiek visame filme nutiesiama aiški persikūnijimų grandininė struktūra. Išties jaudinantį momentą užpildo šis puikus, subtilus, švelnus ir visoks kitoks garso takelis, kuriuo šiandien ir noriu su Jumis pasidalyti:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Keith Urban - "Blue Ain't Your Color" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Dar viena daina paskutiniosiomis dienomis manęs nepaliekanti ramybėje yra dabartinio aktorės Nicole Kidman vyro dainininko Keith Urban (g. 1967) daina „Blue Ain‘t Your Color“ – ritminga, lengva ir kartu turinti nuotaikingo baro ir country stiliaus prieskonių daina.

Naujosios Zelandijos atlikėjas savo karjerą pradėjęs 1991 metais, kada savo lėšomis išleido debiutinį albumą. Po to persikėlė į JAV ir tik nuo 1999 metų pradėjo vėl aktyviai reikštis muzikos srityje. Šį atlikėją dažnai regime spaudoje dėl N. Kidman ir dėl antraščių apie jo priklausomybas narkotikams, kuriuos jis, padedamas garsiosios žmonos, įveikė. Šiuo metu atlikėjas dirba televizijoje „American Idiol“ vienu iš teisėju ir per savo karjerą jau išleido devynis solo albumus. Daina „Blue Ain‘t Your Color“ (Mėlyna ne tavo spalva) yra vienas ryškiausių paskutiniųjų trejų metų K. Urban muzikinių hitų, pasirodžiusių 2016 metais. Country stiliaus daina iškopė į pirmąsias pozicijas Amerikoje ir Kanadoje. Amerikoje – dukart platininis, Kanadoje – platininis.

Šįkart pasiklausykime nuotaikingos ir melodingos dviem „Grammy“ apdovanojimams nominuotą dainą. Kas žino, gal ir Jums suteks šiokią tokią nostalgiją:

Žodžiai / Lyrics

"Blue Ain't Your Color"

I can see you over there
Staring at your drink
Watchin' that ice sink
All alone tonight

And chances are
You're sittin' here in this bar
'Cause he ain't gonna treat you right
Well, it's probably not my place
But I'm gonna say it anyway
'Cause you look like
You haven't felt the fire
Had a little fun
Hadn't had a smile in a little while
Baby

Blue looks good on the sky
Looks good on that neon buzzin' on the wall
But, darling, it don't match your eyes
I'm tellin' you
You don't need that guy
It's so black and white
He's stealin' your thunder
Baby, blue ain't your color

I'm not tryna
Be another just
Pick you up
Kinda guy
Tryna drink you up
Tryna take you home
But I just don't understand
How another man
Can take your sun
And turn it ice cold

Well, I've had enough to drink
And it's makin'
Me think that I just might
Tell you if I were a painter I wouldn't change ya
I'd just paint you bright
Baby

'Cause blue looks good on the sky
Looks good on that neon buzzin' on the wall
But, darling, it don't match your eyes
I'm tellin' you
You don't need that guy
It's so black and white
He's stealin' your thunder
Baby, blue ain't your color, no,no no
Mmm. It ain't your color, baby

Mmm, baby.

Blue looks good on the sky
Looks good on that neon buzzin' on the wall
But, darling, it don't match your eyes
I'm tellin' you
You don't need that guy
It's so black and white
He's stealin' your thunder
Baby, blue ain't your color
Blue ain't your color

Mmm. No, no, baby
Come here, baby
Lemme light up your world

Jūsų Maištinga Siela