Filmas: "Greta" / "Greta"

Sveiki,

Tamsiame trileryje „Greta“ (angl. Greta) (2018) režisierius Neil Jordan bando atskleisti beprotišką motinišką instinktą globoti ir mylėti, kai iš tikrųjų moteriai gyvenimas to nesuteikė. Istorijoje pasakojama apie merginą iš Manheteno, kuri metro randa rankinę ir nusprendžia ją grąžinti savininkei, kuri pasirodo tokia miela, kad užsimezga draugystė, kuri netrukus perauga į maniakišką persekiojimą...

Filme pasirodo mano mėgstama prancūzų aktorė Isabelle Hupert ir iškili jaunosios kartos aktorė Chloe Grace Moretz, kurios ir tampa pagrindinėmis šio filmo veikėjomis. Vienas retesnių atvejų, kada žiūrėdamas šį iš esmės vidutinišką filmą, nenoriu absoliučiai analizuoti scenarijaus vingių. Viskas daugiau ar mažiau matyta, ar tai būtų siaubo filmas „Mama“, ar tai būtų serialas „Tarnaitės pasakojimas“ – visur apie tą išaukštintą, neišsipildžiusį motinystės poreikį rūpintis ir prižiūrėti. Manau, filme iš esmės pernelyg tai akcentuojama kaip pagrindinė filmo idėja, į antrą planą nugrūdant kur kas spalvingesnius psichopatės pasireiškimo būdus, kuriuos būtų galima panagrinėti ir atskleisti naujomis spalvomis. Bet trileris yra trileris, todėl jame tvyro klišinių veiksmų ir padarinių sistema – slaptame kambariuke kalinamos merginos (o rankinių vaikinai tikriausiai niekada nesistengia sugrąžinti?) ir sadistinės fortepijono ir kepimo pamokos atrodo kaip lokaliai užbaigtas copy paste nuo kitų istorijos idėjų nugvelbtas irisas.

Visgi filmo persekiojimo scenos, kad ir kaip atrodytų sąlygotos ir neįtikinamos, trileryje jos vis vien veikia ir kelia išties nemenką susijaudinimą ir nerimą merginos atžvilgiu. Maniakinis persekiojimas yra vienas iš tų dinamikos faktorių, kas verčia nenuleisti akių ir negalvoti, kada baigsis filmas, tačiau, kai psichopatė klaikiai naiviai apsvaiginusią „dukrelę“ parsitempia namo, darosi jau daugmaž nuobodu, nes jau aišku, kuo visa tai pasibaigs, tad belieka kantriai sulaukti to numatomo finalo.

Filmas, skirtas pramogai, su žiupsneliu psichologinio ir fizinio smurto, į kurį žiūrėdami jaučiame saugumą, kad viskas vyksta filme, o ne mūsų gyvenime. Itin didelės analizės, kas ir kodėl taip elgiasi, ieškoti nereikia, viskas pateikta jau supjaustyta riekėmis, kad žiūrovas begalvodamas nepavargtų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Arina & Veto Bank - Rain Is Coming Down

Sveiki,

Seniai norėjau pasidalyti šia daina iš vaikystės. Ją atlieka Lietuvos bliuzo karalienė Arina ir grupė Veto Bank „Rain Is Coming Down“. Tiesą sakant, vaikystėje šios dainos nesuprasdavau, nes nemokėjau angliškai, tačiau pamenu, kaip transliuodavo šį vaizdo klipą. Tada man jis atrodė kažin kuo magiškas, bet kartu ir pernelyg pilkai niūrus, gal net gąsdindavo – nežinojau, nei kas tas bliuzas, nei kas tas amerikietiškas baro stilius, kurį matydavau šiame vaizdo klipe.

Šiandien man šioji daina ir vaizdo klipas atrodo kažin kokie stebuklingi. Iš tikrųjų labai gera daina, vis pamirštu, kaip mėgstu bliuzo muziką ir Arina su grupe tai vėlei priminė.

1987 metais susikūrė grupė Veto Bank, o Arina, prie jų prisijungė tik 1990 metais, su kuriais koncertavo dešimtį metų. „Rain is coming down“ dainą parašė Arūnas Navadničėnas 1992 metais. Tais pačiais metais Arina su Veto Bank Jūramaloje laimėjo pagrindinį prizą ir tai buvo neregėtas talento ir dainos junginys, žodžiu, atradimas. Su ta pačia daina Arina „prašlavė“ Lenkijoje ir Rumunijoje, kur susirinko pagrindinius prizus ir netrukus išleido albumą „My Crazy World“, o šiai dainai nufilmavo vaizdo klipą.

Ką aš galiu pasakyti? Senos geros dainos nerūdija, bet kai jos sugrįžta iš užmaršties, jos tampa kur kas daugiau nei tik senomis geromis dainomis.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Toni Morrison apie gyvenimo prasmę ir mirtį

Sveiki,

Galvojau nedarysiu šio įrašo, tačiau permasčiau, ką esu perskaitęs amerikiečių rašytojos Toni Morrison (1931-2019), o tai viso labo yra tik dvi knygos Sula ir Mylima, už pastarąją rašytoja pelnė literatūros Nobelį. Rugpjūčio 5 dieną, būdama 88 metų, garsi rašytoja mirė. Prieš dvi dienas.

Daugiau vertimų į lietuvių kalbą ir neturime. Pritrenkianti rašytoja. Kalba, žodis ir skausmas tampa prasmių poezija. Iki šiol paslaptis, kodėl šioji autorė Lietuvoje nelabai pastebėta, nebent elitinio skaitytojo, nebent tik jo. Bet gal leidyklos susigundys dar ką nors išversti, pavyzdžiui, Sofoklis, Baltos lankos ar net Rašytojų sąjungos leidykla? Nagi?

Visgi šioji citata veikia kaip gyvenimo filosofija. Kol kalbamės, esame gyvi ir žodis veikia kaip magija. Šioji autorė iš tikrųjų mokėjo žodį paversti audiniu, kažkokiu sunkiai nusakomu įmantriu kilimo raštu, kurių visuma abstulbina. Išties.

Internete daugybė jos citatų iš knygų ir pan. Kodėl ši? Ji, manau, apima tai kas svarbiausia: vardan ko mes čia gyvename? Sakydama, kad mirtis yra gyvenimo prasmė, nemanau, kad autorė turėjo tą paviršutiniškiausią nihilistinę prasmę, veikiau pokytį, laikinumo grožį ir tą pajautą, kad visatoje iš tikrųjų... Iš tikrųjų esi tik laikinas ir dėl to nepakeičiamas, ir dėl to, kol kalbi ir dalijiesi, esi vertingas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karalius Lyras" / "King Lear"

Sveiki,

Šekspyras! Šekspyras! Šekspyras! Kiek spektaklių, kiek filmų, kiek improvizacijų ir interpretacijų dėl jo pjesių! Štai dar vienas britų mėginimas pateikti novatoriškai pjesę „Karalius Lyras“ (angl. King Lear) (2018), kuriame pasirodo auksinis britų aktorių elitas, kad vien dėl jų norisi šį filmą pamatyti, neskaitant to, kad jis ir sukritikuotas, ir jo IMDb reitingas nežiba puikiu rodikliu.

Istoriją apie pakvaišusį karalių Lyrą, kuris šiurkščiai elgiasi su dukromis, nebesuvokia adekvačiai savo veiksmų, – tikriausiai daugelis iš mūsų nors kiek girdėjo apie tai. Kaip šioji istorija atrodo naujausioje kino ekranizacijoje? Tiesą sakant, kiek nustebau, kad vietomis išlaikomas originalus Šekspyro pjesės tekstas ir vietomis aktorių monologai iš tikrųjų skamba kaip poezija, tačiau viskas tviska šiuolaikiškai – kostiumai, karinė technika, rūmai, pabėgėlių stovykla ir t. t. Ar reikia žinoti nors kiek šią pjesę, norint žiūrėti šį filmą? Nebūtina, tačiau įdomiau žiūrėti žinant.

Visgi nieko pernelyg išmoningo šiame filme nėra, nors turinys išlaikytas daugmaž pagal Šekspyro tekstą, įdomesnės interpretacijos filme nerasite, nes filmas arti klasikinio varianto. Gali pasirodyti, kad šiuolaikinio pasaulio atributika atrodo labai jau „žiauriai kietai“, tačiau tai ne pirmas kartas, kada Šekspyro pjesės „įvelkamos“ į šiuolaikinio pasaulio kontekstą, pavyzdžiui, 1999 metais J. Taymor pristatytas filmas „Titas“ pagal Šekspyro „Titas Andronikas“ (beje, ten taip pat pagrindinė vaidmenį atliko A. Hopkins) atrodo kur kas dinamiškesnis, originalesnis ir įdomesnis už šį variantą. „Karalius lyras“ teatralizuotas filmas, kur viskas labai sąlygota, bandoma seną išprotėjusio karaliaus tragediją asociatyviai sujungti su diktatoriška valdžia, kaip galia šiuolaikinės politikos eroje paverčią žmogų išprotėjusiu žudiku, kuris net savo dukterų nebemyli.

Žinoma, šio filmo pažibos yra garsūs britų aktoriai, kurie itin išraiškingai naudojasi suteiktais vaidmenimis, tačiau visų briliantas visgi yra Anthony Hopkins, kuris tiesiog maudosi šiame teatralizuotame bepročio vaidmenyje ir nustelbia net Emma Thompson, Emily Watson. Kai kurios scenos išties prikausto vien dėl aktorių, tačiau atsitokėjus tampa akivaizdu, kad filmo medžiaga ir jos pateikimas atrodo ganėtinai vidutiniškai.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaiduoklio istorija" / "A Ghost Story"

Sveiki,

Tai jau antrasis, kiek kito žanro, mano matytas režisieriaus David Lowery filmas „Vaiduoklio istorija“ (angl.  A Ghost Story) (2017). Prieš kokius penkerius metus teko matyti jo režisuotą „Ne šventieji“ (2013) su ta pačia aktorių pora Casey Affleck ir Rooney Mara, kurie po ilgos pertraukos abu nusifilmavo vėlei drauge pas tą patį režisierių. Tiesa, tuokart skausmingai žiūrėjau „Ne šventuosius“, vis sukandęs dantis, kažko tame filme man pritrūko, kažko būta pernelyg ištęsta, tad smalsu, kaip visa tai atrodys mistinėje siaubo dramoje?

Tiesą sakant, pamaniau, kad labai suklydau pasirinkdamas šį filmą, nes namiškiai po penkiolikos minučių jau išėjo į kitą kambarį ir eilinį sykį patvirtino, kad su manimi neįmanoma žiūrėti „normalaus“ kino, tokio maždaug kaip „Vienas namuose“ ir pan. Tiesą sakant, aš taip pat kietai sukandęs dantis žiūrėjau „Vaiduoklio istoriją“ ir galvojau: Dieve, Dieve, na, kokia apgailėtina nesąmonė. Scenos ištęstos iki negalėjimo kaip kokiame futuristiniame nonseniškame teatre, kuriame bandoma žiūrovą paveikti veikėjų psichofiziniais veiksmais, pavyzdžiui, kaip jiedu guli lovoje apsikabinę, arba kaip ji valgė tą atneštą pyragą... Pradžios filmo taktai tokie nepaveikūs, kad reikia didžiulės kantrybės bandant save sudominti šia netekties istorija, o šalia išdygęs vaiduoklis po paklode (taip, taip, pigus triukas be didelių efektų) atrodo arba kažkaip neypatingai genialu arba makabriškai juokinga, o, bet, tačiau...

Staiga filmui persiritus į antrą pusę mane ištiko šokas – iš paprastų buitinių paklodžių sukuriama stebuklinga netekties ir ilgesio istorija, nusidriekusi per laiką ir erdvę, šitokia skausminga (ne)susitaikymo su praradimu istorija. Paveikus garso takelis staiga išgrynino beviltišką vaiduoklio laukimą ir staiga pasirodo, kad siaubo istorija visai net ne siaubo, o širdį verianti netekties istorija, vietomis prisiminiau net prancūzų režisieriaus Olivier Assayas „Asmeninė pirkėja“, kur mistiniai elementai panaudoti truputį panašioje atmosferoje. „Vaiduoklio istorijos“ finalinės scenos tampa itin dinamiškos laiko spektre, o paliktas mylimosios atsisveikinimo lapelis durų staktos plyšelyje, kurį per ilgus dešimtmečius bando išrakti vaiduoklis, tampa tokia graudžia scena, kad prilygsta mažo kačiuko skandinimo vaizdui YouTube beširdžio pono likimo kanale.

Beveik net neabejoju, kad šis originalus filmas tiek scenarijumi, tiek jo pastatymu didžiajai daliai žmonių visgi nepatiks, kitaip sakant, ištveria tik ištvermingiausi. Prieš pradedant žiūrėti, reikia suvokti, kad siaubo šiame filme nėra (bent tokio, kokį esame įpratę matyti kine), o pirmajame pusvalandyje užvilkintos iki begalybės scenos tėra tik kinematografinės vystomos istorijos ritmas, kuris pamažu greitėja, o ilgesys ir nostalgija atsiveria laikmečio trapumu, kada pasaulis aplinkui keičiasi, o tavyje tebegyvena praeities prisiminimai, nuolat tavyje kunkuliuojantys, išdylantys, kintantys. Kiek galima laukti mylimosios? Pasirodo, visą amžinybę...

Nepatikėsite, tačiau vienas iš tų filmų, kurio metu absoliučiai pakeičiau kardinaliai nuomonę seanso metu ir itin retas atvejis, kada kantrybė pateisino, o galgi net pranoko lūkesčius. Absoliučiai naujas kino žvilgsnis!

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb :6.8

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Amos Oz "Judas"

Amos Oz. „Judas“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 320 p.

Sveiki,

Vienas žymiausių šiuolaikinių Izraelio rašytojų Amos Oz (1939-2018) lietuvių skaitytojams žinomas iš tokių romanų kaip Mano Michaelis ir Pasakojimas apie meilę ir tamsą; abu kūriniai jau laikomi klasikos literatūra, o Mano Michaelis įtrauktas į žydų mokyklinę programą, – būtent šią Amos Oz knygą ir esu skaitęs prieš dešimtį metų.

Šiuo metu leidykla Sofoklis intensyviau pradėjo leisti Izraelio literatūrą ir vienas naujausių šios vasaros vertimų tapo paskutinis rašytojo romanas, tėvynėje pasirodęs 2014 metais, po kelerių metų net pateko į trumpąjį Man Booker International sąrašą, tačiau tuokart pagrindinį prizą visgi pelnė jo kraštietis David Grossman už romaną Užeina kartą arklys į barą, pastarąjį taip pat išleido leidykla Sofoklis.

Ko galima tikėtis iš knygos pavadinimu Judas (hebr. Jehuda), kurį parašė žydas? Taip, ogi Judo išteisinimo, nes puikiai suprantame, apie ką knygoje eis kalba: žydai krikščionių akimis yra išdavikų tauta, nes jie užmušė jų Dievą ir už tai turi kentėti, kadangi jei ne išdavikas Judas, tai jų Dievas būtų prikaltas romėnų... (čia palikime vietos fantazijai, kas būtų, jeigu būtų). Bet kodėl niekas nekaltina Poncijaus Pilto, kuris jį nuteisė, o vargšą vieną žydėlį Judą? Nes romėnai vėliau tapo krikščionys, o žydai ne! Visgi knyga mane labiau domina savo rašymo technika, kadangi Mano Michaelis buvo išties elegiškai poetiška knyga apie toli gražu (ne)tobulus vyro ir moters santykius. Dar iki šiol menu tą Jeruzalės gatvių aprašymo spalvą, kvapą ir skonį, tad tikėjausi tam tikro poetinio ritmo ir šioje autoriaus prozoje, tačiau akivaizdu, kad Amos Oz Judo knygoje rūpi visiškai kiti dalykai.

Pagrindinis veikėjas Šmuelis Ašas – negrakštus, bet talentingas ir iškalbingas studentas, kurio tėvai bankrutuoja, todėl jis meta mokslus ir ieškosi kaip pragyventi Jeruzalėje. Lėtame pasakojime, kuris veikiau pasižymi rašytojo J. M. Coetzee būdingu stiliumi, atsiskleidžiama pirmiausia pagrindinio veikėjo ypatybės – greitai nusiviliantis, nuolat skubantis, nemokantis išklausyti kitų, tačiau jo charakteris, kad ir koks atrodytų nenuolankus, pasakojimo tėkmėje atrodo vienos žiemos lūžio akimirkoje; Šmuelis tampa mąslus, tylus, uždaras. Apsigyvena jis pas keistą senuką ir jo marčią Ataliją, o jo pagrindinis darbas yra visą pavakarę būti su senuku ir klausytis jo istorijų. Galima pagalvoti, kad tai tik kūrinio užuomazgos ir bus daug paslapčių ir veiksmo, tačiau knyga išlaiko Tūkstančio ir vienos nakties principą – studentas būna tuose namuose tol, kol gali, tačiau kartu beprotiškai įsimyli perpus vyresnę Ataliją, bando atskleisti jos giminės istoriją ir kaip nors padėti tiriamuosius pamatus apie žydų požiūrį į Jėzų ir galbūt grįžti mokslo pasaulin...

Knygos viršelyje ne veltui pavaizduotas figmedis ir už jo tamsoje besislepiantis ir nematomas Judas. Kristus prakeikė figmedį, ant kurio pasikars išdavikas, tai nesunokusio, trumpalaikio gyvenimo simbolis. Būtų labai tiesmuka vien šio kūrinio pavadinimą sieti tik su Biblijos veikėju, autorius beletristikos nišoje tik iš pirmo žvilgsnio bando pateisinti žydų nuodėmingumą krikščionybės akivaizdoje, bet ne pateisinimas šioje knyge svarbiausias, bet kelių perspektyvų, žiūros ir vertinimo prasmių atskleidimo spektras, galimybė per pasakotoją svarstyti, diskutuoti ir įvertinti netiesmukai, todėl knyga retsykiais dvelkia analitiškumu, tačiau tai neužgožia grožinio teksto ypatybių: aliuzijų, metaforų, simbolių, fikcinio pasakojimo lygmens, paradoksų ir kt.

Niekam jau nekeistas kitas apaštalo Judo paaiškinimas, interpretavimas, kad jis buvęs ištikimiausias ir mylimiausias Jėzaus mokinys (tą sufleruoja ir kai kurios kine esančios ekranizacijos), tačiau per ilgą amžių įsigalėjo žydus dėl Judo kaltės laikyti išdavikų tauta, net ir Dantė Dieviškoje komedijoje devintą pragaro ratą paskyrė labiausiai „nusipelniusiam“ Judui. Kitą vertus: „Keista ir tai, kad nė viename iš šių veikalų nėsyk neminimas Judas Iskarijotas, o juk aišku kaip dieną, kad, jei ne jis, Jėzus nebūtų nukryžiuotas, o be nukryžiavimo, nebūtų ir pačios krikščionybės (p. 93).“

Religinis matmuo šiame romane tėra tik vienas iš sluoksnių, kuris neatsiejamas nuo Izraelio valstybės įkūrimo istorijos XX amžiuje. Atalijos tėvas, žymus politikas ir svarbus besikuriančios valstybės ideologas teigė, kad žydai turi gyventi Izraelio žemėje, bet taikiai su arabais, tačiau jo konkurentas pasisako už visišką Izraelio nepriklausomybę. „Buvo pramintas išdaviku, nes keturiasdešimt septintaisiais, netgi keturiasdešimt aštuntaisiais, įsiplieskus Nepriklausomybės karui, jis niekada nesiliovė tvirtinęs, kad žydų valstybė – sumanymas, kuris neišvengiamai baigsis didžiule tragedija (p. 234)“. Vienoje plotmėje mes turime išdaviką Judą, kur šioje nesantaikų žemėje atsiranda religija, o kitoje laiko ir erdvės plokštumoje mes turime išdaviką Atalijos tėvą, kuris nepritarė karo kraujui, todėl buvo laikomas arabų draugu, kitaip sakant, tautos išdaviku atsirandančios žydų valstybės priešaušryje. Karai ir religija – tai esminiai neatsiejami žydų tapatumą pasaulyje formuojantys įvykiai, kurie knygoje leidžia į išdavystę pasižiūrėti kaip į to laikmečio visuomenės reakciją, taip dažnai neteisingą pačiai žydų tautai, tačiau tos neadekvačios paskalomis ir euforijomis bei agresijos reakcijomis vedama prie brutalių karo veiksmų, mirties ir valdžios galios veiksmų. Skaitytojai puikiai žino, ką naciai darė su žydais per Antrąjį pasaulinį karą ir net tada buvo dar galingas Judo paaiškinimo dėsnis apie išdavystę, nešvarų kraują ir t. t.

Amos Oz

Trečiasis išdavimo faktorius yra dabarties pasakojime, 1959 metų momente, kada pats Šmuelis išduoda savo šeimą, į jį dėtus lūkesčius dėl mokslų ir savo (bent jau tokią, kokią mato jo šeima) ateities, tačiau pagrindinis veikėjas nesijaučia išdaviku, nes tiek Judas, tiek Atalijos tėvas, tiek pats Šmuelis yra valdomi likimo t. y. širdies balso, gal todėl Šmuelis, kaip Judas, nešdamasi virvę pasikarti, randa sunykusį figmedį. Judo likimą mes žinome, o štai Šmueliui, ištrūkusiam iš tų senų mirties namų, neadekvačios aistros, politinių įsitikinimų be polemikos – jam važiuojant autobusu į naujai statomą miestą veriasi visiškai kiti horizontai ir vieną akimirką atrodo, kad autorius padarys banalų dalyką – pakartos Judo likimą, padarys Šmuelį arba savižudžiu, arba palūžusiu ir atgailaujančiu nevykėliu, tačiau jis veda Šmuelį per buitiškus psichofizinius veiksmus (veikėjas perka beigelį, geria gazuotą vandenį, išlipa ir vėl įlipą į autobusą, regi plačius horizontus...) Ir jis Judo nebepakartoja, o skaitytojas vis tikisi tos paskutinės „aukštos natos“ pasakojime, to nuskaidrėjimo, bet nuskaidrėjimas yra išsilaisvinimas – nebežinojimas, kur tavasis tikrasis kelias, todėl atsiveria begalinis pasirinkimas. Ar Judas galėjo rinktis? Ar galėjo rinktis Atalijos tėvas?

Knygoje nemažai kalbama apie Šmuelio nusivylimą moterimis, ypač kai jo buvusi mergina išteka už kur kas stabilesnio ir vyriškesnio konkurento. Jo beribė aistra 45 metų Atalijai tikriausiai atskiros froidistinės analizės vertas pasakojimas, tačiau šioje knygoje tai „suskamba“ labai sąlygotai ir mistiškai. Griežtos namų taisyklės, keistas Atalijos elgesys, anonimiškumas ir nuolat iš puslapio į puslapį pranašaujamas greitas Šmuelio išvykimas, nes neva ankstesniems partneriams taip nutiko, tačiau po visu tuo mistiniu pasakojimu dvelkia šeimos ir netekties traumuota istorija ir tiek senukas, ir tiek Atalija yra priveikti netekties skausmo, tad išoriškai sveiki, bet psichiškai neadekvatūs. Akivaizdu jau nuo pirmųjų meilės istorijos užuomazgų, kad šita meilė visai ne meilė, o liguista mistinė palėpių istorija, terapija, kuri iš esmės įsiterpia į istorinius ir religinius pasakojimo sluoksnius ir sudaro trimatį išdavystės istorijos perspektyvą – meilės romanas, istorinis romanas ir skolastinis-religinis (pa)aiškinimas.

Iš esmės romane Judas autorius nagrinėja antisemitizmo atsiradimo priežastis, kurios apčiuopiamos dar nuo vergovės Egipte laikų, tačiau pasaulinėje arenoje – nuo krikščionybės atsiradimo. Tenka vis dar ir Lietuvoje išgirsti visiškai nepagrįstus kaltimus, kad dėl visų nelaimių žemėje kalti žydai. O kodėl? Patys antisemitai negali paaiškinti, nes „taip sako kiti“ arba prisimena brangųjį Judą, nors patys kažin, kada bažnyčioje paskutinįkart ėjo išpažinties ir laikėsi katalikų priedermės. Šioji knyga keliais esminiais skerspjūviais paaiškina žydų tautos tragediją moksliškai, religiškai ir tai, kas slypi Šmuelio, pagrindinio veikėjo, dvasioje. Nors knyga parašyta grožinės literatūros rėmuose, akivaizdu, kad ji yra politiška ir kur kas labiau nei D. Grossman Užeina kartą arklys į barą, tačiau juk menas ir yra sujungti visa tai į jautrų pasakojimą ir iškviesti skaitytojus bendrai polemikai, kas mes visi esame ir kodėl tam tikros aplinkybės taip lengvai mus pakeičia, prislopindamos tikrąją žmogiškumo prigimtį, apie kurį kalbėjo Kristus.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Pablo Alborán - Recuérdame [žodžiai / letra / lyrics]

Sveiki,

Šįkart noriu pasidalyti daina, kuri, kaip daugeliui tikriausiai iš mūsų būna, tiesiog šalia išmeta ponas YouTubas. Kartą praklausiau, po kurio laiko daina vėl pateko į srautą ir vėl sukosi, kol kažkur parduotuvėje ėmiau niūniuoti, tačiau neprisiminiau nei kas tai per daina, nei kas ją dainuoja. Tiesiog. Kol galiausiai ji vėl „sugrįžo“ ir, pamaniau, kad melomanams, kuriems patinka tiesiog gražios lotynų dainos, turėtų patikti ir ispanų atlikėjo Pablo Alboran (g. 1989) daina „Recuerdame“ (liet. Prisimink mane), kuri tapo 2015 metais trečiuoju albumo „Terral“ (2014) singlu.

Pats atlikėjas Pablo gana garsus Ispanijoje ir Lotynų Amerikos šalyse. Jo vaizdo klipai susilaukia milijonines peržiūras. Vaikinas gimė Malagoje, o debiutavo 2011 metais ir beregint šovė į viršūnę – nominuotas Latino Grammy apdovanojimams, o jo debiutinis albumas buvo toks populiarus tėvynėje, kad pranoko nuo 1998 metų nepajudinamą populiarumo topą. Kol kas vyrukas išleido tris studijinius ir du gyvo garso albumus.

Tyki ir skausminga daina tarsi lopšinė pačiam atlikėjui dainos įrašymo momentu reiškė itin daug ir kaskart ją dainuodamas išgyvendavo savitą skausmą. Vėliau daina tiesiog tapo prisiminimu apie praeities įvykius, tačiau kiekvienam klausytojui ji tikriausiai reiškia vis kažką kito. Daina Ispanijoje savu metu pasiekė aukščiausią ketvirtąją poziciją, to po pusmečio singlas sulaukė ir prancūziškos versijos. Abi versijas galite pasiklausyti čia:

Ispaniška versija:

Prancūziška versija „Ne m‘oublie pas“:

Letra / žodžiai / lyrics

Pablo Alboren – Recuerdame

Deja que hable

Deja que hoy te cuente

Como quema que te vayas

Entre lágrimas me duele

Déjame verte

Una despedida

Y ya me quedo en este infierno

Al ver que hoy me olvidas

Párale los pies a ese reloj que nos controla

Que no nos deja ser

Que apaguen el sol de una vez

Recuérdame

Ahora que ya decidiste ir con él

Que sea lo que deba ser

Aunque a mí me toque perder

Recuérdame

Ahora que tu piel ya se fundió con su piel

Su mundo gira en torno a ti

Y tu no piensas volver

¿Dónde te marchas?

¿Dónde piensas irte?

Vayas donde vayas

Sé que ya no voy a perseguirte

¿Cuánto le amas?

¿Besa como beso?

Dime que aún no te ha tocado

Como lo hicieron mis dedos

Párale los pies a ese reloj que nos controla

Que no nos deja ser

Que apaguen el sol de una vez

Recuérdame

Ahora que ya decidiste ir con él

Que sea lo que deba ser

Aunque a mí me toque perder

Recuérdame

Ahora que tu piel ya se fundió con su piel

Su mundo gira en torno a ti

Y tu no piensas volver

Si supieras la agonía

Decir adiós, perderte

Y no volver a verte más

Si pudieras revivirme

Prométeme buscarme como una vez lo hiciste

¿Por qué te vas, si yo me pierdo?

Mi cuerpo entero en llamas

Recuérdame

Ahora que ya decidiste ir con él

Que sea lo que deba ser

Aunque a mí me toque perder

Recuérdame

Ahora que tu piel ya se fundió con su piel

Su mundo gira en torno a ti

Y tu no piensas volver

Jūsų Maištinga Siela