Filmas: "Dogman" / "Dogman"

Sveiki, gero kino gerbėjai,

Italų režisierius Matteo Garrone tikriausiai po „Gomorra“ (2008) filmo kaip kino meistras nebekelia jokių abejonių. Nors nemačiau to filmo, skirto italų mafijos pasauliui perteikti, bet galbūt jau teks pažiūrėti, nes po jo Kanų kino festivalyje puikiai įvertintos dramos „Dogman“ (angl. Dogman) (2018) teko šiek tiek atsigauti. Visų pirma, puikus scenarijus ir puikiai perteiktos aštrios emocijos, psichologiniai daugiasluoksniai pasakojimo klodai.

M. Garrone šiam scenarijui panaudojo tikrą istoriją, nutikusią Romos priemiestyje, tik filmavimo aikštelėje jis gerokai nutolo nuo biografinės istorijos, kadangi sudėjo visai kitus filme esančius istorijos akcentus. Istorija pasakoja apie šunų prižiūrėtoją, kirpėją Marčelo, kuris dalijasi dukrelės globa su buvusia žmona. Pats vos suduria galą su galu ir yra nuolat terorizuojamas vietinio nusikaltėlio, vadinamo Simoncino, buvusio boksininko, nuo kurio kenčia visas rajonas... Marčelo jam parūpina kokaino, kad šis nuo jo atstotų ir paliktų jį ramybėje, bet kuo lengviau jis gauna iš Marčelo dozę, tuo Simone labiau prie jo prisiriša...

Iš esmės filmas aštrus nuo pirmųjų minučių, režisierius mus „patupdo“ į nesaugų priemiesčio rajoną, kur galioja savitos taisyklės. Marčelo galėtume pavadinti absoliučiai nevyrišku vyru, kuris kerpa šunis ir jam rūpi šeiminiai dalykai, turi be galo didelę atjautą silpnesniems už save, ypač myli šunis. Jo šunų priežiūros centras vadinasi „Dogman“, bet iš tikrųjų šis angliškas pavadinimas tinka apibūdinti ir jo rajone esantį statusą – paklusnusis, kurį lengva stumdyti kaip šunytį, kuo akivaizdžiai ir naudojasi kur kas stipresnis Simoncino. Subordinuotasis vyrukas nė iš tolo neprimena nusikaltėlio, kol Simoncino jo neįtraukia į kriminalus. Čia iš esmės turi tuos tradicinius vyriškumo ir įsivaizduojamo vyriškumo pamokas, kurios neatitinka žmogaus prigimties ir elgesių normų. Stipriausi fizine jėga ir akivaizdžiai demonstruojantys primityvią agresiją išnaudos perpus silpnesnius už juos, kad patenkintų savo vyriškumo principus ir agresiją. Netipinė išnaudojimu ir subordinacija grįsta sąjunga toli gražu neatrodo kaip draugystė ir ji yra kankinanti ir žlugdanti Marčelo, kol jo psichika galiausiai pakrinka, kai jis patenka į kalėjimą...

Toliau seka keršto istorijos dalis, kuri atrodo tarsi atsitiktinė, nevykusiai suplanuota, bet žiūrovas tikriausiai nujaučiama, kad ji nebus nė vieno veikėjo labui ir nugalėtojų šioje istorijoje tuo labiau nebus. Galiausiai tuo ir įsitikiname, kad šiuose žiauriai toksiškuose vyrų santykiuose įvyksta nepataisoma tragedija, kuri išryškina psichologinė priežasčių ir pasekmių grandinė. Juk kuo labiau muši šunį, tuo jis labiau tampa agresyvus, visai kaip Marčelo, todėl šuns simbolis tampa žmogiškosios suluošintos psichologijos simboliu, kitaip sakant, išryškėja pagrindinė šio filmo mintis: jeigu su žmogumi elgsiesi kaip su gyvuliu, galiausiai jis ir atsakys tau kaip gyvulys.

Filmas man be galo patiko, aštrūs ir emociškai taikliai perteikti dialogai, subtilybės, tamsiųjų kvartalų perteiktos bendruomenės grimasos, apie kuriuos galime sužinoti nebent iš laikraščių. Filmas, kad ir labai emociškai užaštrintas, atrodo kažin koks natūraliai gyvas, tikriausiai, dėl Kanuose geriausio aktoriumi pripažinto Marcello Fonte vaidybos, kuriam šis vaidmuo buvo debiutas, pats aktorystės niekada nesimokęs. Geruose režisieriaus rankose debiutantai tampa tikrų tikriausiais briliantais ir M. Fonte kaip tik toks grynuolis. Slogus, psichologiškai pagrįstas filmas apie žeminamą žmogų, kuris kanda taip skaudžiai, kaip tik gali kąsti ilgai kankinamas žvėris. Gurmanams privalomas filmas, o aš žemai lenkiuosi, nes nesitikėjau, kad taip filmas mane paveiks.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Avril Lavigne - When You're Gone [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Dar viena „senų gerų laikų“ sentimentus kelianti daina, be kurios tikriausiai neapsiėjo daugelis mano kartos romantikų. Kanadiečių atlikėjos, daugiau pagarsėjusios kaip punk ir pop rock muzikos atlikėjos Avril Lavigne baladė „When Your‘re Gone“, kuri pasirodė 2007 metų išleistame trečiajame solo albume „The Best Damn Thing“ kaip antrasis singlas. Daugelis paauglių braukė karčias ašaras, žiūrėdami tą vaizdo klipą ir klausydamiesi šios dainos.

Būtent su šiuo albumu ir turu atlikėja buvo atvykusi ir į Vilnių. Albumas atlikėjai, kaip ir prieš tai buvęs, tapo labai sėkmingas. JAV jo parduota apie du milijonus, o pasaulyje per 6 milijonus kopijų. Na, o singlas „When You‘re Gone“ atlikėjai taip pat buvo labai sėkmingas, JAV jis pelnė platininį sertifikatą. Radijo hitas dažnoje šalyje papuldavo tarp klausomiausių dainų topų.

Nežinau, kaip šioji daina atsirado mano playlist‘e, tačiau pamenu, kaip kažkas per skype įmetė pasižiūrėti vaizdo klipą, kuris man koreliavo su anuomet Kelly Clarkson daina „Because of You“. Manau, kad šioji daina Avril ne tik viena žinomiausių, bet ir geriausių jos dainų, ir tai yra 2007 metų mano vasaros hitas, kuris anuomet skambėjo kaip saulėtos vasaros dienos su kvailomis „dūžtančiomis ir širdį veriančiomis“ simpatijomis. Ech, negaliu neprisiminti, o tuo labiau prisiminęs nepasidalyti.

Gal kažkas išgyveno kažką panašaus...

Žodžiai / lyrics

Avril Lavigne - "When You're Gone"

I always needed time on my own
I never thought I'd need you there when I cry
And the days feel like years when I'm alone
And the bed where you lie
Is made up on your side

When you walk away I count the steps that you take
Do you see how much I need you right now?

When you're gone
The pieces of my heart are missing you
When you're gone
The face I came to know is missing too
When you're gone
The words I need to hear to always get me through the day
And make it OK
I miss you

I've never felt this way before
Everything that I do reminds me of you
And the clothes you left, they lay on the floor
And they smell just like you,
I love the things that you do

When you walk away
I count the steps that you take
Do you see how much I need you right now?

When you're gone
The pieces of my heart are missing you
When you're gone
The face I came to know is missing too
When you're gone
The words I need to hear
To always get me through the day
And make it okay
I miss you

We were made for each other
Out here forever
I know we were, yeah, yeah
All I ever wanted was for you to know
Everything I do, I give my heart and soul
I can hardly breathe, I need to feel you here with me, yeah

When you're gone
The pieces of my heart are missing you
When you're gone
The face I came to know is missing too
When you're gone
The words I need to hear will always get me through the day
And make it OK
I miss you

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Kelly Clarkson - Because of You [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Vakar prisiminiau šią dainą ir kažkaip visai smagiai užmigau ją niūniuodamas. Ir ne dėl to, kad Kelly Clarkson kūrinys „Because of You“ būtų kuo nors labai jau linksmas, veikiau dėl pačios melodijos ir ritmo. Šioji Clarkson baladė viena garsiausių jos kūrinių, kuris įėjo į sėkmingiausią atlikėjos albumą „Breakway“ 2004 metais. Atlikėja kūrinį įrašinėjo su grupės „Evanescence“ nariais. Dainą parašė pati Kelly būdama vos 16 metų, kai jos tikrieji tėvai skyrėsi ir kūrinį ji norėjo patalpinti į debiutinį savo albumą, tačiau įrašų kompanija ją atmetė ir jai teko kūrinį gerokai patobulinti.

Muzikos kritikai dainą išgyrė dėl melodingos aranžuotės ir K. Clarkson vokalinio meistriškumo. Daina buvo populiari JAV-ose, kur Billboard pasiekė 7 poziciją, o šalyje parduota kiek daugiau nei 2 milijonai skaitmeninių kopijų. Ypač daina sėkmės sulaukė Europoje, kur vien Norvegijoje singlas tapo dukart platininiu, platininiu tapo – Danijoje, Britanijoje ir Brazilijoje.

Šiaip daina man asmeniškai kelia dideles simpatijos ir prisiminimus iš „senų gerų laikų“. Baladė, kuri turi muzikalumo, skambesio, užuomazgą, ryškią kulminaciją – dabar tokios baladės praktiškai lieka albume nepastebėtos, bet anuomet dar buvo labai klausomos. Džiaugiuosi iš naujo prisiminęs šį kūrinį, todėl dalijuosi juo su jumis.

Žodžiai / Lyrics

Kelly Clarkson - Because Of You

I will not make the same mistakes that you did
I will not let myself
Cause my heart so much misery
I will not break the way you did
You fell so hard
I've learned the hard way
To never let it get that far

Because of you
I never stray too far from the sidewalk
Because of you
I learned to play on the safe side so I don't get hurt
Because of you
I find it hard to trust not only me, but everyone around me
Because of you
I am afraid

I lose my way
And it's not too long before you point it out
I cannot cry
Because I know that's weakness in your eyes
I'm forced to fake
A smile, a laugh every day of my life
My heart can't possibly break
When it wasn't even whole to start with

Because of you
I never stray too far from the sidewalk
Because of you
I learned to play on the safe side so I don't get hurt
Because of you
I find it hard to trust not only me, but everyone around me
Because of you
I am afraid

I watched you die
I heard you cry every night in your sleep
I was so young
You should have known better than to lean on me
You never thought of anyone else
You just saw your pain
And now I cry in the middle of the night
For the same damn thing

Because of you
I never stray too far from the sidewalk
Because of you
I learned to play on the safe side so I don't get hurt
Because of you
I try my hardest just to forget everything
Because of you
I don't know how to let anyone else in
Because of you
I'm ashamed of my life because it's empty
Because of you
I am afraid

Because of you
Because of you

Jūsų Maištinga Siela

Książka: Giedra Radvilavičiūtė - Dzisiaj śpię od ściany - Šiąnakt aš miegosiu prie sienos

Sveiki,

Puiki žinia besidomintiems lietuvių literatūros sklaida pasaulyje. Ką tik lenkų kalba pasirodė Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinys „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Tai be jokios abejonės viena geriausių ano dešimtmečio lietuviškų knygų. Smagu, kad kaimynai lenkai galės ją perskaityti.

Pridedu lenkišką aprašą.

Dzisiaj śpię od ściany to wyróżniony Europejską Nagrodą Literacką zbiór opowiadań litewskiej pisarki Giedry Radvilavičiūtė. W swojej twórczości skupia się ona na codzienności i z subtelną ironią splata ją w sieć kulturalnych aluzji. Przedmiotami na wpół autobiograficznych rozważań są samotność, nietrwałość relacji i kruchość fizyczna. Giedra Radvilavičiūtė jest silnym i niezależnym kobiecym głosem w litewskiej literaturze.

Dzisiaj śpię od ściany to wyróżniony Europejską Nagrodą Literacką zbiór opowiadań litewskiej pisarki Giedry Radvilavičiūtė. W swojej twórczości skupia się ona na codzienności i z subtelną ironią splata ją w sieć kulturalnych aluzji. Przedmiotami na wpół autobiograficznych rozważań są samotność, nietrwałość relacji i kruchość fizyczna. Giedra Radvilavičiūtė jest silnym i niezależnym kobiecym głosem w litewskiej literaturze.

Giedra Radvilavičiūtė (ur. 1960) – prozaiczka, eseistka. W 1983 roku ukończyła lituanistykę na Uniwersytecie Wileńskim. Jako autorka opowiadań zadebiutowała w 1986 roku. Sławę i uznanie krytyków przyniosły jej krótkie formy prozatorskie publikowane w tygodniku kulturalnym „Šiaurės Atėnai”. W 2002 roku wraz z innymi litewskimi autorami wydała zbiór esejów Siužetą siūlau nušauti (Fabułę najlepiej wystrzelić w kosmos), a w 2004 roku autorski zbiór opowiadań Suplanuotos akimirkos (Zaplanowane chwile). W 2015 roku została uhonorowana Litewską Nagrodą Państwową w Dziedzinie Literatury i Sztuki.

Małgorzata Gierałtowska (ur. 1979) – tłumaczka z języka litewskiego, absolwentka Katedry Językoznawstwa Ogólnego i Bałtystyki na Uniwersytecie Warszawskim. Autorka artykułów naukowych poświęconych XX-wiecznej prozie litewskiej. Współpracuje z Centrum Litewskim przy Ambasadzie Republiki Litewskiej oraz Litewskim Instytutem Kultury w Wilnie. Tłumaczy poezję, prozę, literaturę dziecięcą, eseistykę i sztuki teatralne.

„Stojąc w ogonku na poczcie lub w sklepie, jadąc trolejbusem, pijąc herbatę z pokrzywy rozcieńczoną białym winem, patrząc nocą w ciemność i głaszcząc swego kota, bez przerwy spekuluję, głowię się i dumam [...]. Skąd kawa w kawałku i gram w ana-gramie? Co robi cep w koncepcie, a co tyka w antykadencji? Jak brudas zmienia się w absurd i co łączy łaskę ze skałą? Dlaczego kryształy Swarovskiego wydają mi się kradzione? I wreszcie najważniejsze, co za bęcwał, a przede wszystkim na jakiej podstawie, ośmielił się nazwać penisa Wackiem?

Fragment opowiadania „Mowa pogrzebowa”

Jūsų Maištinga Siela

Naujos knygos: J. Tumasonyte "Remontas", M. J. Urbonas "Žudant Dzeusą", O. Tokarchuk "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus" ir kt.

Atokiame Lenkijos kaime keistuolė Janina Dušejko tamsiais žiemos vakarais studijuoja astrologiją, kartu su buvusiu mokiniu verčia Williamo Blake'o poeziją ir prižiūri Varšuvos gyventojų sodo namelius. Ji mieliau renkasi gyvūnų nei žmonių draugiją. Ieško ryšių tarp planetų išsidėstymo ir to, ką rodo televizija. Jos manymu, žmonių vardai dažnai neatitinka konkrečių asmenybių, todėl žmones verta pervardyti.

Netikėtai kaimelio ramybę sudrumsčia paslaptinga Janinos kaimyno, praminto Didžiąja Pėda, mirtis. O tuomet pasipila ištisa keistų mirčių virtinė. Energingoji moteris ima versti nusistovėjusį – ir užsistovėjusį – tradicinį vietinės bendruomenės gyvenimą aukštyn kojom...

Intriguojantis detektyvinis šio romano siužetas labai išradingai panaudojamas skaitytojų dėmesiui prikaustyti. Tačiau knygoje kartu keliama daugybė svarbių idėjų – nuo hipsteriškos laisvamanybės iki ekofeminizmo.

Olga Tokarczuk – ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti šiuolaikinės lenkų literatūros žvaigždė, Nobelio literatūros premijos laureate. 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji pelnė vieną prestižišiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker International Prize“ (angliškai romanas pasirodė „Flights“ pavadinimu). Antrą kartą autorė „Man Booker International Prize“ premijai buvo pristatyta 2019 m. už romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“.Kūrinys pateko į trumpąjį premijos sąrašą. Prieš dešimtį metų Lenkijoje išėjęs Olgos Tokarczuk romanas šiandien pasirodo dar aktualesnis, dar sodresnis, dar subtiliau atskleidžiantis nūdienos pasaulio natas.

„Nepaprasta knyga. Tokarczuk romanas – linksmas, vaizdingas, pavojingas ir verčiantis sunerimti. Jame keliama rūsčių klausimų apie žmogaus elgesį. Nuoširdžiai žaviuosi šiuo nuostabiu kūriniu“, – Annie Proulx

„Nuostabiai keistas, legendą primenantis detektyvas... Tai filosofinė paslapčių kupina pasaka apie gyvenimą ir mirtį. Šias paslaptis, jei priglaustumėte prie žemės ausį, pajustume glūdint savo kauluose“, – New York Times Book Review

SKAUDI IR BEPROTIŠKA ISTORIJA

Kas gali sieti graikų Dzeusą ir Amy Winehouse? Arba aguonos grūdą ir ledynus? Arba ledynų tirpsmą ir senovės civilizaciją? Tapybą ir mėsos valgymą? Nerealius lūkesčius ir abejingumą? Idiotišką karą ir tyliai skaitomą eilėraštį, aidint šūviams? Banginį ir sugadintą tėvo motociklą, už kurį gavai į kailį?

Šis romanas – tai skaudi ir beprotiška nužmoginimo istorija, kurioje iš dabarties perspektyvos praeityje ieškoma stiprybės šaltinio. 

Dėstytojas Martinas gyvena prie Arkties klimato kaitos epochoje. Į Arktį veržiasi invazinės valstybės, trokštančios išgauti naftą. Tirpstant ledynams, išnyra nežinomų milžinų civilizacijos kaulai. Tačiau atrodo, kad pasaulio nejaudina žmonijos ištakos. Kol Martinas gręžiasi į praeitį, žmonija gyvena dabarties ambicijomis. Pamažu jis atitolsta nuo realybės. Vis dažniau jusdamas sutrūkinėjusį ryšį su tėvu, grįžta į praeitį ir išgyvena vaikystės traumas. Bėgdamas nuo beprotybės imasi literatūrinių bandymų. Užsidaręs namuose nuo karo gausmo kuria legendą apie atrastos milžinų civilizacijos kapavietę. Bando įkvėpti archeologinėms iškasenoms gyvybės, nė nesuprasdamas, kad iš tikrųjų taip atkasa savo paties gyvenimo istoriją.

Mindaugas Jonas Urbonas – vienas įdomiausių jaunosios kartos rašytojų, 2016 metais debiutavęs novelių knyga „Dvasių urna“, 2017-aisiais išleidęs romaną „Šimtmečių melancholija“.

TRAGIKOMIŠKA GYVENIMO ISTORIJA SU DETEKTYVO ELEMENTAIS

Rašytoja Jurga Tumasonytė pristato romaną „Remontas“, kuriame nemažai laikmečio ženklų ir situacijų, artimų šiuolaikinių trisdešimtmečių kartai. Tai ir vietomis tragikomiška pagrindinės bevardės veikėjos gyvenimo istorija, ir detektyvo elementų turintis pasakojimas. Romano pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai – veikėjai po sudėtingų šeiminių išgyvenimų atlieka namų remontą, taip tarsi paslėpdami skaudulius po baltu dažų sluoksniu. Kita vertus, remonto reikia ir sergančioms sieloms, kurios, net ir užgriuvus sunkumams, mėgina atsitiesti ir viską pradėti iš naujo.

Kauštelėjęs vyriškis netyčia žoliapjove nupjauna dukrelei kojas – paskui jas prisiuva garsus gruzinų chirurgas. Mergaitės vardu pavadintoje gatvėje dabar stovi mūsų daugiabutis, į kurį prieš trisdešimt metų atsikraustė mano tėvai. Turiu pagrindo sakyti, kad mano gyvybė užsimezgė masinių Kašpirovskio hipnozės seansų per televiziją metu. Pastojusios tą patį mėnesį – mama ir kaimynė Nienė – greitai tapo neišskiriamomis draugėmis. Su Egle gimėme tą pačią dieną ir tapome beveik seserimis. Mudvi draugavome, kol paauglystėje nutiko šis tas baisaus. Ilgai jos nemačiau, o kai suaugusios susiėjome ir aš vėl patikėjau, kad turiu geriausią draugę, dėl kurios galima daug ką paaukoti arba net padaryti nusikaltimą, ji ėmė ir dingo. Pranešėme apie jos dingimą policijai...

Jurga Tumasonytė – prozininkė, Lietuvos periodikoje publikavusi daugybę pokalbių su įvairių sričių menininkais. Debiutinė trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė“ (2011) autorei pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją už nebanalų, ironišką žvilgsnį į realybę ir patrauklią stilistiką. Antrasis autorės apsakymų rinkinys „Undinės“ (2019) pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai“ penketuką suaugusiesiems, buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija.

 Užsienyje gyvenantis tėvas – o kartu ir senelis – atvyksta aplankyti savo suaugusių vaikų. Pagal išankstinius senyvo vyro įsitikinimus, jo sūnus – nevykėlis, o duktė ištekėjo ne už to vyro. Tik jis pats sau atrodo nugyvenęs nepriekaištingą gyvenimą. Tačiau per dešimt intensyvaus šeimos bendravimo dienų iškyla skaudūs praeities prisiminimai. Tėvui – o kartu ir seneliui – tenka stoti į akistatą su savo praeitimi. Greitai kaitaliojant pasakojimo perspektyvas atskleidžiamas intymus chaotiškos ir tuo pačiu neva tobulai normalios šeimos portretas.

„Tėvo sutartis“ – tai intelektuali psichologinė saga, pasakojanti apie komplikuotus santykius tarp, atrodytų, pačių artimiausiųjų. Karčiu humoru ir tylia išmintimi žaižaruojantis kūrinys klausia: ar gali šeiminės aplinkybės nulemti žmogaus likimą? Ar galima iš naujo suderėti tarp šeimos narių sudarytos sutarties sąlygas? Ar visgi joms lemta amžiams pririšti šeimą prie praeities?

Jonas Hassenas Khemiris – garsus šiuolaikinis švedų rašytojas, romanų, pjesių, esė ir apsakymų rinkinių autorius. Už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūrinių premijų, tarp kurių patys svarbiausi Švedijos apdovanojimai – Augusto premija ir P. O. Enquisto literatūrinė premija. Autoriaus kūriniai išversti į daugiau kaip trisdešimt kalbų, o pjeses pastatė kone šimtas teatrų visame pasaulyje.

Rašytojo kūrybą įvertino ne tik skaitytojai bei literatūros kritikai, bet ir tokie šiuolaikinės literatūros grandai kaip Joyce Carol Oates ir Hermanas Kochas, pavadinę autorių vienu įsimintiniausių šiuolaikinių skandinavų rašytojų. Autorius pelnytai vadinamas ne tik talentingu švedų literatūros tradicijų tęsėju, bet ir subtiliu jos novatoriumi, gebančiu minimaliomis priemonėmis sukurti vertingą kūrinį.

 

DAUGIAUSIA DISKUSIJŲ LITERATŪROS PASAULYJE SUKĖLĘS ŠIANDIENOS ROMANAS

THE SUNDAY TIMES IR NEW YORK TIMES BESTSELERIS

Lidija gyvena Akapulko mieste, Meksikoje. Jai priklauso knygynas, kuriame ji ir dirba. Moteris turi sūnų Luką ir nuostabų sutuoktinį žurnalistą Sebastjaną. Nors įprasta kasdienybė Akapulke dėl narkotikų kartelių veiklos ima aižėti, Lidijos padėtis kol kas visai patogi.

Net žinodama, kad jų veikiausiai niekas niekada nenupirks, moteris knygyne laiko ir kai kurias savo mėgstamiausias knygas. Vieną gražią dieną į knygyną įžengia vyriškis ir, patyrinėjęs lentynas, prie kasos atsineša keletą knygų, kurias norėtų įsigyti – dvi iš jų Lidijos mėgstamiausios. Chavjeras pasirodo esąs tikras eruditas. Jis žavus, jiedu susibičiuliauja. Lidija to nežino, tačiau šis žmogus – dar ir naujausio narkotikų kartelio, agresyviai plečiančio įtaką mieste, vadeiva. O Lidijos vyras tuo metu rengia išsamų tiriamąjį straipsnį apie Chavjerą: vos jį išspausdinus, šeimos gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo.

Priversti bėgti Lidija ir jos aštuonmetis sūnus Luka netrukus atsisveikina su ligi tol turėtais įprastiniais viduriniosios klasės gyvenimo patogumais. Jie akimoju tampa eiliniais migrantais, keliaujančiais per Meksiką ant traukinių vagonų stogų Jungtinių Amerikos Valstijų link. Ko gero, tik ten jų nepasieks Chavjero ranka. Pakeliui sutikdamas begales bėdžių, taip pat mėginančių nusigauti į šiaurę, Lidijos sūnus įsitikina, kad visi jie bėga nuo kažko. Tik kur būtent jie nubėgs?

Perskaičiusieji „Amerikos purvą“ pasikeis negrįžtamai. Tai viena svarbiausių mūsų laikų knygų – literatūros žygdarbis, kiekviename puslapyje pulsuojantis širdgėla, drama ir humaniškumu.

Jau spėjęs susilaukti tokių komplimentų, kaip „mūsų laikų „Rūstybės kekės““ ar „naujoji Amerikos klasika“, Jeanine’os Cummins romanas „Amerikos purvas“ – tai įstabus žvilgsnis į žmonių, pasirengusių paaukoti viską, kad tik išsaugotų bent menkutę vilties kibirkštėlę, giliausius sielos užkaborius.

„Niekad nesiliausiu apie ją galvojusi“, – Ann Patchett

Naujajame romane Liutauras Degėsys perspėja: nėra lengva, lengva nebus ir būti lengva negali, jei leidžiamės tyrinėti herojų psichikos problemų gelmes. Jei ryžtamės gilintis į personažų dvasinio gyvenimo perspektyvas, – jų sielvartą, meilę ir neapykantą, pavydą ir praregėjimą, – aiškintis pasąmonės klodus, klaidžioti vidinio nerimo ir vienatvės kambariuose, vis po truputį artėjant prie savęs.

Romane glūdi mažiausiai trys keistai susipynusių realybių sluoksniai: romano protagonistas yra rašytojas, kuris rašo knygą apie tai, kas, jo manymu, – ją parašius – turi neišvengiamai atsitikti gyvenimo tikrovėje. Rašomoje knygoje vaizduojamas rašytojo alter ego – jo romano herojus irgi yra rašytojas, rašantis knygą apie save. Susipynus abiem realybėms, herojai ima nebesuprasti, kuri realybė yra fikcija, o kuri – tikroji. Juolab kad pagrindinio rašytojo vaizduotėje, o gal ir realybėje – jis nuolat atsiduria savo aprašomo herojaus tikrovėje. Rašytojas konstruoja, modeliuoja įvairius galimus žmonių santykių variantus, aprašo juos – kaip hipotezes – knygoje, o paskui leidžiasi į gyvenimą, tikrindamas, ar jo numatyti įvykiai gali atsitikti ir kaip jie gali įvykti. Šiame mistiniame romano sluoksnyje abu herojai – romano rašytojas ir jo herojus susitinka psichologinėje ir fizinėje dvikovoje, kur nugali vienas iš jų, bet iki galo lieka neaišku, kuris iš dviejų konkurentų lieka gyvas. Psichologinio detektyvo sluoksnyje užsimezga išlikusio herojaus ir jo aprašomo personažo mylimosios ryšys. Galiausiai išaiškėja, kad viskas buvo visai ne taip, kaip atrodė iš pradžių.

Paradoksas, ironija, humoras, kalbant apie rimtus ir tragiškus dalykus, sentimentalumas, pereinantis į cinizmą, apsimetėliškas šventeiviškumas, pavirstantis moraliniu reliatyvizmu – tokiame romano stilistinių figūrų neapibrėžtume lengva pasiklysti. O galima apsidžiaugti ir apsigyventi toje autoriaus sufabrikuotoje, sukonstruotoje sudėtingų santykių realybėje. Gyvenimas – tai nepakartojamas eksperimentas, vykstantis vieninteliu įmanomu – klaidų ir bandymų – metodu. Ir todėl gyventi įdomu, gera ir verta. Bet gyvenime lengva nėra ir nebus. Kaip ir skaitant šią knygą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Tumasonytė "Undinės"

Jurga Tumasonytė. „Undinės“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 192 p.

Naujosios kartos rašytoja Jurga Tumasonytė (g. 1988) savo kaip literatės karjerą pradėjo kaip trumpų atstumų sprinterė ir pasiekė maratonininkės statusą. 2011 metais debiutavusi trumpų prozos tekstų rinkiniu Dirbtinė muselė, 2019 metais pristatė ilgų apsakymų rinkinį Undinės, už kurį pelnė Jurgos Ivanauskaitės literatūrinę premiją ir šiemet, 2020 metais, netrukus turėtų pasirodyti romanas Remontas.

Undinės pas mane lentynoje pragulėjo pusmetį ir net nebemaniau, kad jas kada perskaitysiu, tačiau norėjosi kažkokios trumpos knygos, kurią galėčiau neįpareigojančiai ir greitai perskaityti. Prisiminiau, kad Dirbtinė muselė darė neblogą įspūdį, tad Undines, maniausi irgi perskaitysiąs per pertraukas tarp visokiausių darbų. Žinokite, dėl Undinių viską ir pamiršau, nes rinkinys pasirodo besąs labai geras, įtraukiantis, daugiasluoksnis ir įdomus kūrinys.

Indigo spalvos viršelyje, kuriame nėra net pavadinimo, vien tik iš žuvies uodegos suraitytas „U“ kviečia užeiti į išskirtinį ir kitonišką J. Tumasonytės literatūrinį pasaulį, kuriame sutalpinti septyni apsakymai. Jau nuo pat pirmojo apsakymo Muzika jų akyse, kuris man asmeniškai asocijuojasi su argentiniečių Oskaru įvertintu detektyviniu filmo Paslaptis jų akyse (2009) pavadinimu, tačiau turinio atžvilgiu nieko bendro neturi. Apsakyme mokslininkai eilinę dieną tyrinėja naują atrastą undinių rūšį, bando paimti iš jų mėginius, tačiau visa tai daro užsikimšę ausis, kad negirdėtų jų sireniškų dainavimų. Iš vienos pusės autorė panaudoja antikinius undinės įvaizdžius, o iš kitos tą įvaizdį pritaiko šiuolaikiniam pasauliui.

Muzika jų akyse daugiabriaunė. Viena iš prasmių sutelkta į globalizaciją, apie žmogaus besaikį kyšimasi į trapią gamtą, kur pažeidžia įstatymus ir dėl to gamta miršta, kaip apsakyme miršta undinės patinas. Apmaudžios klaidos, pusiausvyros pažeidimas, man asmeniškai priminė D. Cameron filmo Avataras svetimos civilizacijos, emociškai daug pažangesnės už žmonių rūšį, atakavimus. Kaip apsakyme po to matome, undinių dainos tampa ir raudomis, kurios turi poveikį šalia prie ežero gyvenančiai porai, taigi tai ir undinės yra dar ir harmoningų santykių simbolis. Visais atžvilgiais apsakymas vykęs, kadangi turi „rūkais aptrauktą“ atmosferą, mitiškumo ir fantastinės simbolinės literatūros formą.

Kitas apsakymas vadinasi Taksistė, kurioje pasakojama apie vidutinio amžiaus ugniaplaukę taksistę, buvusią alkoholikę, kuri važinėja po miestą. Šis apsakymas sudėtingesnės struktūros, nes iš dabarties pozicijos papasakojama apie taksistės praeitį, jos gyvenimo nuopuolius, pasikeitimus, apie motiną JAV-ose, apie keistą lesbietę draugę, kuri pasirodo besanti jos pačios antrininkė. Apsakymas skamba kaip įdomios biografijos aprašas, išmoningai transformuotas struktūriškai. Vienais atžvilgiais tai beveik „24 valandų“ puolusių angelų istorija, iš kitos – įdomus psichologinis moters, ieškančios nuolatinio atsinaujinimo ir pilnatvės, koliažas. Sufalsifikuoti savo identitetą per antrininką, tai tarsi metafora, kada žmogui reikia patikėti savimi, savo kita susikurta tapatybe, kad namuose (atmintyje!) pasiliktų senoji taksistės versija. Nors galima žiūrėti ir iš magiško realizmo perspektyvos ir priimti kaip dviejų moterų gyvenimo aplinkybių apsikeitimą, kaip simbolinį triuką, kad visi mes esame kaip biorobotai, kuriuos galima vieną dieną pakeisti.

Jurga Tumasonytė

Pono Bružo mirtis vėlei man kelia asociacijas su rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmu Pono Lazarescu mirtis (2005), kuriame pavaizduotas priepuolio ištiktas senolis Naujųjų metų išvakarėse, makabriškai tampomas po ligonines, galiausiai miršta. Pono Bružo mirties siužetas kiek kitos, labiau siurrealistinis, bet viduryje apsakymo kažkodėl pavyko nuspėti „netikėtą“ apsakymo baigtį. Visgi tas alzhaimerinio laiko tėkmės perteikimas literatūriškai labai pavykęs, kai sūnus, išvažiuojantis Kalėdoms į Suomiją, išnyra senuko gyvenime kaip vaiduoklis. Tai apsakymas, kuris perteikia labai trapią, beveik nepastebimą gyvųjų ir mirusiųjų egzistavimo realybės ribą.

Vienas mėgstamiausių apsakymų tampa dienoraščio pasakotojos įrašais perteiktas Šuo vardu. Viename ilgiausių apsakymų veiksmas trunka beveik metus nuo tos dienos, kai pasakotoja išsiskiria su mylimuoju ir išgyvena šoką, poskyrybinę depresiją, kurią bando „gydyti“ sms žinutėmis, savęs ištrėmimu į kaimą, apkraunant gyvenimą naujais iššūkiais. Dienoraščio įrašais autorė perteikia juodžiausias išsiskyrimo momento naktis ir netikėtą gijimo, susitaikymo momentą. Man asmeniškai tekstas kažkiek dvelkia autobiografiškumu, netgi tam tikru terapiniu apsivalymu, kur viskas perteikta gyvai atpažįstamomis emocijomis, pastarosios perteiktos taupiai ir esmingai vaizduojant prisirišimo nutrūkimą. Tai tekstas apie santykių priklausomybių tragediją, kuri iš naujo performuoja pasakotoją kaip asmenybę.

Apsakyme Adis ir Eva pasakoja apie išeivijos atžalas, gyvenusias JAV. Čia panaudoti karo pabėgėlių biografiniai ir istoriniai elementai, sukuriama istorinio laiko išardytų ir naujai suręstų likimų ir gyvenimų labirintas. Nelaiminga ir skurdi pora ruošiasi išvykti į paslaptingą salą skinti vynuogių, tačiau tekstu perteikiama nauja vibracija, tarsi sala turėtų kažin kokią rojaus potekstę, naują santykių išsigelbėjimo prasmę. Štrichais perbėgama per aplinkinių žmonių biografijas, kurios margos ir sodrios, ne ką mažiau įdomios už tikrąsias istorijas, kurias kartais patalpina didieji šalies portalai.

Absoliučiai nustebinęs tekstas Karalystė, kuriame simboliškai perteikta skruzdėlyno karalystės principais. Iš dalies primena žiaurius Viduramžių Europos monarchų ir jų valdymo laikotarpių principus. Skruzdžių ir žmonių gyvenimo sugretinimas. Labai skaudi mintis, kad vardan karalystės turime aukotis iki mirties, galiausiai Motė užžaginama mirtinai iki kraujo, tačiau karalystės gyvavimas tęsiasi. Šiame apsakyme galime įžvelgti kafkiškos literatūrinės išmonės ir įtaigos. Tai tarsi siaubo pasaka, toksinis ir iškreiptas socialinių vaidmenų kakofonijos orkestras, tamsi kaip žmonijos istorija, o viduramžiškos aplinkos detalės tekste skamba irgi įtaigiai ir, galiu prisiekti, kad iš dalies girdėjau Sostų karų žvangesį, nors autorė to net nesiekė.

Apsakymais, kaip ir anuomet rinkinyje Dirbtinėje muselėje, autorė pasižymi savitumu. Manau, kad Lietuvoje panašiu stiliumi daugiau niekas nekuria. Autorė ant realistinio pagrindo „užtepa“ siurrealistinį glajų. „... ir išvažiavo apsunkusi, tarsi krūtinėje plaktų purvino vandens prisigėrusi kempinė (p. 39).“ Kartais tai pasireiškia per netikėtus palyginus, pavyzdžiui, spalvas lyginti su konditerinių gaminių atspalviais, mistifikuoti ir transformuoti erdves, situacijoms suteikti perversijų, netikėtų simbolių ir keletą žiūros perspektyvų. Tai istorijos su serialo Adamsų šeimynėlės prieskoniais, kurie priešingai nei serialas nėra itin hiperbolizuoti, sakyčiau užtektinai ir skoningai „pagardinti“ tekstai savitumu, sava pasaulėjauta ir pasaulėžiūra. Todėl nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad Undinės man visapusiškai labai patiko!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fotojuostelė" / "Kodachrome"

Sveiki,

Labai norėjau grįžti į praeitį, kokius penkerius ar šešerius metus atgal, kai man labai patiko amerikietiško lengvo ir paprasto turinio dramelės su šviesia pabaiga, kai herojai patyrę išbandymą, apsikabina, vienas kitam atleidžia ir gyvenimas tęsiasi. Taip, labai pasiilgau tokio kino paprastumo, todėl vakarui išsirinkau gan neblogai tautiečių pagirtą filmą „Fotojuostelė“ (angl. Kodachrome) (2017), kuriame nusifilmavo man patinkančios kino žvaigždės: Elizabeth Olsen, lietuvių kilmės Jason Sudeikis ir kino legenda Ed Harris.

Maniau, kad pirmuosius 20 minučių išprotėsiu, nes širdis ir smegenys nebepriėmė šio filmo turinio. Lyg filmas būtų iš kokio dešimto dešimtmečio su Jack Keruac „Kelyje“ motyvais. Vėžiu sergantis tėvas kartu su negandomis užgriūtu sūnumi leidžiasi į 3000 kilometrų kelionę, kuri tampa ir paskutine tėvo gyvenimo kelione, kurios tikslas – išryškinti kodak juostelę. Kodak jau užsidarinėja ir baigiasi juostelės fotografavimo epocha, o vėžininkui svarbu numirti kartu su savo epochos madomis... Tai graudi simbolika, besikeičiantis pasaulis, mirštantis pasaulis užleidžiantis naujai kartai pasaulis ir visa kita labai lyriškai išreikšta, jautru. Bet, Dieve mano, juk tai kine jau aptarta šimtus kartų! Kiek filmų apie paskutinę savo gyvenimo kelionę? Tėvo ir sūnaus santykių analizė absoliučiai atsikartojanti, beveik scenarijaus klišė.

Nepasakyčiau, kad ir filmo atmosfera kažkuo itin ypatinga. Tiesiog dar viena „Telmos ir Luizos“ stiliaus kelionė, kurioje kažkas susitvarko, kažkas išsisprendžia, o kai kas ir numiršta, kad gyvenimas galėtų toliau tęstis. Labai paprasta istorija, kuri nereikalauja analizės, kur žymūs aktoriai, kur viskas vėlei aišku kaip ant delno. Taip, buvo kelios vietos, kada prisimerkiau, kad pajusčiau tą gailestį, emocijas ir pajutau, tačiau visumoje filmas gana blankus, lėkštas, jo potekstės ir mintys jau seniai kine ištransliuotos panašiais rakursais, todėl apėmė jausmas lyg žiūrėčiau dar vieną „Kelyje“, kurios baigtį galima numatyti vos tik kai paaiškėja filme pagrindinė problema. Iš esmės gražus nusivylimas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela