Filmas: "Grupė berniukų" / "The Boys in the Band"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Vienas naujausių „Netflix“ platformoje paskelbtų filmų yra „Grupė berniukų“ (angl. The Boys in the Band) (2020), kurį režisavo Joe Mantello, pastarasis su Ryan Murphy yra dirbęs prie tokių projektų kaip TV serialas „Holivudas“ (2020) ir „Normali širdis“ (2014) – visi darbai gerokai homoerotiški ir jame išdidintos ilgą laiką kine į užkulisius nustumtą homoseksualų tema ir problema. Na, paskutiniuoju dešimtmečiu homoseksualų tema tiek kine, tiek serialuose matoma vis ryškiau ir ryškiau, kai kas tai vadina tiesiog propaganda, kai kas – proveržiu, nes ne paslaptis, kad kino ir meno industrijoje dirbo ir dirba labai daug LGBT narių, bet tik šiomis dienomis per kiną jie gali liudyti savo jausmus ir patirtis. Visgi „Grupė berniukų“ nėra naujas projektas, tai William Friedkin 1970 metais pasirodžiusio filmo perdirbinys, o šiandien teatruose rodomi ir spektakliai su tais pačiais 2020 metų versijos aktoriais.

 

Filmas pastatytas pagal pjesę ir jis mus nukelia į 1968-uosius, kada būti homoseksualiu reiškė ne tik slapstytis, bet ir meluoti sau, savo žmonoms ir vyrams... Filmas prasideda pas vieną iš vyrukų, kuris organizuoja draugui gimtadienio šventę. Čia susirenka visi homoseksualai, plepa apie savo „vyriškus“ dalykėlius, kompleksuoja dėl plikės, didžiuojasi rūbais ir prisimena, kas su kuo ir kaip permiegojo. Įprastas seksualinės revoliucijos laikotarpio filmas, tačiau jis nepaprastas dėl LGBT tabu. Filmas, kuris iš dalies primena kai kuriuos prancūzo Francois Ozono filmus, iš tikrųjų perteikia atskiro izoliuoto pasaulio įspūdį, kuriame tarsi atskilusio nuo sociumo gėjų pasaulėlyje verda tos pačios žmogiškosios aistros, nusivylimai ir džiaugsmai. Ypatingame filmo finale galiausiai vienas veikėjas tiesiog girtas palūžta nuo savęs nekentimo, kurį jis iš vidaus susikūrė dėl to, kad visą gyvenimą labai norėjo patikti tėvams ir pasauliui, kitaip sakant, būti „normaliu“, tačiau jis to negalėjo pasirinkti. Didžiausia tragedija, kad tuose vyrukuose kunkuliuoja nusivylimo ir pykčio dėl savęs nepriėmimo kaip normalaus žmogaus pliūpsniai. Vienas pagrindinių veikėjų Michael (aktr. Jim Parsons) visą laiką nepaprastai piktas ir pagiežingas, žarsto aistringas kalbas, tačiau viduje jis itin pažeidžiamas.

 

Vieno vakaro, vieno lietingo vakaro ant Niujorko stogo septinto dešimtmečio pabaigoje hermetiškas tragikas vakarėlis atskleidžia ir šį tą apie heteroseksualius asmenis, kurie pasirėmę patriarchato valdžia ir tradiciniais vyriškumo įvaizdžiais, atstūmė ir nepriėmė tų berniukų, todėl jiems patiems tenka susikurti savo saugų pasaulį, jeigu ne pasaulį, tai bent laikiną to pasaulio iliuziją. Filmas kiek primena „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“, kuriame taip pat netrūksta išgertuvių, skaudinančių žaidimų, skambučių mylimiesiems tam, kad pagaliau veikėjai susprogtų iš vidaus ir pagaliau po visų tų engimų, nepripažinimų, nusivylimų atsiskleistų kažkas nepaprasto. Tačiau ar gali gėlė pražysti ryškiais purpuriniais žiedais, kai visą savo laiką buvo laistoma sieros rūgštimi? Apie tai ir yra šis, mano supratimu, geras ir vykęs liūdnokas filmas, kuriame tyčia sukviesti atvirai Holivude atsivėrę homoseksualūs aktoriai, kuriems šie vaidmenys buvo itin asmeniški ir jautrūs.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Antebellum: Išrinktoji" / "Antebellum"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nesu tikras, kad po šio filmo iškart atsigavau. Tiesą sakant, apie filmą „Antebellum: Ištrinktoji“ (angl. Antebellum) (2020) galvojau taip: eilinis siaubo šlamštelis, kuris kuo puikiausiai tiks „fonui palaikyti“. Filmas, kurio mažas IMDb reitingas, kurio turinį ir formą kritikai vertina pusėtinai. Žinote, pats geriausias dalykas yra tikėtis labai mažai, o gauti su kaupu, nes vos tik prasidėjo filmas, su tuo ilgu slenkančiu puikiu operatoriaus pirmuoju kadru, nebegalėjau atitraukti akių.

 

Tiesą sakant, filmo įspūdį sustiprino tai, kad be pagrindinės aktorės ir dainininkes Janelle Monae pasirodymo daugiau nieko nežinojau, todėl labai nustebau, kad filmo pradžia apie juodaodžių vergijos epochą JAV-ose. Kaip visada filmas apie plantacijose išnaudojamus vergus kelia šiurpą, nes tos sadistinės scenos vis primena, kokie mes galime būti vieni kitiems žiaurūs, tačiau visą filmo pirmąją dalį neapleido jausmas, jog čia kažkas labai ne taip. Kodėl filmas siaubo? Ar čia veikia dvasios? Ar čia kažkokia reinkarnacijos teorija? Ar čia kažkokia keršto prisikėlimo istorija? Laikui bėgant filmas keičia formą ir siužeto vingius ir iš tikrųjų savo keistumu primena „Get Out“ – puikųjį siaubo filmą, nors savo mindfuck galingumu neprilygsta, tačiau pats smagiausias dalykas šiame filme buvo įsijausti ir spėlioti, koks freak‘as tavęs laukia šiame pasakojime.

 

Visgi filmas iki pat galo išlaikė mano dėmesį, tikrai nebuvo, kad žiūrėčiau į laikrodį ir galvočiau, kada šis filmas pasibaigs. Priešingai nei prieš tai žiūrėtas filmas „Enola Holmes“, kuris šiek tiek prailgo dėl savo nuobodumo. Visgi būsiu idėjinių, distopinių ir alegorinių pasakojimų mėgėjas. Šioji keistai neįtikėtina sektantiška politizuota siaubo drama man priminė ne tik praeities istoriją, bet ir šių dienų realijas – rasizmą, moterų išnaudojimą... Ir šiaip esmė yra susieti dirbtinokus socialinius pokyčius, turint galvoje, kad rasizmas vis dar labai gajus kai kuriose šalyse, o demokratiška lygybė vis dar kai kur labai teoriška. Labai puikus Janelle Monae pasirodymas! Pagaliau ji gavo ir atliko pagrindinį vaidmenį ir jis iš tikrųjų įsiminė. Bandau nuspėti visus faktorius, kurie nulėmė tokius prastus filmo vertinimus ir atsiliepimus. Manau, abejingumas temai, atsparumas kiek netikėtiems siužetiniams vingiams ir galbūt tie patys rasistiniai ir maskulistiniai įsitikinimai, kad filmas pernelyg politiškai formuojamasis įrankis, bet, pripažinkime, tai vis tiek gana originali siaubo istorija.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Enola Holms" / "Enola Holmes"

Sveiki,

 

Šiuo metu vienu labiausiai aptarinėjamu komerciniu filmu tapo „Enola Holms“ (angl. Enola Holmes) (2020), kuriame pasakojama Šerloko Holmes ir jo sesers Enolos istorija. Enolai tik 16 metų, ją ką tik paliko be jokios paaiškinamos priežasties keistuolė motina, palikusi keletą užuominų apie dingimą. Į namus grįžta broliai, kurie pamato laukinukę Enolą ir bando ją perauklėti ir padaryti aukštuomenės dama, tačiau Enola pabėga ir leidžiasi vienui viena ieškoti mamos...

 

Iš tikrųjų filmas prisodrintas dinamiškų spalvingų vaizdų, Viktorijos epochos kostiumai, pirmieji akumuliatoriumi varomi automobiliai, smagios detektyvinės istorijos. Geras operatoriaus darbas ir montažas iškart teikia dinamiško džiaugsmo, o istorijos dalyvė kartu vietomis tampa ir istorijos pasakotoja, kai kamera tinkamai priartėja ir tampa veikėjos pseudominčių srautu. Tai ne naujas triukas, tačiau šioje istorijoje jis veikia. Pagrindinį vaidmenį sukuria „Keistų dalykų“ serialo pažiba Millie Bobby Brown, kuriai, žinoma, karjera šviečiasi kine iki mirties, smagu matyti čia ir kitus žymius aktorius.

 

Šarmingai, išraiškingai perteiktai istorijai trūko nebent pačios istorijos. Visumoje istorija plokščia kaip karvės kanopa, viskas daugiau ar mažiau nuspėjama pagal ritmingas holivudinius nuotykių kriminalines istorijas. Mes žinome, kada tikėtis kulminacijos, kokios galima tikėtis atomazgos, viskas padaryta siužetinėse atpažįstamose klišėse, tiesa, tvarkingai ir nepriekaištingai, tačiau filmas nepatenkins kino gurmanų poreikių. Visgi tai masėms sukurtas saldus ir spalvingas produktas, kurio centre – užsispyrusi jauna mergina, svarbiausia, maištininkė ir kovotoja, kuri nepaklūsta moters ir merginos statusams bei elgsenai, todėl atrodo dirbtinai hiperbolizuota vaikėziškomis analitiškomis ir matematinėmis savybėmis, kurios žiūrovui ir vėl formuoja senas banalias tiesas apie moters tapatybę ir socialinius statusus. Senoji gerojo feministinė mokykla, tačiau iš esmės nuo „Ksenos – karingosios princesės“ dešimtame dešimtmetyje, nieko čia naujo nerasite, kaip tik merginą savo protu ir įžvalgomis aplenkianti patį Šerloką Holmes, kuris šiame filme, (atleisk Henry Cavilli), atrodo veikiau ne kaip detektyvas, o kaip beskonė negyva dekoracija ir toli gražu neprimena įžvalgių analogiškuose filmuose vaizduojamų Šerlokų. Po efektyvia margaspalve ir dinamiška pompastiška istorija slepiasi silpnokas siužetas ir gerokai nuvalkiotos filmo idėjos.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džudė" / "Judy"

 Sveiki, mieli skaitytojai,

Tikriausiai visi prisimena garsųjį filmą (arba bent knygą) „Ozo šalies burtininkas“? Pirmoji legendinė ekranizacija pastatyta 1939 metais tapo tikra kino klasika, o pagrindinį tuokart vaidmenį atlikusi Judy Garland – kino legenda. Šis daug kantrybės ir jėgų pareikalavęs filmas amžiais pakeitė mergaitės gyvenimą. Judy Garland garsiosios kitos aktorės Liza Minnelli motina. Sakoma, kad Liza atsisakė žiūrėti ir komentuoti apie biografinį jos motinos filmą „Džudė“ (angl. Judy) (2019), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko talentingoji Renee Zellweger, pastaroji už šį vaidmenį buvo nominuota „Oskarui“.

 

Nekomentuodamas pernelyg siužeto, pasakysiu, kad filme labiausiai ir patiko šarmingoji Renee Zellweger, kuri atliko impulsyvios, kiek arogantiškos ir depresyvios Džudės vaidmenį. Visa kita, galima sakyti, šiek tiek blizgučių ir graudžių ašarėlių. Nieko nuostabaus, kad šioji biografinė juosta tampa ne tiek realios Judy Garland atvaizdavimu, kiek preke ir noru įtikti žiūrovams. Tas darosi akivaizdu, kad kūrėjų pasirinkta perspektyva yra aukos pozicija. Veikėja mums pateikiama kaip suluošinta ir vaikystės nepatyrusi veikėja, kurią vertė gerti tabletes ir dirbti nuo ryto iki vidurnakčio, o šlovės pabaigoje turime ir rezultatą – alkoholikė Džudė koncertuoja Britanijoje, tačiau beveik kiekvienas jos vakaras tampa fiasko, nes ji pasirodo scenoje gerokai išgėrusi, todėl žiūrovui už Džudę apima gėda... Atrodo, viskas čia gerai, visi manipuliacijos mygtukai suspaudyti ten, kur siužetiškai reikia, norint paveikti gailesčiu žiūrovą ir tuo senuoju geruoju moto: parodykime nematomą juodą šlovingos aktorės gyvenimo pusę ir tikrąją populiarumo kainą... Tas aišku nuo pat pirmųjų filmo kadrų ir tuo gerai sužaista iki pat galo.

 

Visgi filmas atrodo gerokai dekoratyvus, šarmingoji Džudė, kad ir kokia nugrimuota ir panaši į realų asmenį, man perteikta ne kaip žmogus, o kaip aplinkybių sukurtas naujas personažas, Ozo šalies alternatyvus veikėjas su savo maniera, makiažu. Viskas truputį dvelkia sintetika, holivudinė šabloniška gestikuliacija, todėl filmas atrodo nepriartėjo prie Džudės analizavimo, o iš gyvenimo ir skausmo sukurtas tik dar vienas rūbas, dar vienas kultą kuriantis pasirodymas. Aišku, filmas tvarkingas, ritmiškas, atpažįstame biografinio filmo šablonus ir, kaip dažniausiai būna, tikime tais save sužlugdžiusio menininko graudenimais. Kažkodėl visą laiką man patikdavo tokio tipažo filmai su stipriais biografiniais vaidmenimis, tačiau šįkart ėmiau ir suabejojau dėl pernelyg dažnai matomų tų pačių filmo elementų ir triukų, perdėto dirbtinumo, netgi tai, kaip veikėjai vienas į kitą žvelgia – ištęstas momentalumas, kurio, pripažinkime, realiame gyvenime nebūna, nes veikiame labiau iš impulso, o kine tai atrodo perdėm teatrališka su tomis nenatūraliomis išlaikytomis gražiomis pauzėmis. Nepaisant mano abejonių, visgi manau, kad filmas daugeliui patiks.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Paskutinis juodaodis San Franciske" / "The Last Black Man in San Francisco"

Sveiki, skaitytojai,

 

Po keisto, bet gero filmo „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“, netikėtai iššoko į žiūros akiratį dar vienas „keistokas“ filmas „Paskutinis juodaodis San Franciske“ (angl. The Last Black Man in San Francisco) (2019), pastarąjį režisavo debiutuojantis režisierius Joe Talbot.

 

Filmas išties labai keistas! Žiūrėjau jį vien iš aklos rekomendacijos, tad nesidomėjau nei istorija, nei siužeto vingiais. Pirmąjį pusvalandį tiesiog degiau ir galvojau: ką gi aš čia matau? Istorija pasakojama apie du juodaodžius San Franciske, kurie pamažu uzurpuoja, beveik nusisavina gražų XIX amžiaus antroje pusėje pastatytą medinį namą. Tokius namus, žinoma, galėjome regėti seriale „San Francisko raganos“ – nepalioviau galvoti apie ano serialo užkulisius. Visgi vienas iš dueto pakvaišėlių yra įtikėjęs sukurta istorija, jog tas namas savaime priklauso jo giminei, nes jį po Antrojo pasaulinio karo pastatė jo senelis...

 

Tiesą sakant, istorija tokia nereali, kad ne vieną kartą suabejojau, ar tai ne kokia nors futuristinė mistinė istorija, kur „persikloję“ laiko klodai ir susikryžminusios realybės. Pagrindiniai veikėjai veikia tarsi San Francisko šmėklos, praeities vaiduokliai, tą lyg ir išduotų jų iracionalūs, sunkiai paaiškinami poelgiai ir elgesys ir net senoviniai rūbai. Galiausiai pati režisūra primena sapną, vaiduokliškai sudurstytą iš analogiškų pasikartojimų „vis kitaip“ ir atrodo, kad su veikėjais vyksta kažkoks įtartinas teatras. Įdomiausia tai, kad tos tik iš pradžių pagrįstos spėlionės niekur nenuveda, iš tikrųjų, dabar galvoju, kad mes regėjome tiesiog du silpnapročius, šiek tiek nuo realaus pasaulio atsilikusius svajoklius, kurie gyvena iš dalies lengvai veikiame įtikėjimo pasaulyje – be didelio išsilavinimo (nors gražiai piešia, geba cituoti klasikus rašytojus), vien tik juodaodžių geto taisyklėmis auklėti du veikėjai iš esmės įkūnija juodaodžių bendruomenės atskirties prestižiniuose San Francisko vietose atskirtį. Esminis filmo klausimas: o kodėl tas prabangus Viktorijos laikų namas negali priklausyti juodaodžiams? Keliami rasistiniai ir moraliniai klausimai, bet į juos atsakyti nebūtina, nes veikia šalia istorinė miesto organizavimo sistema, o logika sako, kad kai namas buvo statomas baltosios rasės atstovų, juodaodžiams paprasčiausiai tokie turtai tais laikais negalėjo priklausyti dėl politinių ir teisinių priežasčių...

 

Visgi psichodelinis hipnozinis bangavimas keistai dera su užburiančiu San Francisko grožiu. Tai odė miestui ir jo istorijai, jo skauduliams, neteisingumui, praeities ir dabarties sąsajoms, kurios, bent filme, ne ką tepasikeitė. Veikėjai primena keistus skvoterius su knyginiais, kone literatūriniais dostojevskiškais principais: jie empatiški savo praeičiai, jie gina savo teises, nesistengia nieko įžeisti, ir apskritai atrodo be agresijos, kad juodaodžių gatvės kultūroje (yra toks epizodas, kai vienas iš jų nušaunamas) neatitinka realumo. Manding, visa filmo kultūrinė terpė yra idėjiškai fiktyvi, ji neapeliuoja į mūsų tikrovę, tik leidžia atpažinti kultūrinius, moralinius, istorinius bruožus, leistis veikiamiems jų sukryžminančio poveikio tam, kad apmąstytume, ką reiškia būti juodaodžiu, kaip veikia teisinėje sistemoje tiesa ir teisingumas, kaip idealizavimas vienu metu praturtina, o kitu – sugriauna svajones...

 

Sakyčiau filmą reiktų vertinti kaip meninį vaizdinį, kur kiekvienas sau susigalvos įvairių interpretacijų, bus paveikti nesunkiai atpažįstamų kultūrinių klodų. Visgi analizuojant ne raiškos formas, o būtent siužetinę liniją, pasigedau pabaigoje įdomesnių vingių. Skvoteriai sukviečia juodaodžių bendruomenę į spektaklį, kuris primena Liuterio Kingo retorines kalbas, bet galiausiai tai dar vienas iliuzijų gyvenimas iliuzijose, nes namas jiems neatitenka, o įtikėtos svajonės pabaiga tampa tik dviejų vyrukų draugystės išbandymu... Novatoriška atmosfera, keistumas šiuo atveju tampa filmo privalumu kalbėti apie laiką, atmintį, įsitikinimus, teisingumą, rasizmą miesto kultūriniuose savotiškuose getuose besikuriantį pasaulį. Pasijutau kaip haliucinacijos kultūriniame zoologijos sode.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Nuotraukos: ruduo, miško namelis, interjeras, kaimiškas stilius, minimalizmas, namų dizainas

Sveiki!

 

Pamačiau vakar šias fotografijas ir negalėjau atitraukti akių. Gal dėl to, kad jaučiu atėjusį rudenį? Gal dėl to, kad visos fotografijos man primena praleistą laiką kaime? Tik šįkart modernizmas ir minimalizmas dera su grožiu, jaukumu ir malonumu. Ar reikia didžiulės marmuro salės su tviskančiais sietynais, o gal užtenka jaukios lempos ir medinio namelio tarp medžių? Kuo toliau, tuo mane labiau žavi toks „atsiskyrėliškas“ jaukus gyvenimas provincijoje, kuris tampa kartu ir gyvenimo būdu, ir menu.

 

Nežinau, kas šių nuotraukų autorius, net nežinau, kur jos darytos, tačiau dalijuosi, gal ir Jums kažkaip šios fotografijos surezonuos.

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Literatūra ir menas, Nemunas, Nina Simone - rugsėjo savaitgalio skaitiniai ir muzika

Sveiki, skaitytojai,

 

Ką skaitote ilgais šeštadienio rytais? Aš, pavyzdžiui, stengiuosi atsigriebti ilgas miego trūkumo valandas iš darbo dienų ir ilgai vartytis lovoje su periodiniais leidiniais. Šį rytą prie kavos skaitinėjau naujausią rugsėjo mėnesį kultūrinį leidinį „Nemunas“, kuriame naujausias Liutauro Degėsio interviu. Taip pat skaitinėju „Literatūra ir menas“, kuris, kaip teigia autoriai, pirmąkart apskritai Lietuvos periodikos istorijoje išleistas su trimis skirtingais viršeliais. Maniškis iš tų rijų yra būtent toks, kokį matote fotografijoje.

 

Laikas ir šiltas rugsėjis slenka, pas mane groja Nina Simon vinilinė plokštelė, jos pirštai lakioja per pianino klavišus ir atrodo tykus ir lėtas džiazas. Tiesiog tobulas šeštadienis!

 

Jūsų Maištinga Siela