Konspektas: Marius Ivaškevičius, Madagaskaras, pjesė Išvarymas, kūrybos bruožai, temos, problematika, kontekstai

Maištinga Siela

Konspektas: Antanas Škėma, Balta drobulė, modernus romanas, kūrybos bruožai, temos, problemos, kontekstai

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Salos vaiduokliai" / "The Banshees of Inisherin"

 

Sveiki, skaitytojai,

Režisieriaus Martin McDonagh tokie darbai kaip „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (2017), „Reikalai Briugėje“ (2008) bei „Septyni psichopatai“ (2012) daugeliui žiūrovui labai patiko, o ir kino kritikai negailėjo pagyrų. Mano mėgstmiausiu filmu iš šio režisieriaus repertuaro tikriausiai išlieka „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“. Naujausias režisieriaus darbas „Salos vaiduokliai“ (angl. The  Banshees of Inisherin) (2022) taip pat sulaukė tiek žiūrovų, tiek kritikų pripažinimo. Daug kas filmą įtraukė į praėjusių metų top geriausių kino kūrinių sąrašus, tad nusprendžiau ir aš pasižiūrėti.

Jeigu galima taip išsireikšti, filmas labai airiškas. Istorija mus nukelia į 1923 metus, į atokią Airijos salą, iš kurios girdimi pilietinio karo atgarsiai. Atšiaurokoje ir itin akmeningoje, bet labai gražioje saloje, atrodo, nieko nevyksta, o kai kurie žmonės gyvena pagal XIX amžiaus įsitikinimus. Dėmesio centre – vidutinio amžiaus vyras Patrikas, kuris vieną dieną sužino, jog jo geriausias draugas Kolmanas nebelaiko jį draugu. Istorija absurdiškai mistiška, nes žiūrovas patiki, jog netrukus labai lengvai, kaip dažniausiai įprasta tradicinėse juostose, sužinos šios draugystės griūties paslaptį, tačiau paslaptis tokia, kad tos paslaptis nėra. Patrikas stengiasi išsiaiškinti, kodėl Kolmanas nuo jo nusisuka ir galiausiai išsiaiškina, jog jis jam pernelyg... nuobodus. Patrikas bando susigrąžinti draugystę įkyriai persekiodamas Kolmaną, tačiau Kolmanas nieko nenori apie jį girdėti, o galiausiai visiems pareiškia, jeigu Patrikas ir toliau persekios jį, nusikirs pirštą, o po to dar vieną, kol galiausiai Patrikas atsiknis...

Tai labai keista ir, atrodo, šiek tiek nelogiška, nes Kolmanui pirštai yra labai svarbūs griežiant smuiku ir mokant jaunuolius vietiniame bare smuikuoti. Atrodo, kad Kolmanas tyčia save žaloja ir skaudina, tačiau savo mazochizmu nori pamokyti Patriką gyventi savo paties gyvenimą. Režisierius derindamas komedijos ir dramos žanrą išgauna savitą metaforišką filmą apie vienatvę.

Patrikas neatrodo protiškai labai protingas, juo rūpinasi sesuo, kuri nusprendžia gyventi savo gyvenimą, tad jam belieka naminis asilas, kadangi be salos kvailelio Dominyko nebeturi su kuo bendrauti. Jis jaučia, jog likę salos gyventojai į jį žiūri atsainiai, todėl visais įmanomais būdais bando išlaikyti santykius su Kolmanu. Visgi filmas iracionalus, jame savita logikos kombinacija svarstomas draugystės ir vienatvės santykis, atsisakant tradicinių sąlyginių situacijų. Kalbama niuansuotai, metaforiškai, šokiruojančiai, todėl filmas ilgam išlieka atmintyje. Visgi galvodamas apie filmo raiškos elementus, mąsčiau apie tai, ką šis filmas slepia iš tikrųjų. Manding, išryškėjo, jog ne mazochistiškai kapojami pirštai yra svarbiausi, bet dvasinė netekties kančia. Kartais netekti draugo yra daug skaudžiau, nei keletą pirštų. Filmas susluoksniuotais keliais prasminiais niuansais: iš vienos pusės tai istorija apie skaudžias nebrandaus berniuk-vyruko gyvenimo pamokas, kaip prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir dvasinę būklę, o iš kitos – socialinės atskirties toksinai, žudantys žmogų iš vidaus. Visa tai perteikta šiaurietiškai ir airiškai, įvelkant į istorinį tolumoje nuo salos aidintį karo kontekstą.

Įdomu ir tai, kad filmas paliečia nuobodulio temą, kuris kamuoja mechaniškai toje saloje skurdžiai gyvenančius žmones. Patrikas įkūnija gerumą kaip esminį nuobodulio elementą. Tai kontrastinga, turint galvoje, kad tolume vyksta karas, aršiai diskutuojama politiniais ir tautiniais klausimais, o saloje visa tai eliminuota iš kasdienybės ir vieninteliai problemos šaltiniai yra kasdieniai santykiai iš to paties... nuobodulio. Tiesa, puikiai padirbėjo žinomas airių aktorių kolektyvas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: George Orwell "Gyvulių ūkis"

George Orwell. „Gyvulių ūkis“ – Kaunas: Jotema, 2018. – p. 136.

Sveiki, skaitytojai,

Daugeliui literatūros skaitytojų tikriausiai nereikia pristatinėti anglų rašytojo George Orwell (1903-1950), kurio išmoningoji distopija 1984-ieji ne tik laikoma visų distopijų klasika, bet ir neblėstančiu literatūros atšvaitu, bandant suprasti, kaip veikia tam tikros valdymo sistemos, kurios dažnai save įvardija kaip itin besirūpinančios daugumos arba visų interesais, o iš tikrųjų yra išpuvusios ir iškrypusios, meluojančios ir bauginančios. Labai panašiai galėtume apibūdinti ir kitą Orwellio knygą Gyvulių ūkis (angl. Animal Farm), kuri buvo rašoma Antrojo pasaulinio karo metais, o išspausdinta 1945 metais ir beregint pasitikta labai palankiai.

Kažin, ar autorius būtų galėjęs šį kūrinį publikuoti Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kai su Sovietų Sąjungą tuometinė Anglija ir kitos vakarų šalys buvo sudariusios taikos sutartis gana palankiai vertino Stalino vadovaujamą sovietinę imperiją. Tikrasis sovietų valdžios sisteminis veidas atsiskleidė karo metais, kurios pakeitė vakariečių nuomonę, o Orwellio pasirodęs Gyvulių ūkis (taip jau sutapo) tik dar labiau prisidėjo prie tuometinės kritikos. Vadinasi, kol vakariečiai jautėsi su Stalinu vienose ratuose saugūs, Orwellis jau įžvelgė, jog stalinizmo ideologija yra ankstyvojo bolševizmo išsigimusi dviveidiška sistema. Gyvulių ūkis yra politinė satyra, kuri imituoja rusų 1917-ųjų metų caro nuvertimo Revoliuciją, kai valdžią perėmė liaudies valdžios svertai visuomenei skiesdami apie tai, kad nuo šiol naujai užgimusioje šalyje visi bus lygūs, o turtingųjų turtai po lygiai padalyti valstiečiams ir kitiems juodadarbiams. Leninas buvo vienas iš tų, kurie labai gražiai aprašė, kaip reikia pertvarkyti kapitalizmą, tačiau netruko šioji graži ir idiliška sistema išsigimti, o kai valdžion atėjo Stalinas, tada gražus bolševizmo rytojus tapo itin griežtas ir žiaurus totalitarizmo įsigalėjimas, kuris buvo nukreiptas, kaip žinia, baime ir gąsdinimais prieš pačią visuomenę ir tuos, kurie tikėjo gražiu rytojumi.

Orwellio Gyvulių ūkis yra būtent tos tarpstančios ir besikeičiančios valdžios parodija. Džonsono ūkyje kuilys Majoras likus, trim dienom iki mirties, naktį ūkio gyvuliams pranešė, jog susapnavo pranašišką sapną, kad gyvuliai turi būti laisvi. Galiausiai ūkio kiaulės pasinaudodamos gyvulių daugumos jėga išvaro fermerį iš ūkio ir paskelbia nuo šiol, jog ferma vadinsis Gyvulių ūkiu t. y. fermą valdys patys gyvuliai, o čionai visi bus lygūs. Netrukus apsidžiaugę gyvuliai ima kurti savo vidaus įstatymus, kiaulės ir šunys pramokę skaityti surašo Gyvulizmo įstatymus, tačiau kiti gyvuliai taip ir neišmoksta skaityti, todėl yra linkę pasikliauti protingesniųjų surašytais įstatymais. Pirmajame besikuriančiame Gyvulių ūkio etape daug vilties ir džiaugsmo, kadangi nebereikia vergauti žmonėms, kitaip sakant, kapitalizmo atstovams, ir visi gali lygiai idėję darbo pasiekti dar geresnių rezultatų.

Iš pradžių taip ir atrodo, tačiau akivaizdu, jog tai, ką gali avis, arklys, to negali padaryti antis. Gyvūnai pagal savo gyvenimo trukmę ir prigimtį yra labai skirtingi, todėl šioji idiliška visuomenė savaime negalima, tačiau neatrodo, kad ankstyvojoje sistemos kūrimo stadijoje tai būta kokia nors problema. „Ilgai svarstęs, ką daryti, Snieguolis galiausiai paskelbė, kad iš esmės priesakus galima sutraukti į vieną šūkį, kad ir tokį: „Keturios kojos – gerai, dvi kojos – blogai!“ Jis puikiai išreiškęs Gyvulizmo principus... (p. 34).“ Jau vien šis šūkis tampa diskriminuojančiu, kadangi ūkio paukščiai neturi keturių kojų, tačiau jiems bandoma paaiškinti, jog jie turi sparnus, vadinasi, jau prasideda įstatymų aiškinimai, kurie įvelia menkesnio proto analfabetus gyvulius į dviprasmybes, kuriomis netrukus pasinaudos savo privilegijas besikuriančios kiaulės.

Būtent kiaulių ir šunų iškilimas ūkyje dėl protinių gebėjimų tampa esminiu gražios utopijos griūties išsigimimo pradžia. Visi vieningai nusprendę, kad neis į Džonsono namą gyventi, nes būti žmogumi su drabužiais, kaspinais ir gulėti lovose yra gėdinga, netrukus Džonsono namus okupuoja kiaulės, sakydamos, jog joms reikia ramybės kuriant tolesnę sistemą ir jos yra pačios svarbiausios, kadangi protingos, todėl savinasi daugiau maisto. Čia iškyla du vadai. Kiaulės Snieguolis ir Napoleonas, kurie iš esmės ima tarpusavyje dėl valdžios ir idėjų konkuruoti. Snieguolis novatoriškas, jis iškelia pažangos idėją, jog reikia statyti malūną, apsirūpinti elektra, tačiau Napoleonas tam trukdo, jis užsiaugina iš šunų naują ideologizuotą ir ištikimą, agresyvią ir tik jam ištikimą apsauginių vadą ir taip pasistato apsaugos diktatorišką sistemą, kurios vieną dieną ims bijoti visi ūkyje likę gyventojai.

„Kai kurie netgi norėjo protestuoti, bet nerado tinkamų žodžių. Netgi Dobilą buvo apėmęs neaiškus nerimas. Jis pastatė ausis ir kelissyk papurtė galvą, stengdamasis surikiuoti mintis, bet taip ir nesugalvojo, ką pasakyti (p. 55).“ Atrodo, jog didžiausia gyvulių darbininkų klasės problema yra neišsilavinimas, negebėjimas valdyti savo valdžios ir tą įrodo Dobilas, kuris fermoje yra didžiausia darbo jėga, o darbui proto nereikia, reikia tik mokėti manipuliuoti fizine jėga. Kadangi arklys ir avys, kartojančios vis tą pačią frazę apie kojų skaičių, negeba reflektuoti, jos tampa per savo kvailumą ir naivumą sistemos ir psichologinio smurto aukomis. Baisiausia, kad net patys to nežino, jog yra aukos, nes jiems nuolat apie viską meluojama.

George Orwell

Kaip ūkyje valdantieji trokšdami dar daugiau valdžios, galių ir privilegijų manipuliuoja gyvulių jausmais ir įsitikinimais? Ogi kurdami išorinės grėsmės įspūdį, jog viskas pas Džonsoną buvo blogai, kad priešas (įskaitant ir iš ūkio pabėgęs Napoleono konkurentas Snieguolis) yra už fermos ribų ir bet kada gali pulti, dar gražiau – dėl malūno griūties ir kitų nelaimių kaltina išdavyste ir sąmokslu. „Iki šiol gyvuliai beveik nesusidurdavo su Vimperiu, kai šis kartą per savaitę apsilankydavo ūkyje, tačiau dabar keliems parinktiesiems gyvuliams, daugiausia avims, buvo prisakyta sukiotis netoliese ir lyg tarp kitko užsiminti, kad maisto davinys ūkyje padidėjęs (p. 72-74).“ Pradedama kurti perdėtos gerovės propaganda apie klestėjimą ir nuolatinį ekonomikos augimą, apie kurį paprasti gyvuliai nesupranta, nes jie nei skaityti moka, nei išmano apie ekonominius ryšius, o ir prisiminimai apie Džonso laikus sutrūkinėję. Labai panašu į stalinizmo epochos propagandą, kada vakarai buvo laikomi priešais, o bet kuris, kuris kritikuoja sovietų valdžią arba bando nusakyti, jog kažkas sąjungoje negerai, yra paaukojami dėl bendruomenės gėrio.

Sukurti stabus (iškasta pranašo Majoro kaukolė), perkuriamas gyvulių himnas, skiriami įvairaus laipsnio didvyriams apdovanojimai, dažniausiai pačiam vadui Napoleonui, tad beregint ūkyje atsiranda diktatorius, kurio visi ima bijoti, tačiau tą baimę stimuliuoja ir bauginančios „tikros žinios“ apie tariamus dar baisesnius priešus už fermos, kurie kėsinasi kasdien į laisvą ir nepriklausomą ūkį. George Orwellis taikliai perteikia, kaip lengva ir paprasta manipuliuoti masėmis ir vienas iš jų yra žiniasklaidos priemonę t. y. Napoleono įgaliotinis, kuris kaskart paskelbia baisias naujienas apie priešus, apie tariamus aptiktus slaptus dokumentus. Kadangi ūkyje nėra kritinio mąstymo, didžioji darbo liaudis negeba net skaityti, Orwellis įveda kintančios atminties ir prisiminimo manipuliacijos reiškinį. Kažkas iš valdžios atstovų pakeičia atsargiai žodis po žodį pirminius Gyvulizmo įstatymus, žinoma, diktatūros naudai, tačiau gyvuliai neturėdami daiktinių įrodymų negali apsiginti, o jų tikrovė dėl bado ir besaikio girtų kiaulių siautėjimo bei alinančio malūno statymo negali sukilti prieš savo valdžią, kuri išbuvojo, užsiauginusi savo sistemos rėmus.

Galiausiai Gyvulio ūkio satyra tampa viso ūkio tragedija paties gyvuliams iki galo nesuvokus, kad jie yra sistemos išnaudojama jėga ir aukos. Arklys Dobilas, kuris kartojo kaskart, kad dirbs dar daugiau ir dar kantriau, galiausiai susižeidęs nusibaigia, o kiaulės jį parduoda kailialupiams (aliuzija į masines sovietų tremtis). Iš esmės kūrinyje vaizduojama apgauta liaudis, tai, kas iš esmės vyksta ir propagandos dūmuose skendinčioje dabarties V. Putino Rusijoje, kai liaudis įkvėpta tariamo nacionalizmo ir orumo idėjos veržiasi kariauti su Ukraina, o kažkas už to stovi ir trina rankas.

Šioje nedidukėje knygoje autorius sutalpino ir atvaizdavo ištisą politinės valdžios sistemos tragizmą liaudies žmonių atžvilgiu. Nors knyga išleista prieš beveik 80 metų, mes ir šiandien skaitydami Gyvulių ūkį galime aptikti totalitarizmo apraiškų ir nebūtinai reikia žiūrėti ir lyginti su dabarties Rusijos agresija, apie tariamus demokratinius žmonių lygybės principus galime diskutuoti ir Lietuvos rėmuose, ir Europos Sąjungoje, kai tam tikri valdžioje esantys išrinktieji pirmiausia pasirūpina savųjų interesais, o kas lieka – tai dėl slieko. Ar tikrai mes, žmonės, būdami skirtingų rasių, įsitikinimų, religijų tikintieji, lyčių, orientacijos ir net fizinių bei protinių galimybių galime būti lygiaverčiai vieni kitiems? Nors skatinama pripažinti įvairovę, bei avių ir vištų, kačių ir šunų, kalbant alegoriškai, lygybę, tačiau kažkodėl vis dar, pavyzdžiui, mūsų šalyje santuoką lygiaverčiai gali sudaryti tik heteroseksualios kiaulės? Galiausiai satyros pabaigoje suskamba frazė „Visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie gyvuliai lygesni už kitus“. Mes visi norime lygiateisiškumo ir lygybės, todėl labai svarbu, įspėja knygos turinys, kam pačioje gražiausioje besikuriančios idilės stadijoje patikime šią idėją kurti ir realizuoti, nes gobšių gudragalvių rankose bet kokia graži lygybės idėja staiga gali tapti segreguotos visuomenės tragedija taip, kaip nutiko Gyvulių ūkyje.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Douglas Stuart "Šugis Beinas"

 Douglas Stuart. „Šugis Beinas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 544.

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet naujuosius savo skaitymo metus pradėsiu nuo 2020 metais pagrindinės Booker Prize laimėjusios knygos Šugis Beinas (angl. Shuggie Bain), kurią parašė škotų kilmės rašytojas Douglas Stuart (g. 1976). Tiesą sakant, ilgai laukiau, kol šioji knyga pasirodys lietuviškai, o tuo giliu pandemijos metu, kai iš trumpojo sąrašo komisija rinko laureatę, internete netilo kalbos, kad labiausiai Booker Prize nusipelnė būtent šioji knyga. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Mėta Žukaitė, o išleido Baltų lankų leidykla, nepamiršdama paminėti, jog pasaulio skaitytojai nemažai panašumų šios knygos rado su Hanya Yanagihara Mažas gyvenimas. Apie šios knygos kontekstus, sąrangą ir panašumus su minėtu kūriniu ir aptarsiu šioje recenzijoje.

Reikia paminėti, kad tai retas rašytojo fenomenas, kada būtent debiutinis romanas ne tik laimėjo Booker Prize, bet ir dar daugybę kitų prestižinių literatūrinių apdovanojimų, o tai jau sako, jog debiutas nėra prastas. Douglas Stuart gimė didžiausiame Škotijos mieste Glazge ir ten praleido savo vaikystę. Ilgą laiką rašytojas dirbo dizainerio darbą Niujorke, o romaną Šugis Beinas, kaip teigia autorius, rašė beveik dešimtmetį, sudėdamas nemažai savo vaikystės ir pirmųjų jaunystės dienų iš Glazgo potyrius bei prisiminimus, todėl šiame kūrinyje nemažai autobiografinių motyvų, kurie leidžia įtaigiai ir autentiškai perteikti aštunto-devinto dešimtmečio Škotijos didmiesčio realijas, ekonominį ir socialinį sunkmetį britų ministrės pirmininkės Margaret Thatcher laikais bei savo homoseksualumo tapatybės realijas.

Istorija pasakoja apie trijų vaikų (Katrinos, Aleksandro ir Hju, vadinamo visų Šugiu) Agnesės istorija. Nors romanas pavadintas Šugis Beinas, centrinė kūrinio figūra visgi išlieka alkoholikė Agnesė, kuri ištekėjo antrąkart už taksisto pasileidėlio Šugio (Šugio tėvas irgi turi tokį pat vardą). Gyvendama pas Agnesės tėvus Lizę ir Vulį, jaunoji šeima spaudžiama ne tiek nepritekliaus, kiek ašaringų Agnesės skandalų, nes šioji žino, jog jos vyras naktimis ne tik darbus dirba, bet ir pereina per meilužes, kai kurios iš jų yra Agnesės draugės, kortų lošėjos. Prisigėrusi ji skambina į taksi dispečerinę, persekioja vyrą, bando jį kaltinti, kontroliuoti, tačiau gyvenimas dėl pavydo ir alkoholio pradeda slysti iš rankų, kai pamažu nusivylę jos vaikai vienas po kito nusisuka, išskyrus mažylį Šugį. Galiausiai Agnesei kyla mintis, jog reikia išsikraustyti į tolimą Glazgo rajoną, susikurti savo namus, kuriuose viskas bus kitaip: ji mes gerti, Šugis nebeis per mergas ir daugmaž viskas ims tekėti gera vaga, tačiau jau vien išsikraustymo dieną į tolimą ir itin skurdų rajoną su nemaloniais kaimynais tampa alkoholikės pajuokos nuotykiais...

Didžiąją romano dalį sudaro gyvenimas Duobėje. Taip vadinamas skurdus buvęs angliakasių kvartalas, kuriame pilna apleistų pilkų ir pavojingų šlakų karjerų ir pastatų, kuriuose žaidžia vietos įžūlūs vaikigaliai, prie kurių niekaip dėl savo mergaitiškų bruožų negali pritapti Šugis. Galiausiai berniuko nepritapimas, kiemo vengimas, patyčios mokykloje tampa esmine Šugio tapatybės suvokimo problema. Vyresnysis brolis bando pamokyti, kaip vaikšto „tikri vyrai“, paaiškinti vyriškumo pamokas, tačiau neatrodo, jog Šugiui labai sektųsi, jam kur kas labiau patinka lėlytės ir mamos kosmetiniai dalykėliai. Aplinkiniai suaugusieji Šugio nekaltina, jie supranta, jog Šugis dėl to, jog Agnesę su vaikais paliko jų tėvas, yra prisirišęs prie motinos... Galiausiai Agnesės išgėrinėjimai tampa nuolatiniai, ji degraduoja, o jos prisigėrusios pykčio priepuoliai tokie dideli, kad vaikai bijo grįžti namo, kai šioji girta ir siautėjanti. Maždaug tokios būtų pagrindinės siužetinės gijos ir romano problemos, tačiau, kaip žinia, geroje ir įtaigioje literatūroje, neužtenka sudėtingų temų, reikia ir unikalių raiškos būdų byloti apie šias patirtis.

Vienas iš išskirtinių šio romano audinių – socialinio gyvenimo dugnas. Agnesės šeima gyvena viename vargingiausių tuo metu Glazgo rajonų, kur tvyro smurtas, alkoholis, o žmones kas savaitę bando pratempti nuo pašalpos iki pašalpos. Dažnai vaikams nepaliekant nė kąsnio, kaip tai daro Agnesė. Didelis nedarbas, sunki šalies ekonominė padėtis smarkiai pažeidžia ištisų šeimų santykius. Tuo metu Glazge dar tvyro keista nuomonė, jog moterys negali dirbti, o tikri vyrai (jeigu jie tikri) turi išlaikyti vaikus ir šeimą. Tai viena iš priežasčių, kodėl Agnesė metė mokytojos darbą ir liko namie, nes Šugis, kad ir koks mergišius, nebūtų susitaikęs su padėtimi, jog negali išlaikyti moters. Tai katalikų ir protestantų vyrų tuometė klišė, perdėtas „tradicinio“ vyriškumo socialinis vaidmuo, nors tuo pačiu jokia problema, jeigu kas nors šeimoje yra alkoholikas, vaikai gyvena pusbadžiu valkataudami, o vyras eina per moteris. Tokie dvigubi orumo ir neorumo standartai suponuoja apie vyriškumo subordinaciją, normatyvinę lyčių segregaciją ir visuomenės stigmatizavimą ne tik religiniais aspektais, bet ir seksualine orientacija. Žodžiu, tuo metu neatitikti primesto visuomenės standarto galėjo ne kiekvienas.

„Ne kurortas, kur viskas įskaičiuota, bet skamba kaip seni geri laikai. Ta kasykla metų metus merdėjo. Čia praktiškai niekam nebėra jokio darbo. Kiekvienais metais vis daugiau vyrų sėdi namie, smaukydamiesi vidury šviesios dienos (p. 144),“ – sako viena iš veikėjų, nors tuo pačiu klauso savo vyro ir neieško papildomų pragyvenimo šaltinių, nes yra moteris, ir jai, kaip ir daugeliui yra uždrausta dirbti. Toje epochoje būta ir man visiškai keistų dalykų, ko nebuvo po Geležine uždanga Sovietų Sąjungoje. Pavyzdžiui, net pačiuose skurdžiausiuose namuose prie televizoriaus ar karšto vandens būdavo įrengti skaitikliai, į kuriuos tekdavo mesti monetas, jeigu norėdavai gauti paslaugų. Nelabai įsivaizduoju, kaip kas mėnesį ar savaitę po kvartalą surinkdavo iš skaitiklių tuos mokesčius, bet vietos gyventojai jau seniai įsigudrino tuos skaitiklius laužyti ir pinigus naudoti iš naujo. Tas visas socialinis pilkas skurdas man priminė airių rašytojo Frank McCourt Andželos pelenai atmosferą, kurioje taip pat rašytojas perteikia savo šalies vaikystės prisiminimus apie didžiulį airišką skurdą.

Douglas Stuart

Kaip minėjau, centrinė figūra – Agnesė, kuri, nepaisant prasto gyvenamojo kvartalo, yra ne tik alkoholikė, bet ir baltoji varna. Knygoje ne kartą minima, jog Agnesė traukė vyrų dėmesį, nors buvo alkoholikė, ji nebuvo apsileidusi ir atrodė panaši į Elizabeth Taylor, nuolat pasitempusi, iškėlusi galvą aukštai, neprarandanti orumo ir puikybės likučių, nors dažnai Šugis ją gelbėdavo iš pačių baisiausių padėčių, pvz., saugodamas, kad mamytė neužspragtų vėmalais. „Buvo supratęs, kad kai kuriais rytais, jei tinkamai nutaikys laiką, gali rasti ją vakarykščiam alkoholiui ištekėjus, bet dar nespėjusią primirkti šviežio liūdesio. Tuomet ji bus nedrąsi ir šiek tiek apgailėtina, bet ji bus čia su tavim, gal net žavi, padaras, kuriuo jis galėtų rūpintis lyg iškrypusiu augalu, mėgindamas pakreipti saulė (p. 439).“ Tiesą sakant, autorius skiria daug dėmesio besąlyginiam Šugio mamos rūpinimuisi, netgi tada, kai Poras (Aleksandras) palieka namus ir Agnesė visiškai sužvėrėja. Toks glaudus ir besąlyginis motinos ir sūnaus ryšys, žinoma, skaitant, atrodo patologiškas, nesveikas, iškrypęs. Skaitai, ir negali patikėti, jog Šugis, kuriam netrukus jau sukaks penkiolika, gali būti toks naivus ir vis dar tikėti mama.

Kitą vertus, ką mes žinome apie tėvų alkoholikų ir vaikų santykius? Dabar lietuviškai pasirodė tik pirmosios apie tai studijos, nors galima suprasti iš dalies, jog Šugis, kuris gyvenime beveik nematė ir nepatyrė „normalios motinos“ (neskaitant vienerių blaivybės metų, iškovotų AA susirinkimuose), yra taip pat priklausomas santykiais nuo jos svyruojančių būsenų ir tai sutapo su jo meilės bei rūpesčio išraiška, kadangi kitokios motinos ryšio pažinimo jis netūrėjo. Čia, aišku, galima įžvelgti ir tai, jog motina niekada nesmerkė už tai, kad Šugis yra mergaitiškas, priešingai, vienoje scenoje, stebint ir šaipantis už lango kaimynų vaikams, motina liepia pakelti smakrą ir toliau berniukui šokti, nes toks yra gyvenimas, todėl reikia spjauti į standartus. Galimas daiktas, kad D. Stuart intuityviai randa pateisinimą, jog Agnesė yra ne tik motina, ji yra vienintelė, kuri supranta Šugį tokį, koks jis yra. Tai išties veria širdį, nes tas supratimas ir destruktyvūs santykiai skaudina Šugį taip, kad tai tapo jųdviejų santykių natūralia priklausomybe.

Galiausiai kaip ir kiekvienas alkoholikas prieina liepto galą, taip ir Agnesė, kuri galiausiai išsikapos iš Duobės kvartalo ir pažada jau paaugliui Šugiui, jog Glazgo centre jiedu pradės gyvenimą iš naujo. Iš tikrųjų Šugis irgi nori būti kitu, nori tapti „normaliu“, čia jis bando užmegzti santykius su kaimyno peršama mergina, tačiau užuot pasimylėję užkaboriuose, jis paprašo... ar negalįs sušukuoti jai plaukų ir šitaip prasideda gėjaus ir merginos (potencialiai lesbietės) draugystė. Abu juos jungia alkoholikės motinos, labai netobulos, sekinančios, varginančios ir žalojančios psichiką, tačiau vienintelės mamos. Kitų nėra. Skaitant galima išprotėti begalvojant, jog šie alkoholikių vaikai galėjo rinktis nekęsti savo motinų, galėjo jas pasmerkti taip, kaip tai padarė šimtai tūkstančių, tačiau jiedu randa sutrūkinėjusį, galbūt iliuzijomis aptrauktą artumo ryšį, kuris skaudina taip, kaip knygoje Mažas gyvenimas skaudino pagrindinio veikėjo baimė leistis į saugius santykius.

Galvodamas, kuo panašus Šugis Beinas ir Mažas gyvenimas, nepaliauju galvoti apie kančią ir priklausomybę nuo kančios. Žinoma, Šugis Beinas yra kur kas tvirtesnis kūrinys, daug įtaigesnis, nes viską mes galime paaiškinti ir pagrįsti, pradedant šalies ekonomika, baigiant motinos ir vaiko psichologija, poreikiu laikytis drauge net didžiausiose kančiose. Mažas gyvenimas labiau primena serialą, perspaustą, dažnai motyvuotą serialiniais triukais apie tvirkinimą ir mazochistinius šokiruojančius būdus. Nesakau, kad Šugyje nėra mazochizmo, tik jis iš poreikio mylėti ir išlaikyti. Žinoma, knygas jungia ir LGBT tapatybės temos, ir čia vėl, sakyčiau, laimi Šugis, kadangi dar net negalėdamas įvardyti, kad veikėjas yra kitoks, aplinkiniai jį jau laiko queer vaiku, natūrali socialinės aplinkos atmetimo reakcija. Autorius intuityviai (o gal ir iš savo patirties) integruoja šią tapatybės suvokimo ir priėmimo temą, kuri absoliučiai neprieštarauja, o netgi niuansuotai papildo besąlyginį sūnaus ir motinos ryšį

Sunku man emociškai įvertinti šią knygą. Ji gera. Labai gera. Ir nė kiek neerzino perspaudimu, kaip kažkada erzino Mažas gyvenimas. Kurį laiką užvertęs paskutinį puslapį gulėjau ir žiūrėjau į lubas, bandydamas permąstyti, o koks būtų tas Šugis keturiasdešimties, o koks jis šešiasdešimties, kaip jo gyvenimą veikė šie destruktyvūs santykiai, nuolatinis spaudimas iš aplinkos būti normaliam? Perkratęs atmintį, prisiminiau, jog tokius nepaprastai glaudžius sūnaus ir motinos santykius skaičiau Romain Gary Aušros pažadas romane. Šios knygos, nesakykite, turi savo panašumų, tad, jeigu Agnesė būtų išlikusi gyva, manau, suaugęs Šugis elgtųsi analogiškai taip, kaip pagrindinis veikėjas su motina Aušros pažade, ir niekas nekaltintų ir niekas neteistų nei Agnesės, nei Šugio už tai, jog jie tokie. Visgi retsykiais aplinkybės ir alkoholis įveikia bet kokius menamus ar esamus ryšius ir labai gaila, kad kartais visos mūsų pastangos (įskaitant ir Šugio) išlaikyti šviesą, ima ir subliūkšta. Bet gal tam, kad būtų asmeninis išsigelbėjimas? Juk Šugis toliau gyveno ir... gyvens taip, kaip Douglas Stuart išvykęs iš Glazgo pradėjo gyventi savo gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Voluinė" / "Wołyń" / "Hatred"

 

Sveiki,

Lenkų režisierius Wojciech Smarzowski, nors ir vertinamas kontraversiškai, visgi daugelis pripažįsta, jog tai vienas svarbiausių šiuolaikinio lenkų kino kūrėjo. Mano paties pernai matytas naujausias jo darbas „Vestuvės“ (2021) tapo vienu įsimintiniausiu provokuojančio kino reginiu, tad nusprendžiau pasižiūrėti ir bene skandalingiausiai tarptautiniu mastu įvertintą filmą „Voluinė“ (lenk. Wolyn) (2016), kuris mus nukelia į Antrojo pasaulinio karo išvakares, Voluinės kraštą, kurio pavadinimu šiuo metu laikoma Ukrainos šiaurės vakarų žemė, besiribojanti su Baltarusija ir, žinoma, pačia Lenkija. Tuo metu tose žemėse gyveno lenkai, ukrainiečiai ir žydai.

Sunku pasakyti, nesu istorikas, kiek šis filmas išėjo novelė, o kiek istoriniais faktais grįsta istorija ir kokiomis proporcijomis kino kūrėjai visa tai sulydė. Istorija prasideda didžiulėmis kaimo vestuvėmis, ištekinama Zosės vyriausioji sesuo, tačiau šios vestuvės kaip ir dažnai būdavo, yra labiau iš susitarimo reikalo, tačiau jaunoji lenkaitė ištekinama už ukrainiečio. Tada vestuvėse šėlioja ir lenkai, ir ukrainiečiai, nors savo konfesijų bažnyčiose aiškiai girdi, kad vieni kitiems yra priešai. Galiausiai tą pačią vestuvių naktį tėvas praktiškai daug vyresniam našliui pažada ir jaunėlę geltonkasę Zosę, kuri įsimylėjusi visiškai kitą bernelį. Viskas ir primintų aistrų kupiną serialą ar kokio Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ dramatizmą, bet prasideda Antrasis pasaulinis karas.

Tiesa, filmo pradžioje vaizduojamos laukinės vestuvės šiurpina savo brutaliais papročiais, kurie nei labai pagoniški, nei labai krikščioniški: mėtomi degantys javų pėdai, nukertama jaunosios kasa su kirviu į durų slenkstį, jaunoji plakama su naščiais ir visur skamba hipnotizuojančios raudos. Aiški vyrų galios ir moters bedalios paskirstymo segregacija, kuri išsluoksniuoja tradicinę XX amžiaus provincialią lenkų šeimą. Kitą vertus, šios tradicijos tokios kraupios, kad antrojoje filmo dalyje jos veidrodiškai atsikartos, kai girti ukrainiečiai kirviais ims skersti vietos lenkus ir viskas panašės net ne į Helovyną, o į tų tradicijų pačią baisiausią kolektyvinės reikšmės versiją, todėl šis filmas savitai leidžia įvertinti tai, kas laikoma lyg ir vertybe, bet iš tikrųjų tautoje įgalina smurtinę kultūrą...

Visgi filmas išplėtotas keliomis siužetinėmis atkarpomis. Pirmoji pusė skirta vargšės Zoselės gyvenimui, kai vyras išeina ir grįžtą tą patį rudenį, užslinkus Antrajam pasauliniam karui. Tai iš esmės šiek tiek primena Žemaitės „Marti“: jos nepripažįsta vaikai iš pirmosios santuokos, o uošvienei negali įtikti. Visgi Maciejus parsiranda ir jau manosi karo pašonėje galės sukurti su jaunąja žmonele naują gyvenimą, bet užslenka Raudonosios armijos kariai ir jie pradeda trėmimus, į kuriuos dramatiškai patenka pats Maciejus. Čia labai panašiai kaip ir Lietuvoje, kol okupacija nepakeičia kita okupacija ir vokiečiai neatmuša rusų ir nepradeda Lenkijoje areštuoti žydų. Praktiškai per penkmetį Zoselei tenka išgyventi daugybę politinių pokiečių ir ant rankų supti mažąjį.

Klysčiau, sakydamas, kad filmas vien tik apie Antrąjį pasaulinį karą, kuriame likimus lemia arba naciai, arba komunistai – visa tai tėra tik istorinis kontekstas. Filmas galiausiai susitelkia į Voluinyje netrukus, atrodo, pačiais baisiausiais laikais, kada nieko baisiau nebegali būti, dar vienoms skerdynėmės, kurias rengia ne rusai, ne vokiečiai, o ukrainiečiai. Atrodo, kad iš visų pusių vyksta karas ir dvi tautos, kurios turėtų iš esmės padėti viena kitai, tampa dar didesnėmis priešėmis. Ukrainiečiai labai tikisi ir nori atkurti savo nepriklausomą Ukrainos valstybę, todėl apsiginklavę šautuvais, kirviais, šakėmis jie ima skersti vietos lenkus. Dar gražiau: šias skerdynes pamasina religinių konfesijų atstovai, kurie didžiulio karo sūkuryje ne tik neieško tikėjime atramos, bet akivaizdžiai dėl galios ir konkurencijos politizuoja per mišias. O žmonėms tiek tereikia, apsvaigę nuo nacionalizmo, „teisingojo“ Dievo, kraujo troškimo ir keršto jie išsiruošia degindami sodybas ir žiauriai žudydami vietos kaimiečius (vaizdų, patikėkite, filme ne pačių maloniausių!).

Nedetalizuosiu Zosės padėties, bet jai kartais dėl grožio, kartais dėl to, kad kažkas kaime buvo įsižiūrėję, nuolat pavyksta išvengti mirties, tačiau karo vaizdai ir netektys absoliučiai palaužia jaunos mamos psichiką. Tiesą sakant, šis filmas uždraustas Ukrainoje, nes joje ukrainiečiai vaizduojami kaip skerdikai. Tai labai įdomu šių dienų kontekste, kai ukrainiečiai yra laikomi putinizmo kempine Europai ir negatyviai kalbėti apie šią tautą, kaip ir istorijos raidos kontekste, reiškia išduoti europietiškas vertybes ir palaikyti agresorę (nesakykite, atsiranda ir dabar pas mus svieto lygintojų, kurie mėgsta pabaksnoti). Ir nors negalime lyginti skirtingų laikotarpių įvykių, tačiau tam tikrus aspektus, tendencijas, kurios skatina ir skatino tokius tarptautinius smurto protrūkius diskusijų diskursą vystyti galima. Labai šiame filme reikšmingas nacionalizmo aspektas t. y. nuskriaustos tautos, kuri jaučiasi pažeminta prieš kitą tautą, atsakas. Kaip „pasikelti“ sau savivertę, jeigu nepademonstruojant brutalią jėgą? Manipuliuoti karo ir teisingumo idėjomis, religiniais skirtumais bei pažeisti kito savigarbą, kurstyti yra vienas iš tų klasikinių nacionalizmo jėgų, įtraukiant mases į kovą.

Visgi dažnoje „Voluinės“ scenoje veikėjams išsprūsdavo, jog ukrainiečių ir lenkų nesutarimai nėra vien tik nesutarimai, o visgi būta ir daug bičiulystės (pastaroji karo kontekste viešojoje tos tikrovės erdvėje pateikiama kaip gėdinga išdavystė), nes šios giminės ir ištisos šeimos jau prasimaišiusios tiek turtais, tiek krauju, todėl dažni jau turėjo sukūrę skirtingas tiek konfesijų, tiek genetines mišrias šeimas. Didžiausias filme pavyzdys – kaimo pirmininkas, dviveidis palaižūnas, kuris sugebėjo po bet kokia okupantų vėliava prisitaikyti, o pabaigoje tapo dar ir skerdiku. Pasiduoti jėgai, kad išgyventum, nesvetimos ir mūsų lietuvių, pavyzdžiui, žiaurios stribų istorijos, apie kurias, sakyčiau, būtų galima sukurti ne vieną įtaigų filmą, vaizduojant, kaip politinė galios sistema pajungia žmogų tarnauti agresoriams ir paverčia žmones Orwelio „Gyvulių ūkio“ veikėjais.

„Voluinė“ iš esmės atsako į klausimą, kodėl taip įvyko, kas įvyko. Kai žmogus silpnas kultūriškai, ideologiškai, yra kurstomas iš visų pusių ir varomas kaip avis į „teisingą gardą“ ir jam įduodamas ginklas, nereikia laukti, kada nacionalizmo patina apsinešusios „didvyriškos“ akys ir iliuzijos suteiktas perdėtas pasitikėjimas duos paspirties pralieti kraują. Ir tuo krauju mėgautis kaip pergale.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Antikvariniai Kašpirovskio dantys – Nieko nereikia daryti [vinyl, LP] (2019)

 
Informacija apie albumą: Antikvariniai Kašpirovskio dantys – Nieko nereikia daryti [vinyl, LP] (2019)

Jūsų Maištinga Siela