Kas knygos mugėje stebėjo
Dalios Staponkutės romano „Vivat regina!“ pristatymą, tas tikriausiai prisimins
profesoriaus Zenono Norkaus sproginėjantį humorą ir nerimtumą, kuris,
kaip sako psichologai, yra tikrų tikriausias intelektualumo požymis. Man
pristatymas patiko, sužinojau ir literatūros teorijos, t. y., kad Plutarchas
pirmasis kūrė dvi skirtingas sąsajų turinčias biografijas ir jas jungė į vieną
knygos koncepciją, kaip supratau, D. Staponkutės knyga būtent tokia ir bus.
Ilgokai laukiau naujojo
režisieriaus Todd Haynes filmo „Praeities šešėliai“ (angl. May
December) (2023), kuris labai poetiškai tikriausiai turėtų verstis „Gegužė
– gruodis“, pastarasis simbolizuotų didžiulę laiko distanciją, o tai būtų
aliuzija į filme nagrinėjamą amžiaus skirtumų temą, bet lietuviai galvoja, kaip
kino teatre prakišti labiau komerciškai ir viska suprimityvina: nežinia, kiek
tai pasiteisina, bet yra kaip yra, prieš reklamos ryklius nepapūsi, o ir
burbuliuoti tikriausiai neverta.
Žodžiu. T. Haynes žinau
iš tokių puikių filmų kaip „Toli nuo rojaus“ (2002), „Auksinė praraja“ (1998), „Manęs
čia nėra“ (2007), „Kerol“ (2015)ir kt.
Autorius mėgsta savo kine lėtai nagrinėti žmogaus seksualumo ir visuomenės
atmetimo temas, todėl LGBTQ temos bei kitka jis perteikia rafinuotai, dažnai
ieškodamas nekomercinių sprendimo būdų. Galima sakyti, kad panašiai nutinka ir
filme „Praeities šešėliai“, kuriame režisierius nagrinėja Greisės ir Džo 24
metų santuokinį gyvenimą. Prieš daugel metų Greisė metė savo vyrą ir būdama 36
metų įsimylėjo septintoką, vos 13 metų berniuką, su juo užmezgė romaną,
susilaukė 3 vaikų ir išėjusi iš kalėjimo su tuo paaugliu susituokia. Pagrindinis
veiksmas vyksta po daugel metų, kai į namus atvažiuoja Elizabeta, kuri ruošiasi
vaidmeniui ir įkūnys Greisę iš praeities.
Elizabeta sukiojasi nuo
vieno veikėjo, prie kito ir galiausiai jai atsiveria visų suluošintų, traumuotų
ir vaikiškose naiviose iliuzijose gyvenančių veikėjų likimai. Kas toji Greisė? Vos
tik ji priartėja prie esmės, ji ima ir apsigauna. Dėliodama analitiškai iš
nuotrupų visą šeimos istoriją, Elizabeta maniakiškai bando atkartoti ir pajusti
Greisės istoriją, nebejaučia ribų tarp tikrovės ir teatro.
Filmas artėja tarsi prie
trilerio žanro, tačiau trileriu netampa, veikiau psichologine drama, kuri
iškelia visuomenei nepatogius klausimus: ar toji moteris, kuri teigia, kad myli
Džo, iš tikrųjų yra seksualinė tvirtkintoja ar įtikėjusi Džuljeta, o gal pati
auka? Juolab kad jie susilaukia vaikų ir juos net kartu užaugina. Man
asmeniškai buvo įdomus ir Džo portretas: 36 metų tėvukas, kuris vaikus
išleidžia į koledžą, tačiau pats gyvenime augina tik vikšrus, sukiojasi ant
sofos ir atrodo nesuaugęs – ką reiklioji Greisė jame mato? Visgi sutrikęs
vyrukas nelabai jaučiasi tėvu, kai su sūnumi užsirūko ant namo stogo,
sakydamas, kad jis nerūko, nors visai neseniai žiūrovas kadre puikiai matė kaip
balkone rūkė su savo senuoju tėvu. Atrodo, kad veikėjai iš tikrųjų vaidina
gyvenimus, meluoja sau ir kitiems ir tai jie suvokia kaip teisingą meilės ir
ištikimybės aktą. Ar visi veikėjai čia išprotėję? Atrodo, kad kartais taip, o
tariamas normalumas net neegzistuoja. Iš tikrųjų filmas lėtokas,
sukoncentruotas į psichologinius niuansus, kelia daug klausimų apie
gluminančias temas, tačiau manęs neatvedė į naujai galimą suvokimo perspektyvą.
Gal tai mano kaip žiūrovo spraga?
Žinoma, stipriausia filmo
parengtis yra aktorės Natalie Portman ir Julianne Moore, režisierius moka
kruopščiai išnaudoti aktorių meistriškumą, geba su aktoriais kurti vidines įtampas,
tad filmas nėra nepavykęs ar nuobodus, jis neturi atsakyti į visus klausimus,
tačiau visgi kažko pristigo. Tarp melo ir tiesos varijuojanti Greisė atmeta tam
tikrus tikrovės modelius ir tiesą, kad galėtų būti tvirta ir išdidi, tačiau
naktimis bliauna į pagalvę ir vėl tampa maža mergaite, kuriai reikia kito mažo
berniuko paguodos. Ar tai galimybė išlikti privaidinant gyvenimą socialiniuose
rėmuose, ar ryški beprotybės diagnozė? Kiekvienas tikriausiai atsakys kitaip.
Tikriausiai tai mano
pirmoji Knygų mugė, kada susiruošiau visiškai po karantino. Nedaug kas pasikeitę.
Nuo muzikos salės iki knygų oazės galima jau eiti kaip per Brailio raštą,
tiesiog aklai: neapsigausi, nes viskas likę panašioje atpažįstamoje struktūroje
ir išdėstyme. Ir gerai!
Bandau suskaičiuoti, kiek
knygų įsigijau. Nuotraukoje čia tik po pirmosios dienos, o kur dar kitos! Bet
jau matau iš kilometro, kad visų nesuskaitysiu, nes tam nėra laiko, tad
nesuvokiu, kaip tie kiti blogeriai perskaito kalnus knygų ir ne bet
kokius, o tokios apimties, kur galima statyti Kinų sieną! Galvoju: negi jie
gyvenimo, vaikų, darbo, buities ir depresijos, neskaitymo blokų neturi? Bet skųstis
ir pavydėti nereikia, o džiaugtis Knygų muge. Jau seniai nebegalvoju tai kaip
apie komercinį karnavalą, nes ryškiausi ir geriausi kūriniai plika akimi
matomi, o nevienadienis skaitytojas atsirinks ko jam reikia.
Visgi padariau
tendenciją: reikia prieš ten einant atlikti namų darbus. Praslinkus pro sales
ims tirpt kojos, bus nuobodu ir kitą dieną nebesinorės. Geriausia yra subalansuoti
pirkimus, kavos pertaukėles ir renginius. Šiemet jų pamačiau daugiau nei
įprastai, todėl niekas neprailgo. Smagu buvo pabuvoti Dalios Staponkutės knygos
„Vivat regina!“ pristatyme, Andriaus Kleivos apie japonus ir šakočius
pristatyme, labai patiko repertuaras knyga + filmas, kur per dvi
valandas praktiškai gali pamatyti ir išgirsti populiariausius pastarųjų metų
lietuvių rašytojus, tad sveikinu už šį sumanymą, kas organizuoja – nepameskite
idėjos. Labai nustebino Sigito Parulskio knygos „Kai aš mečiau“ pristatymas ir
eksperimentas su Jūrate Čerškute – maniau, kad bus snobiška ir prėska, bet
žaidimas pavyko! O kur dar plokštelės ir parašai iš garsių Lietuvos atlikėjų.
Bet labiausiai – knygos, knygos, knygos! Smagu jas pirkti naujas ir iškeptas,
bet... įtarimas, jog tai savotiška japoniška liga, nes kitąmet norėsis
naujesnių, aktualesnių, karštesnių, o dalis senesniųjų liks neskaitytos. Manau,
su tuo susiduriu ne aš vienas, bet lai mugė tęsiasi!
P.
S. Nenusipirkti knygą apie Britney Spears ir ką tik išverstą lietuviškai?
Baikite!
Žinote tą jausmą, kai
gauni bilietus į premjerą, bet beveik pamiršai arba neturėjai laiko padaryti
namų darbus, t. y. pasidomėti, kas per spektaklis ir kokie kontekstai? Būna gi
dvejopai: kokio velnio, o būna ir labai gerai... Su spektakliu „Ruletė“,
kurį režisavo su Lietuvos nacionalinės dramos teatro aktoriais Jo Strømgren,
nutiko taip, kad galvojau išeisiu po 10 minučių, nes kas per idiotizmas
pliurpti norvegų-švedų-estų-vokiečių naujakalbėmis? Vėliau persigalvojau, nes,
pasirodo, tų žodžių visai nereikia ir net prideda savotiško lėlių teatro
manieros: skamba kažkas skandinaviškai, bet tarptautiniai žodžiai išryškina
tai, kas iš tikrųjų sakoma, todėl daug ir nebereikia, nes iš vienos sąvokos
viskas aišku kas ir apie ką.
Apie ką spektaklis? Toli
gražu ne apie narkotikus, nors ir apie juos. XX amžiaus menamo 7-8 dešimtmečio
stilistika itin komiškai perteikta nenoro gyventi rutininio gyvenimo problemą. Psichodelinis
hipių ir Seksualinės revoliucijos era skandinaviškai atrodo suplaktas kaip koks
spalvingas bakara pudingas – kad ir kas tai būtų. Įprastus narkotikus keičia
itin stipriai veikiantis nugremžtas cementas, o sujauktas protas nebegali
sulipdyti tikrovės ir viską ima komiškai painioti. Atrodo, baisu, tačiau ar
tikrai? Tas psichodelinis variantas veikėjams atrodo kaip išsigelbėjimas nuo
įsiėdusių stereotipų ir socialinių vaidmenų, nuo kurių norisi bėgti į menamą
spalvingą barbės tikrovę. Pabaigoje pasirodę ateiviai (pasirodo, tie patys
veikėjai) davė džiazo. Ir nors kai kurie momentai asmeniškai rodėsi matyti
kine, pats spektaklis nepaliaujamai stebina išvystytu tempu ir dinamika, tiek
aktorių perėjimais ir persimainymais, tiek scenografija. Kai šiandien irgi
viskas taip nepastovu, atrodo, kad vienintelis dalykas yra arba užstrigti
ruletėje ir kentėti, arba pasiduoti jos pramogai ir patirti kitą beprotybės
perspektyvą. Daug epizodinių vietų, kur juokiausi. Pavyko!
Nutariau pristatyti vieną
kitą Eurovizijos kūrinį (nežinau, kiek tam turėsiu laiko ir ar verta, kai kur
kas populiaresnės yra YouTubeje patalpintos įrašų reakcijos, bet pabandysiu.
Vakar lenkai išsirinko, kad jų šaliai Eurovizijoje atstovaus jauna atlikėja
pasivadinusi Luna (g. 1999), kurios tikrasis vardas yra Aleksandra
Katarzyna Wielgomas. Baigė smuiką ir dainavimą Varšuvoje, o šiemet su daina The
Tower atstovaus Lenkijai. Pastarajai kaip šaliai nelabai sekasi
Eurovizijoje, apžvelgus pastarąjį dešimtmetį, galiu sakyti, kad Lietuvai sekasi
kur kas geriau, gal dėl to, kad lenkai neturi stiprios nacionalinės atrankos? Sunku
pasakyti, nors pačių lenkų po Europą yra išsibarsčiusių daug kur ir sudaro
netgi tautines mažumas, bet gal jiems toji Eurovizija nėra labai svarbi? Sunku
pasakyti, bet daina The Tower man patiko.
Šiaip klausantis per
radiją, nematant vaizdo, įspūdis būtų kitoks. Daug ką pakoreguoja atlikėjos
gotikinis sniego karalienės įvaizdis, kuris labai dera visame dainos koncepte. Švelnus,
kone aksominis balsas skamba švelniai kaip koks Elles Golding vokalas, o pati
daina primena švarų ir kokybišką popsą kaip antai dabar daro Ava Max. Patys lenkai
savo atlikėją apibūdina kaip „kosminio popso“ atlikėja dėl savo mistiškumo ir
vokalinio skambesio. Nors dainoje nėra nieko aikštinga ir vokalo prasme nevyksta
jokie sprogimai, visgi atlikėja Luna yra dainavusi operos spektakliuose ir gali
pademonstruoti visiškai kitokius balso parametrus. Įdomi išvaizda, švarus
popsas gali lenkams nutiesti kelialapį iš pusfinalio į finalą.
Šiandien nusimato puikus
vakaras. Tuoj ruošiuosi vykti į Nacionalinę „Eurovizijos“ atrankos finalinį
koncertą Švyturio arenoje, kuris prasidės už... pusantros valandos nuo to laiko,
kai rašau šias eilutes.
Iš tikrųjų turiu du
favoritus, jeigu galėčiau, siųsčiau juos abu: Sivester Belt ir, aišku, The
Roop. Visos kitos dainos, atleiskite atlikėjai, žinau, kiek ten darbo ir
visko įdėta, tačiau skamba arba kaip standartai, arba yra tiesiog per toli nuo sudominimo.
Iš tikrųjų, kai pasirodė dainos vaizdo klipas „Simple Joy“, mano pirmoji
reakcija buvo abejojanti, ar tai tikrai kūrinys, kuris nepaskęs didžiojoje
Eurovizijoje, tačiau iš to, ką turime finale, vienareikšmiškai, tai vienas iš
ryškiausių favoritų.
Daina, kuri skamba
kitaip, kuri turi žinutę apie įsitikinimų, kaltės ir reiklumo sau bei kitiems
paleidimą ir tiesiog gyvenimo tėkmės priėmimą, manau, Europai, kurioje daugelis
perfekcionistiškai stengiasi būti geriausi visur ir visada, pamiršta, kad
gyvenimu reikia mėgautis. Tai galinga ir svarbi žinutė, tad ir ta sprogstanti
ekrane atominė bomba atidedama, nes suvokus naują tikrovės aspektą, tenka
atidėti visas mintis apie pasaulio pabaigą. Jeigu Silvester Belt nelaimėtų su „Luktelk“,
manau, The Roop turėtų važiuoti antruoju numeriu. Tiesą sakant, palaikysiu juos
abu iš salės, tad nebetarškinu klavišais ir lekiu ruoštis į areną. Sėkmės!
The Roop – Simple Joy
[lyrics / žodžiai]
If the world is over
And I have no more time
for chasing dreams.
By looking at it closer,
I see that I am rich in
little things.
Like the smell of coffee,
The feeling of sunlight
on my face,
The calming voice of
mother,
A morning with my lover.
Even in the darkest hours
Love will bloom.
All my life
I’ve been thinking I need
something more.
Now I’m fine,
I’m enough with my own
simple joy.
I let myself dance and
dance and dance,
I am good with my
imperfect life.
My biggest treasure is my
friends.
I thank a stranger giving
me a smile.
Even in the darkest hours
Love will bloom.
All my life
I’ve been thinking I need
something more.
Now I’m fine,
I’m enough with my own
simple joy.
News is spinning my head
round,
I can barely feel the
ground.
Is the world losing its
mind?
Wonder what tomorrow
brings?
Simple joy in little
things,
Leaving all my worries
behind.
All my life
I’ve been thinking I need
something more.
Now I’m fine,
I’m enough with my own
simple joy.
Yeah! I said
All my life
I’ve been thinking I need
something more, more, more, more!
Philippe
Claudel. „Pono Linio dukraitė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 112.
Sveiki, skaitytojai,
Kai pirmąkart perskaičiau
Baltų lankų išleista prancūzų režisieriaus ir rašytojo Philippe
Claudel (g. 1962) romaną Brodekas, pamaniau sau: „va čia genialus
autorius!“ Po to ėmiau žvalgytis kitų romanų lietuviškai: Pilkosios sielos,
Šuns archipelagas. Visai neseniai Jonė Ramunytė išvertė ketvirtąjį
autoriaus romaną lietuviškai Pono Linio dukraitė (pranc. La
Petite Fille de Monsieur Linh), kuris tėvynėje pasirodė 2005 metais.
Prisipažinsiu iškart, kad
keblu su Ph. Claudelio literatūra, nes kaskart knyga vis prastesnė ir prastesnė,
kad imu abejoti, ar iš tikrųjų buvau apsvaigęs nuo Brodeko? Naujausias romanas
Pono Linio dukraitė itin nedidelis, kol kas trumpiausias rašytojo
romanas, kuris labiau primena ne romaną, o apsakymą. Istorija pasakoja apie iš
tolimosios Azijos į Europos didmiestį atplaukusį senuką Linių, kuris nuolat
prie savęs spaudžia anūkėlę Sang diû (prancūzai girdi reikšmę Be
Dievo). Kaip jau įprasta Claudelio romanams, taip ir čionai konkrečiai
neįvardijami jokie politiniai kontekstai, nei laikmetis, nei kur senukas atvyko,
nei iš kokios šalies, kurioje periodiškai vyksta karai, jis pabėgo (Vietnamas?
Kambodža? Laosas? Indonezija?).
Eliminuodamas politinius
ir istorinius kontekstus, Ph. Claudel tekstas labiau primena egzistencialisto
klasiko A. Camus braižą. Susitelkęs į egzistencines pagrindinio veikėjo
pajautas, jis plėtoja, ką reiškia gyventi svetimoje šalyje, kurioje temoki
pasakyti laba diena, kai visas pasaulis tėra toji mažylė ant rankų, o
pagrindiniu košmaru tampa prisiminimai apie nusiaubtą tėvynę, nužudytą sūnų ir sūnaus
žmoną. Senukas su niekuo beveik nebendrauja, jis glaudžiasi laikinai pabėgėlių
namuose, kuriuos netrukus uždarys, o jį su dukraite nežinia kur perkels.
Galiausiai senukas sutinka
vietinį storulį vardu Barkas. Istorija gana makabriška, nes abu nemoka vienas kito
kalbos, tačiau rituališkai susitinka netoli atrakcionų parko suolelio ir senukas
pasakoja apie tolimus kraštus, o Barkas apie savo santykius su mirusia žmona,
kuri dirbo atrakcionų parke. Abu vyrai yra netekę savo pasaulio, tad jų nesusikalbėjimas
tampa savitu susikalbėjimu. Senukas pabėgėlis kuria iliuziją, kad ponas Barkas
viską supranta, todėl netrukus jis tampa geriausiu draugu. „Kai ponas Linis
ištraukia jam skirtą pakelį, ponas barkas visada pajunta nežymų virpulį, kažką
malonaus, tai tiesiog kutena vidurius ir kyla į gerklę. Tada jis šypsosi
seniui, dėkoja, bemat atidaro pakelį, sprigteli į dugnelį, išsitraukia cigaretę
(p 51)“.
Philipped Claudel
Daugmaž nuo pat romano
pradžios tampa aišku, jog tikroji senuko dukraitė tėra iliuzija, už kurios
pagrindinis veikėjas laikosi, kad išgyventų netekties skausmą. Labai panašu į
tuos filmus, kuriuose vaizduojamos kuoktelėjusios moterys, netekusios savo
kūdikių, kai į vystyklus susivyniojusios malkas tamposi kur papuola. Tikrovė per
sudėtinga, todėl senukui reikia pakaitalo, alternatyvios iliuzijos, kuri sietų jo
egzistavimo prasmę su tėvyne ir prisiminimais. Tam tikra prasme dialogas su
ponu Barku irgi yra iliuzija, gražiai ir viltingai knygoje audžiama, tačiau
turinti pragaištingą finalą, kuris, tiesą sakant, man pasirodė pernelyg banalus
ir nuspėjamas.
Romano ritmas audžiamas
nuolatinių pasikartojančių pagrindinio veikėjų veiksmų seka, todėl daug
kasdieniškos karo pabėgėlio rutinos. „Ponas Linis visada randa šalia
čiužinio savo valgį. Nusilenkia, padėkoja. Niekas nekreipia į jį dėmesio,
neprataria jam nė žodžio. Bet jam tai nė motais. Jis ne vienas. Yra Sang diû.
Ir storulis, jo draugas (p. 54).“ Šiuo atveju man šis pasakojimo audinys
susišaukia su neseniai Baltų lankų išleistu Agotos Kristof romanu Vakar,
kuriame taip pat vaizduojamas nelaimingas, prislėgtas karo pabėgėlis, kuris svetimoje
šalyje nebeturi ateities. Priešingai nei Pono Linio dukraitė, romanu Vakar
nebuvo sunku patikėti, o nuotaika ir siužetas veikė ir kūrė išties
įtikinamą slogią bedalio gyvenimo atmosferą.
Šiuo atveju Philippe Claudel
romanas laikosi ant vienos idėjos: nereikia jokios verbalinės kalbos išsakyti
netekties skausmui, galima tiesiog būti šalia kenčiančiojo su savo kančia, kaip atsvara, ir tokiu paguodos būdu išsilaikyti prasmę praradusiame pasaulyje. Visgi romanas
vienas prastesnių Claudelio darbų. Menkasiužetis, mažai intrigos, daug kas
nuspėjama nuo pat pradžių, ribojama įdomesnių siužetinių sprendinių, žaismės ir
aktualumo. Man priminė pačius prasčiausius italų rašytojo Alessandro Baricco,
šiaip jau mano mėgstamo rašytojo, pasakojimus, stokojančios kažin kokio tikrumo
ir aistros. Jeigu ateityje ir pasirodytų koks nors Claudelio romanas, gerai
pagalvočiau, ar benorėčiau šitaip nusivilti.
