Dienos citata: Augustas II Stiprusis apie savo nuodėmes ir prašymą iš Dievo gailestingumo

 

Sveiki, skaitytojai, besidomintys istorija,

 

„Mano visas gyvenimas buvo nepaliaujama nuodėmė; Dieve, pasigailėk.“ Augustas II Stiprusis. Istorikai sako, kad tai buvo paskutinieji Abiejų Tautų Respublikos karaliaus žodžiai prieš mirtį.

 

Šie žodžiai, anot istorinių šaltinių, priklauso Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui II Stipriajam (lenk. Augustus II Mocny). Ši frazė atspindi jo didelę atgailą mirties patale. Augustas II, nors ir garsėjo išskirtine fizine jėga, buvo žinomas dėl savo palaido gyvenimo būdo, nesuskaičiuojamų meilužių ir nesantuokinių vaikų. Manoma, kad šie žodžiai buvo paskutiniai karaliaus ištarti, apmąstant savo gyvenimą, kupiną nuodėmių ir ištvirkavimo.

 

Augustas II Stiprusis (g. 1670 m. gegužės 12 d. – m. 1733 m. vasario 1 d.), gimęs kaip Frydrichas Augustas, buvo Saksonijos kurfiurstas (reiškia aukšto rango feodalą Šventojoje Romos imperijoje, kuris turėjo išskirtinę teisę rinkti imperatorių) ir Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis. Jo valdymo laikotarpis, pertrūkęs Didžiojo Šiaurės karo įvykių, žymi svarbų lūžį Abiejų Tautų Respublikos istorijoje, kai valstybė prarado politinę galią ir tapo vis labiau priklausoma nuo užsienio, ypač Rusijos, įtakos.

 

Augustas II buvo pravardžiuojamas Stipriuoju dėl savo išskirtinės fizinės jėgos – pasak legendų, jis galėdavo sulenkti plikomis rankomis pasagas. Jis pasižymėjo kaip aistringas gyvenimo būdo mėgėjas, nevengiantis prabangos, puotų ir meilės nuotykių. Jo palaidas gyvenimas ir gausus alkoholio vartojimas atsiliepė sveikatai: jam išsivystė cukrinis diabetas, dėl kurio vėliau teko amputuoti koją. Augustas II turėjo vieną teisėtą sūnų, būsimąjį karalių Augustą III, tačiau istorikai teigia, kad jo nesantuokinių vaikų skaičius galėjo siekti kelis šimtus.

 

Kaip valdovas, jis buvo ambicingas ir siekė įvesti absoliutizmą tiek Saksonijoje, tiek Abiejų Tautų Respublikoje. Jis stengėsi atnaujinti valstybės ūkį, tačiau jo polinkis į prabangą, didelės išlaidos menui ir architektūrai, taip pat nuolatinis kišimasis į Saksonijos reikalus pakenkė Abiejų Tautų Respublikos finansams.

 

Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Augustas II buvo išrinktas 1697 m., pasitelkęs Rusijos ir Austrijos paramą. Nuo pat valdymo pradžios jis siekė stiprinti savo pozicijas ir atgauti Švedijos valdomas Baltijos pakrantės žemes. Dėl šios priežasties 1699 m. jis sudarė sąjungą su Rusijos caru Petru I ir Danija, kas inicijavo Didįjį Šiaurės karą (1700–1721).

 

Prasidėjus karui, Augusto II kariuomenė patyrė keletą pralaimėjimų nuo Švedijos karaliaus Karolio XII pajėgų. Švedai užėmė didelę dalį Abiejų Tautų Respublikos teritorijos, o 1704 m. privertė bajorus nuversti Augustą II nuo sosto ir išrinkti savo statytinį Stanislovą Leščinskį. Augustas II pasitraukė į Saksoniją, tačiau po Švedijos pralaimėjimo Poltavos mūšyje 1709 m., jis grįžo į sostą. Šis grįžimas buvo įmanomas tik dėl Petro I paramos, o tai galutinai įtvirtino Rusijos įtaką Abiejų Tautų Respublikos politiniame gyvenime.

 

Augusto II valdymo laikotarpis pažymėtas kultūriniu pakilimu, ypač jo rezidencijoje Drezdene, Saksonijoje. Jis buvo aistringas baroko meno, architektūros ir keramikos (garsusis Meiseno porcelianas) rėmėjas. Nors jo pastangos sukurti galingą, absoliutistinę valstybę Lenkijoje ir Lietuvoje žlugo, jo valdymas buvo lemtingas šalių likimui. Didžiojo Šiaurės karo metu valstybė buvo nusiaubta, o po karo tapo priklausoma nuo užsienio įtakos. 1717 m. Nebylusis Seimas, kurio nutarimus diktavo Rusijos atstovai, dar labiau apribojo karaliaus ir Seimo galias, o tai lėmė tolimesnį Abiejų Tautų Respublikos silpnėjimą. Augustas II mirė 1733 m. Varšuvoje. Jo mirtis sukėlė dar vieną įpėdinystės karą, kuris dar labiau įtvirtino užsienio šalių, ypač Rusijos, dominavimą.

 

Maištinga Siela

Cytat dnia: August II Mocny prosi Boga o przebaczenie za swoje grzechy

 

Witajcie, czytelnicy, zainteresowani historią,

 

„Całe moje życie było nieustającym grzechem; Boże, zmiłuj się.” August II Mocny

 

Zgodnie ze źródłami historycznymi, te słowa należą do króla Polski i wielkiego księcia litewskiego, Augusta II Mocnego. Słowa te odzwierciedlają jego wielką skruchę na łożu śmierci. August II, choć słynął z wyjątkowej siły fizycznej, był znany z rozwiązłego trybu życia, niezliczonych kochanek i nieślubnych dzieci. Uważa się, że te słowa były ostatnimi, które król wypowiedział, rozważając swoje życie pełne grzechu i rozpusty.

 

August II Mocny (ur. 12 maja 1670 r. – zm. 1 lutego 1733 r.), urodzony jako Fryderyk August, był elektorem Saksonii (tytuł oznaczający wysoko postawionego feudała w Świętym Cesarstwie Rzymskim, który miał wyłączne prawo wyboru cesarza) oraz królem Polski i wielkim księciem litewskim. Jego rządy, przerwane wydarzeniami Wielkiej Wojny Północnej, oznaczają ważny punkt zwrotny w historii Rzeczypospolitej Obojga Narodów, kiedy państwo straciło siłę polityczną i stało się coraz bardziej zależne od wpływów zagranicznych, zwłaszcza Rosji.

 

August II zyskał przydomek Mocnego ze względu na swoją wyjątkową siłę fizyczną – według legend potrafił gołymi rękami zginać podkowy. Był miłośnikiem wystawnego stylu życia, nie unikał luksusu, uczt i miłosnych przygód. Jego rozwiązłe życie i nadmierne spożycie alkoholu odbiły się na zdrowiu: zachorował na cukrzycę, z powodu której później amputowano mu nogę. August II miał jednego prawowitego syna, przyszłego króla Augusta III, ale historycy szacują, że liczba jego nieślubnych dzieci mogła sięgać kilkuset.

 

Jako władca był ambitny i dążył do wprowadzenia absolutyzmu zarówno w Saksonii, jak i w Rzeczypospolitej. Starał się zreformować gospodarkę państwa, jednak jego skłonność do luksusu, wysokie wydatki na sztukę i architekturę, a także stałe angażowanie się w sprawy Saksonii, negatywnie wpłynęły na finanse Rzeczypospolitej Obojga Narodów.

 

Na króla Polski i wielkiego księcia litewskiego August II został wybrany w 1697 r., korzystając ze wsparcia Rosji i Austrii. Od początku swoich rządów dążył do wzmocnienia swojej pozycji i odzyskania kontrolowanych przez Szwecję ziem na wybrzeżu Bałtyku. Z tego powodu w 1699 r. zawarł sojusz z carem Rosji Piotrem I i Danią, co zapoczątkowało Wielką Wojnę Północną (1700–1721).

 

Po wybuchu wojny wojska Augusta II poniosły kilka porażek z rąk sił króla Szwecji Karola XII. Szwedzi zajęli dużą część terytorium Rzeczypospolitej, a w 1704 r. zmusili szlachtę do zdetronizowania Augusta II i wybrania na jego miejsce swojego protegowanego, Stanisława Leszczyńskiego. August II wycofał się do Saksonii, ale po szwedzkiej klęsce w bitwie pod Połtawą w 1709 r. powrócił na tron. Ten powrót był możliwy tylko dzięki wsparciu Piotra I, co ostatecznie ugruntowało wpływ Rosji na życie polityczne Rzeczypospolitej Obojga Narodów.

 

Rządy Augusta II upłynęły pod znakiem rozkwitu kulturalnego, zwłaszcza w jego rezydencji w Dreźnie, w Saksonii. Był on wielkim mecenasem sztuki barokowej, architektury i ceramiki (słynna porcelana miśnieńska). Chociaż jego próby stworzenia potężnego, absolutystycznego państwa w Polsce i Litwie zakończyły się niepowodzeniem, jego rządy miały decydujące znaczenie dla losów obu krajów. W czasie Wielkiej Wojny Północnej państwo zostało zdewastowane, a po wojnie uzależniło się od wpływów zagranicznych. W 1717 r. Sejm Niemy, którego postanowienia dyktowali przedstawiciele Rosji, jeszcze bardziej ograniczył uprawnienia króla i Sejmu, co doprowadziło do dalszego osłabienia Rzeczypospolitej Obojga Narodów. August II zmarł w 1733 r. w Warszawie. Jego śmierć wywołała kolejną wojnę sukcesyjną, która jeszcze bardziej umocniła dominację państw ościennych, zwłaszcza Rosji.

 

Buntownicza Dusza

Paveikslas. Janas Mateika "Liublino unija" / Jan Matejko "Unia Lubelska" : istorija, reikšmė, faktai

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jano Mateikos paveiksle „Liublino unija“ (Unia Lubelska), nutapytas 1869 metais, sukurtas specialiai unijos 300-ųjų metinių proga, pavaizduotas istorinis įvykis – 1569 m. Liublino unijos pasirašymas, kuris sujungė Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į vieną valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Matejko, būdamas patriotiškas dailininkas, šį įvykį perteikia ne kaip paprastą dokumento pasirašymą, o kaip grandiozinę, dramatišką ir simbolinę sceną, atspindinčią didelę politinę ir socialinę įtampą. Paveikslas idealizuoja unijos reikšmę, pabrėždamas lenkų didžiosios bajorijos triumfą ir Lietuvos interesų subordinaciją.

 

Jan Matejko (Janas Mateika) (1838–1893) buvo garsus lenkų dailininkas, laikomas vienu iškiliausių istorinio žanro tapytojų Lenkijoje. Jo kūrybai būdingas istorizmo ir romantizmo stilių derinys su stipriu simbolizmo prieskoniu. Matejko specializavosi tapyti didelio formato, dramatiškus istorinius įvykius, siekdamas pabrėžti Lenkijos didybę ir skatinti tautinę savimonę. Du reikšmingiausi jo darbai, puikiai atspindintys šį stilių, yra „Žalgirio mūšis“ ir „Liublino unija“, kuriuose jis įamžino esminius Lenkijos ir Lietuvos istorijos momentus.

 

Paveikslo „Liublino unija“ centre, sėdintis iškiliame krėsle, yra Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Jis vaizduojamas kaip didingas, bet melancholiškas ir pavargęs valdovas, jo gestai rodo abejonę, tačiau jis laiko rankoje krucifiksą, simbolizuojantį Dievo palaiminimą unijai ir jo, kaip karaliaus, ryžtą. Ant jo kelių guli atviras dokumentas – unijos aktas, o jo žvilgsnis nukreiptas į viršų, tarsi ieškant dangiškojo pritarimo. Ši kompozicija pabrėžia karaliaus lemiamą vaidmenį, tačiau kartu atskleidžia ir jo asmeninę dramą.

 

Aplink karalių susitelkusios įvairios politinės jėgos ir garsių asmenybių figūros. Iš dešinės pusės (žiūrint į paveikslą) yra Lenkijos didikai, triumfuojantys ir veržlūs, vaizduojami kaip tvirtos valstybės idėjos rėmėjai. Kairėje pusėje matome nusivylusius Lietuvos didikus, kurie jautėsi priversti pritarti unijai ir kurie matė, kaip mažėja jų valstybės savarankiškumas. Ypač išsiskiria kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis, kuris vaizduojamas su nusivylimu veide, atsitraukęs nuo minios, tarsi protestuodamas ir išreikšdamas lietuvių pusės pralaimėjimą derybose.

 

Paveiksle gausu simbolinių detalių. Pavyzdžiui, ant grindų guli netyčia numestas kalavijas, simbolizuojantis karaliaus valdžios susilpnėjimą ir diplomatijos pergalę prieš karinę jėgą. Taip pat pavaizduota moteris, simbolizuojanti Lenkiją, kuri švelniai priglaudžia prie savęs merginą, simbolizuojančią Lietuvą. Šis gestas atspindi lenkų naratyvą, kad unija buvo „broliškas susivienijimas“, o ne agresija. Paveiksle taip pat matomi dvasininkai, kurie aktyviai dalyvavo unijos procese, simbolizuojantys Katalikų Bažnyčios įtaką ir vaidmenį.

 

Matejkos darbas yra idealizuotas, bet itin emocingas istorijos pasakojimas, kuriame Žygimantas Augustas vaizduojamas kaip vienytojas, nepaisant asmeninės kančios, o Lenkijos bajorija – kaip didvyriška unijos iniciatorė. Nors paveikslas perteikia dramatišką istorijos momentą, jame atsispindi ir Matejkos požiūris į uniją kaip į didingą įvykį, atnešusį Šventąją Abiejų Tautų Respubliką. Paveikslas tapo svarbiu simboliu ir nacionaline ikona, atspindinčia Lenkijos ir Lietuvos santykių sudėtingumą.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Žygimantas II Augustas: paskutinis Jogailaitis, sirgęs sifiliu, negalėjęs turėti vaikų, sujungęs Lietuvą su Lenkija

 Žygimanto Augusto portretas, XVI a. vidurys, dailininkas L. Cranachas

Sveiki, skaitytojai,

 

Paprastai apie Jogailaičių dinastijos paskutinįjį valdovą Žygimantą Augustą plačiojoje visuomenėje žinome iš jo itin suromantizuotos meilės istorijos su Barbora Radvilaitė. Tačiau koks iš tikrųjų buvo Žygimantas Augustas? Apie jo tamsiąsias kaip valdovo puses šiandien ir pakalbėkime.

 

Žygimantas Augustas: oficialioji valdovo istorija

 

Žygimantas II Augustas, dar vadinamas Žygimantu Augustu, gimė 1520 m. rugpjūčio 1 d. Jo tėvas buvo Žygimantas Senasis, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, o motina – garsi ir ambicinga Italijos kunigaikštytė Bona Sforca. Kilęs iš Jogailaičių dinastijos, jis buvo paskutinis Gediminaičių šeimos vyriškos linijos palikuonis, valdęs Lenkijos ir Lietuvos valstybes.

 

Jis pradėjo valdyti Lietuvą dar būdamas jaunas. Oficialiai Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą perėmė 1544 m. liepos 18 d., nors dar 1529 m. buvo paskelbtas šios pozicijos paveldėtoju. Jo tėvui mirus, 1548 m. jis be papildomų rinkimų procedūrų tapo ir Lenkijos karaliumi. Taip jis suvienijo dvi valstybes po savo valdžia.

 

Žygimanto Augusto valdymas pasižymėjo svarbiais įvykiais, ypač jo pastangomis išlaikyti taiką ir centralizuoti valstybę. Svarbiausias jo valdymo pasiekimas – 1569 m. Liublino unija, kurios metu Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susijungė į Abiejų Tautų Respubliką. Žygimantas Augustas mirė 1572 m. liepos 7 d., būdamas 51 metų amžiaus, nepalikęs sosto paveldėtojų. Jo mirtis užbaigė Jogailaičių dinastijos viešpatavimą ir inicijavo renkamųjų valdovų laikotarpį.

 

Ar geras buvo valdovas Žygimantas II Augustas?

 

Žygimantas II Augustas charakteris, sprendimai ir požiūris į valdymą formavosi gilių permainų fone. Jis nebuvo tipinis karalius-karys, kaip daugelis jo protėvių, o labiau menų globėjas, diplomatas ir politikas, kurio sprendimus lėmė ne tik pragmatizmas, bet ir asmeniniai jausmai bei vidinės dilemos. Jo valdymo metu valstybė išgyveno svarbiausius pokyčius, o pats valdovas stengėsi laviruoti tarp skirtingų interesų, priimdamas sprendimus, kurie iki šiol vertinami itin prieštaringai.

 

Kaip žmogus, Žygimantas Augustas pasižymėjo išskirtiniu išsilavinimu ir humanizmo idealais. Motinos Bonos Sforcos dėka jis nuo pat jaunystės buvo apsuptas italų intelektualų, mokėjo kelias kalbas, domėjosi mokslu, menu, muzika ir literatūra. Jis buvo didelis meno mecenatas ir aistringas kolekcionierius, rinkęs gobelenus, brangenybes ir retas knygas. Būdamas jautrus ir sentimentali asmenybė, jis turėjo polinkį į prabangą ir prabangų gyvenimo būdą, kuris neretai viršydavo valstybės biudžeto galimybes. Tačiau labiausiai jo asmenybę atskleidė santykiai su antrąja žmona Barbora Radvilaite. Nepaisant tėvo, motinos ir visos diduomenės pasipriešinimo, jis atvirai kovojo už savo meilę, o Barboros mirtis jį giliai sukrėtė ir pavertė atsiskyrėliu. Tai rodo, kad asmeniniai jausmai jam buvo svarbesni už politinį patogumą.

 

Kaip valdovas, Žygimantas Augustas buvo labiau diplomatas nei karinis vadas. Nors jo valdymo metu vyko svarbus Livonijos karas su Maskva, jis asmeniškai retai dalyvaudavo mūšiuose. Jo valdymo stilius buvo paremtas taika ir derybomis, o ne agresija. Jam pavyko išlaikyti taikius santykius su Austrijos Habsburgų ir Osmanų imperijomis, tačiau su Ivanu IV Rūsčiuoju karo išvengti nepavyko. Šiame kare atsiskleidė jo, kaip vado, silpnumas. Nepaisant to, jo sprendimas įtraukti Livonijos ordiną į Lenkijos ir Lietuvos interesų sferą buvo strategiškai svarbus žingsnis, nors jis ir sukėlė ilgametį konfliktą.

 

Svarbiausiais jo valdymo sprendimais, kaip jau minėjau, tapo Liublino unija ir Valakų reforma. Iš pradžių priešindamasis glaudesnei unijai su Lenkija, karo su Maskva metu jis galiausiai nusileido lenkų spaudimui ir bajorijos reikalavimams. Atskyręs nuo Lietuvos dideles žemes, jis privertė Lietuvos didikus sutikti su unijos sąlygomis. Šis sprendimas, nors ir sustiprino valstybę ir iš dalies išsprendė sosto paveldėjimo problemą, istoriškai vertinamas kaip itin žalingas Lietuvai, nes lėmė didelių teritorijų praradimą ir politinės įtakos mažėjimą. Kitas svarbus sprendimas – Valakų reforma – modernizavo žemės ūkį, tačiau kartu įtvirtino baudžiavą ir praplėtė bajorijos teises, dar labiau susilpnindamas miestiečių ir valstiečių padėtį.

 

Šiuolaikiniuose rašytiniuose šaltiniuose Žygimantas Augustas vaizduojamas kaip prieštaringas valdovas. Tarpukario Lietuvos istorikas Adolfas Šapoka jį vertino palankiau, teigdamas, kad jo darbai, tokie kaip Valakų reforma ir švietimo reformos, turėjo didelę reikšmę. Tačiau šiuolaikiniai istorikai, pavyzdžiui, Zigmantas Kiaupa, yra kritiškesni. Jų nuomone, Žygimantas Augustas nesugebėjo apginti Lietuvos interesų unijos metu, o jo priimti sprendimai lėmė kultūrinę polonizaciją ir Lietuvos valstybės silpnėjimą. Tiesa, jo asmeninį indėlį į Lietuvos kultūrą, statant rūmus ir puoselėjant menus Vilniuje, pripažįsta visi istorikai.

 

Laisvalaikį ir kasdienį gyvenimą karalius leido mėgaudamasis prabanga ir kultūra. Jis Vilniuje pastatė renesansinio stiliaus rūmus, kuriuose surinko didelę biblioteką ir meno dirbinių kolekciją, o jo rūmuose gyveno ir dirbo daugybė italų menininkų, statybininkų bei mokslininkų. Jis taip pat mėgo medžiokles ir puotas, tačiau po Barboros Radvilaitės mirties jo gyvenimas tapo daug uždaresnis. Šis emocinis sukrėtimas, kurį aprašo to meto metraštininkai, tapo ryškiu bruožu, skiriančiu jį nuo kitų Jogailaičių. Jo melancholija ir vienišumas lėmė tai, kad jis tapo paskutiniuoju savo dinastijos valdovu, nepalikusiu įpėdinio.

 

Žygimanto Augusto ankstyva ir sunki mirtis, ligos

 

Žygimantas Augustas mirė ganėtinai jaunas, būdamas vos 51-erių metų, dėl nuolatinių ligų, kurios vargino jį didžiąją gyvenimo dalį. Skirtingai nuo savo tėvo, jis buvo trapus ir liguistas, o jo sveikata ypač pablogėjo po 50-ies metų. Istorikai ir šaltiniai nurodo kelias pagrindines ligas, kurios lėmė jo ankstyvą mirtį.

 

Žygimantą Augustą visą gyvenimą kankino įvairios ligos, kurios susilpnino jo organizmą. Svarbiausios iš jų – podagra, kuri sukeldavo stiprius sąnarių skausmus, ir inkstų akmenys, nuo kurių jis nuolat kentėjo nuo 1568 m. Daugelis šaltinių nurodo, kad pagrindinė Žygimanto Augusto mirties priežastis buvo tuberkuliozė (džiova). Ši liga sukėlė bendrą organizmo išsekimą, karščiavimą, krūtinės ir nugaros skausmus bei kraujavimą. Be to, dėl aktyvaus asmeninio gyvenimo, istorikai mano, kad valdovas galėjo sirgti lytiniu keliu plintančiomis ligomis (manoma, kad sifiliu), kurios galėjo paaiškinti jo vaisingumo problemas ir bendrą silpnumą.

 

Paskutiniaisiais gyvenimo metais, ypač nuo 1568 m., Žygimantas Augustas sirgo beveik nuolat, nustojo vaikščioti be lazdos, prarado dantis ir jėgas. Paskutiniuosius mėnesius jis praleido savo mėgstamoje rezidencijoje Knišine, Palenkėje, kur ir mirė 1572 m. liepos 7 d. Net ir paskutinėmis dienomis jis bandė palaikyti ryšį su diplomatais ir kilmingaisiais, teigdamas, kad sveiksta, tačiau liudininkų pranešimai rodo, kad jis buvo labai išsekęs ir kentė didelius skausmus. Jo mirtis užbaigė ne tik asmeninę dramą, bet ir visos Jogailaičių dinastijos viešpatavimą.

Jano Matejkos paveikslas „Liublino unija“ buvo nutapytas 1869 metais. Jis sukurtas specialiai unijos 300-ųjų metinių proga. Jo centre – Žygimantas Augustas.

Žygimanto Augusto santuokos, vaisingumas ir santykiai su tėvais bei seserimis

 

Žygimanto Augusto gyvenimas buvo pažymėtas trejomis santuokomis, kurios, nepaisant jo didelio noro, taip ir nedovanojo jam sosto įpėdinio. Tai lėmė Jogailaičių dinastijos pabaigą ir jo asmeninę tragediją. Visos trys santuokos buvo politiškai motyvuotos, tačiau antroji, su Barbora Radvilaite, tapo didžiausia jo gyvenimo drama.

 

Pirmą kartą Žygimantas Augustas vedė 1543 m. Austrijos princesę Elžbietą Habsburgaitę, imperatoriaus Ferdinando I dukterį. Tai buvo tradicinė politinė santuoka, skirta sutvirtinti Jogailaičių ir Habsburgų giminės ryšius. Deja, santuoka truko trumpai – Elžbieta mirė 1545 m. birželį. Ši sąjunga nebuvo laiminga, ir jaunas kunigaikštis nebuvo emociškai prisirišęs prie Elžbietos.

 

Antroji Žygimanto Augusto santuoka su lietuvių didike Barbora Radvilaite buvo visiškai kitokia. Tai buvo aistringa ir slapta meilės istorija, kuri sukrėtė visą Abiejų Tautų Respubliką. Žygimantas Augustas karštai įsimylėjo jauną našlę, o jų slapta santuoka įvyko 1547 m. Tai sukėlė milžinišką skandalą, nes jo tėvas Žygimantas Senasis, motina Bona Sforca ir Lenkijos bei Lietuvos didikai griežtai prieštaravo šiai nelygiai santuokai. Jie baiminosi Radvilų giminės įtakos ir laikė Barborą netinkama karaliaus žmona. Tačiau karalius atsisakė nusileisti ir kelerius metus kovojo, kad jo mylima moteris būtų pripažinta karaliene. Santykiai su motina, kurios intrigos buvo nukreiptos prieš Barborą, visiškai atšalo. Nors Barbora buvo karūnuota Lenkijos karaliene 1550 m., ji mirė po metų nuo ligos, manoma, vėžio. Jos mirtis giliai sukrėtė Žygimantą Augustą, ir jis iki pat gyvenimo pabaigos liko ištikimas jos atminimui, netgi atskirdamas savo gyvenamuosius kambarius.

 

Trečioji santuoka buvo sudaryta 1553 m., praėjus keleriems metams po Barboros mirties. Norėdamas užtikrinti įpėdinį ir sutvirtinti diplomatinius ryšius, jis vedė pirmosios žmonos seserį Kotryną Habsburgaitę. Tačiau ši santuoka taip pat nebuvo laiminga. Pora gyveno atskirai nuo 1562 m., nepalikusi vaikų. Žygimanto Augustas ir po šios santuokos bandė susilaukti įpėdinio, turėdamas meilužių, tačiau jam taip ir nepavyko.

 

Žygimantas Augustas neturėjo biologinių vaikų nė vienoje santuokoje, ir tai tapo didžiausia jo gyvenimo tragedija. Jo seserys, ypač Ona Jogailaitė, liko vienintelės artimos giminės. Būdamas paskutinis Jogailaičių dinastijos vyras, jis stebėjo, kaip jo giminė nyksta, o valstybės ateitis tampa neaiški. Vaisingumo problemos, manoma, galėjo būti susijusios su ligomis, kuriomis jis sirgo, ir nulėmė tai, kad po jo mirties nebeliko sosto paveldėtojo, o tai paskatino laisvai renkamųjų valdovų periodo pradžią.

 

Maištinga Siela

Banato regionas. Banatas – moderniosios Europos motina: geografija, žemėlapiai, istorija

 

Sveiki,

 

Ar esate ką nors girdėję apie Banatą ir jo geopolitiką Vidurio Europoje? Ne? Šiandien kviečiu susipažinti plačiau, nes kartą asmeniškai, kai lankiausi Vengrijos Segede mieste, teko pravažiuoti pro tuos kraštus iš Serbijos pusės.

 

Banato regionas, esantis Rytų ir Vidurio Europos kryžkelėje, apima teritoriją, kuri šiandien priklauso trimis valstybėmis: Rumunijai (Banato istorinė sritis, įskaitant Timišoaros miestą), Serbijai (Voivodina, Vršaco ir kitos sritys) ir Vengrijai (nedidelė Banato istorinės srities dalis).  Šis geografinis ir istorinis vienetas susiformavo Panonijos lygumos pietryčiuose, Karpatų kalnų apsuptas rytuose, Murešo upe šiaurėje, Tisos upe vakaruose ir Dunojumi pietuose.  Nors jo pavadinimas atsirado tik viduramžiais, regiono istorija ir svarba siekia senovės laikus, kai čia gyveno dako gentys. Vėliau, Didžiojo tautų kraustymosi metu, per šią teritoriją keliavo daugybė tautų, tokių kaip gotai, hunai, gepidai, avarai ir slavai, palikdamos savo pėdsakus ir formuodamos unikalų etninį, kultūrinį ir demografinį sluoksnį.

Timišoara yra trečias pagal dydį Rumunijos miestas ir istorinė Banato regiono sostinė. Miestas garsėja savo unikalios architektūros mišiniu, kuriame persipina barokas, secesija ir neoklasicizmas, atspindintys ilgametį Habsburgų valdymą. Dėl šios įvairialypės kultūros ir modernizacijos jis dažnai vadinamas „Mažąja Viena“. Timišoara taip pat svarbi Rumunijos istorijoje, nes būtent čia 1989 m. prasidėjo revoliucija, nuvertusi komunistinį režimą.

 

Pavadinimas „Banatas“ kilęs iš viduramžiais vartoto termino „banas“ (serb. ban, veng. bán, rumun. ban). Šis žodis, manoma, turi persų kilmę ir reiškė „lordą“ arba „šeimininką“. Europoje jį išpopuliarino avarai, o vėliau slavai ir vengrai perėmė šį terminą, kad apibūdintų karinius valdytojus ar provincijų vietininkus. Todėl banatas (arba banovina) reiškė provinciją, valdomą „bano“, t. y., pasienio sritį, turinčią specialų karinį statusą. Taigi, Banatas reiškė „sritį, valdomą bano“ arba „bano provinciją“.

 

Nuo XI a. didžiąją Banato dalį valdė Vengrijos Karalystė, kuri čia įkūrė administracinius vienetus, vadinamus „banatais“, nuo kurių ir kilo regiono pavadinimas. Ilgainiui Vengrijos kontrolė regione sustiprėjo, o pats Banatas tapo svarbiu pasienio regionu, saugančiu Vengrijos karalystę nuo Bizantijos įtakos ir vėlesnių Osmanų antpuolių. Vėlesniu laikotarpiu, po Mohačo mūšio 1526 m., didžioji Banato dalis pateko į Osmanų imperijos sudėtį, tapdama atskiru Timišoaros ejaletu (Osmanų administracinis vienetas). Šis Osmanų valdymas, trukęs beveik du šimtus metų, stipriai pakeitė regiono etninę sudėtį ir ekonominę struktūrą, sukeldamas gyventojų migraciją ir atnešdamas naujus kultūrinius elementus.

Dabar Banatas neturi oficialios, visame regione pripažintos vėliavos, nes yra padalintas tarp trijų valstybių: Rumunijos, Serbijos ir Vengrijos. Tačiau regioninės grupės ir autonomijos judėjimai, siekiantys pabrėžti Banato unikalų identitetą, naudoja neoficialią vėliavą. Tai yra žalios spalvos vėliava su baltu kryžiumi, simbolizuojančiu krikščionybę bei regiono prigimtį. Ši vėliava atspindi Banato gyventojų ryšį su jų turtingu kultūriniu paveldu ir siekį puoselėti regiono išskirtinumą. Ji ypač populiari tarp Banato švabų ir kitų etninių grupių, vertinančių šio krašto įvairovę.

 

Svarbiausias lūžis Banato istorijoje įvyko po Karlovicos taikos sutarties 1699 m. ir Požarevaco taikos sutarties 1718 m., kai regionas buvo atimtas iš Osmanų imperijos ir prijungtas prie Habsburgų monarchijos. Perėjęs į Austrijos kontrolę, Banatas tapo atskiru administraciniu vienetu, tiesiogiai pavaldžiu Vienai, o ne Vengrijos Karalystei. Austrijos valdžia pradėjo didelio masto kolonizavimo ir ekonominės plėtros projektus. Siekdami atgaivinti nuniokotą regioną ir apsisaugoti nuo galimų Osmanų antpuolių, Austrijos imperatoriai į Banatą kvietė ir perkėlė kolonistus iš įvairių Europos regionų, įskaitant vokiečius, slovakus, čekus, serbus ir kitus, kurie atsikraustė kartu su jau ten gyvenusiais rumunais ir vengrais.  Ši migracija sukūrė nepaprastai etniškai įvairią visuomenę, kurioje greta gyvavo skirtingos kalbos, religijos ir tradicijos, suformuodamos unikalų mozaikinį Banato identitetą.

 

XVIII ir XIX a. Banatas tapo vienu labiausiai išvystytų ir ekonomiškai pažangiausių Austrijos-Vengrijos regionų. Austrijos valdžia modernizavo žemės ūkį, sausino pelkes, statė kelius ir kanalus, tokius kaip Bega kanalas, ir skatino pramonės plėtrą. Timišoaros miestas, dabar laikomas Rumunijos Banato sostine, tapo svarbiu kultūros, ekonomikos ir pramonės centru. Dėl savo modernumo ir technologinės pažangos, Timišoara gavo epitetą „Mažoji Viena“. Būtent čia 1884 m. buvo įdiegta pirmoji elektrinė gatvių apšvietimo sistema kontinentinėje Europoje, demonstruojanti regiono ekonominę ir technologinę lyderystę.

 

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Banatas tapo karštu ginčų objektu tarp Rumunijos ir Serbijos, nes abi šalys pretendavo į didžiąją jo dalį dėl savo etninių bendruomenių. Po sudėtingų derybų, kurios vyko ir Paryžiaus taikos konferencijoje, Banatas buvo padalintas. Didžioji rytinė dalis su Timišoaros miestu atiteko Rumunijai, pietinė dalis su Vršacu – Serbijai, o nedidelė šiaurinė dalis – Vengrijai. Šis padalijimas, nors ir išsprendė laikiną politinę situaciją, sukėlė nuoskaudų ir iššūkių regiono gyventojams, ypač toms etninėms grupėms, kurios atsidūrė naujų valstybių ribose.

 

Banato reikšmė Europai yra daugiasluoksnė. Tai ne tik geografinis regionas, bet ir istorinis modelis, demonstruojantis, kaip skirtingos etninės grupės gali gyventi kartu ir klestėti, nepaisant kalbos, kultūrinių ir religinių skirtumų. Jo istorija atspindi didžiųjų Europos imperijų (Vengrijos, Osmanų, Austrijos) kovas ir jų įtaką. Be to, Banatas turėjo didelę reikšmę Europos pramoninei ir technologinei pažangai, ypač XIX a. Būtent Timišoara tapo 1989 m. gruodžio mėnesio revoliucijos prieš Čaušesku režimą Rumunijoje centru, nuo kurios prasidėjo diktatoriaus nuvertimas, kas turėjo didelę įtaką visos Rytų Europos politinei situacijai. Taigi, Banatas, turintis gilią istoriją, išlieka svarbiu kultūriniu ir istoriniu Europos regionu, liudijančiu apie sudėtingus tautų ir valstybių likimus.

 

Kokius objektus dar galima pamatyti Banato regione?

 

Archeologiniai radiniai liudija apie ankstyvąjį regiono apgyvendinimą ir kultūras, tokias kaip Vinčos kultūra. Tarp radinių yra keramika, papuošalai ir kiti artefaktai, liudijantys apie prekybinius ryšius su kaimyniniais regionais. Iš viduramžių laikotarpio išliko fortifikacijų, ypač tvirtovių ir pilių liekanų, tokių kaip Hunedoara pilis, nors ji yra arčiau Transilvanijos, tačiau glaudžiai susijusi su Banato istorija. Kitos svarbios liekanos yra Timišoaros tvirtovės ir Segešvaro pilies griuvėsiai, kurie atspindi gynybinius ir politinius viduramžių etapus.

 

Didžiausias kultūros objektų palikimas yra susijęs su Habsburgų valdymu, kai Banatas tapo svarbiu Austrijos-Vengrijos ekonominiu ir kultūriniu centru. Regiono miestuose, ypač Timišoaroje ir Segede, dominuoja XIX a. statiniai. Tai platus baroko, secesijos ir neoklasicizmo stilių pastatų kompleksas. Pavyzdžiui, Timišoaros Uniri aikštė ir Viktorijos aikštė yra apsuptos įspūdingų rūmų ir bažnyčių, tokių kaip Šv. Jurgio katedra (serbų ortodoksų), kurie atspindi kultūrinę ir religinę regiono įvairovę. Be to, išliko pramoninio paveldo objektai, tokie kaip senoji garvežių muziejus Rešicoje ir vandens malūnai Eftimie Murgu.

Timišoaros Viktorijos aikštė (rumun. Piața Victoriei) yra pagrindinė miesto aikštė, kuri, nors ir atrodo kaip viena ilga erdvė, iš tiesų susideda iš dviejų dalių – Viktorijos ir Operos aikščių. Jos pavadinimas, reiškiantis „Pergalės aikštė“, paminėtas 1989 m. įvykiuose, kai ji tapo svarbiu revoliucijos centru. Aikštę iš abiejų pusių supa įspūdingi, XIX-XX a. pr. statyti pastatai, o jos viduryje išsidėstęs didelis parkas ir fontanai. Aikštės pietinėje dalyje stovi Ortodoksų katedra, o šiaurinėje – Nacionalinis operos ir baleto teatras, sukuriant unikalų kultūrinį ir urbanistinį ansamblį.

 

Maištinga Siela

Kilikija. Kilikijos Armėnijos kralystė: netikėta Armėnijos ir armėnų tautos istorija

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu įdomiąją istoriją ir šįkart apie man asmeniškai mažai žinoma Armėnijos kažkada dabartinės Turkijos teritorijoje susikūrusią diasporą, kuri vadinosi Kilikijos Armėnijos karalyste.

 

Kilikijos Armėnijos karalystės susikūrimas anuometinėje Pietryčių Anatolijos teritorijoje, dabartinėje Turkijoje, buvo sudėtingo geopolitinio proceso rezultatas, kurį nulėmė daugybė veiksnių. Svarbiausia priežastis buvo masinė armėnų migracija iš Didžiosios Armėnijos, kuri prasidėjo dar prieš seliukų antplūdį. Nuo X amžiaus Bizantijos imperatoriai, siekdami apsaugoti savo rytines sienas, perkėlė armėnų gyventojus ir kilminguosius į Kapadokiją ir Kilikiją. Ši strategija sukūrė dideles armėnų bendruomenes ir leido armėnų didikams įsitvirtinti regione kaip Bizantijos pareigūnams ir kariniams vadams.

 

Situacija dar labiau pasikeitė, kai XI amžiaus viduryje Didžiąją Armėniją užkariavo Seliukų turkai, po Manzikerto mūšio 1071 metais. Ši pergalė atvėrė kelią seliukų antplūdžiui į visą Anatoliją ir sukėlė dar vieną didelę armėnų migracijos bangą, kuri masiškai traukėsi į Kilikijos kalnų rajonus. Čia, atokiose vietovėse, jie galėjo jaustis saugesni nuo nuolatinių antpuolių ir priespaudos. Šioje aplinkoje, Bizantijos imperijai silpstant ir nebesugebant kontroliuoti regiono, armėnų kunigaikščiai pradėjo kurti nepriklausomas valstybes.

 

Vienas iš tokių kunigaikščių buvo Rubenas I, giminingas paskutiniajam Armėnijos Bagratidų dinastijos karaliui Gagikui II. Apie 1080 metus jis suorganizavo sukilimą prieš Bizantijos valdžią ir įkūrė Rubenidų kunigaikštystę, kuri tapo pamatu būsimajai karalystei. Ši valstybė, įsikūrusi kalnuotoje Kilikijos dalyje, pamažu stiprėjo ir plėtėsi, o jos lyderiai, naudodamiesi kryžiuočių karų metu susidariusia sumaištimi, įtvirtino savo pozicijas. Kylanti Kilikijos kunigaikštystė pasinaudojo savo strategine padėtimi, palaikydama sąjungas su kryžiuočiais ir Europos valstybėmis, ir galiausiai, 1198 metais, Rubeno I palikuonis Levonas I Didysis (Levon I) buvo karūnuotas karaliumi. Taip Rubenidų valdoma kunigaikštystė tapo nepriklausoma Armėnų Kilikijos karalyste.

 

Kilikijos Armėnų karalystė gyvavo iki 1375 m. Šiais metais jos sostinę Sisą užėmė Mamelukų (Egipto) kariuomenė, o paskutinis karalius Leonas VI (Levonas VI) buvo paimtas į nelaisvę. Nors pats karalius buvo paleistas ir mirė tremtyje Paryžiuje, karalystės nepriklausomybė buvo visam laikui nutraukta.

 

Kas nutiko su armėnų diaspora po Armėnų Kilikijos kunigaikštystės žlugimo?

 

Bėgant laikui, armėnų etninė padėtis Kilikijoje patyrė reikšmingų ir tragiškų pokyčių. Po to, kai armėnai įsitvirtino ir sukūrė savo karalystę, jie daugelį šimtmečių sudarė svarbią gyventojų dalį, o Kilikija tapo svarbiu armėnų kultūros ir politikos centru. Tačiau karalystės žlugimas 1375 m., mamelukų ir vėliau Osmanų imperijos įsigalėjimas lėmė laipsnišką armėnų mažėjimą regione. Daugelis jų asimiliavosi arba buvo priversti išvykti. Nepaisant to, didelės armėnų bendruomenės išliko ir klestėjo Kilikijos miestuose bei kaimuose iki pat XX a. pradžios.

 

Pagrindinis lūžis įvyko per Pirmąjį pasaulinį karą. Osmanų imperijos vykdytas armėnų genocidas (1915-1923 m.) visiškai sunaikino armėnų bendruomenes ne tik Kilikijoje, bet ir visoje Mažojoje Azijoje. Dauguma gyventojų buvo nužudyti, o likusieji priversti bėgti.  Po šių įvykių, ir ypač po 1920-ųjų Turkijos nepriklausomybės karo, beveik visi likę Kilikijos armėnai buvo priversti palikti savo tėvynę.

 

Šiandien Kilikijos regione, kuris yra dabartinės Turkijos dalis, praktiškai nebėra armėniškai kalbančių gyventojų. Didelės ir gyvybingos armėnų bendruomenės, kadaise klestėjusios Adanos, Sis, Tarsus ir kituose miestuose, buvo sunaikintos ir išsklaidytos. Jų palikuonys šiuo metu gyvena daugiausia už Turkijos ribų, tokiose šalyse kaip Libanas, Sirija, Prancūzija, JAV, ir, žinoma, Armėnijoje. Nors kai kurie armėnų palikuonys galbūt gyvena regione, jie nebekalba armėnų kalba ir nebeturi bendruomeninės struktūros. Tad, galima teigti, kad kalbančių armėniškai Kilikijoje nebėra, o etninė Kilikija, kaip buvęs Armėnijos gyventojų regionas, dabar yra tik istorinė atmintis.

Kızkalesi ir yra Mersino provincijoje, Turkijoje. Ji yra tiesiogiai susijusi su Armėnijos Kilikija, nes Korikas (arba Koŕikos) buvo svarbus miestas ir tvirtovė šios karalystės laikais. Armėnams valdant Kilikiją, ši vietovė, garsėjanti savo strategine padėtimi ir jūros pilimi, buvo integrali jų karalystės dalis. Vėliau, karalystei žlugus, vieta prarado savo armėnišką identitetą, tačiau išliko svarbi dėl istorinės praeities. Šiandien Kızkalesi vardas (liet. „mergelių pilis“) yra kilęs iš legendų apie šioje vietoje esančią salos pilį.

 

Kilikijos Armėnijos karalystės dinastijų kaita

Karalystės istorija prasidėjo nuo Rubenidų dinastijos, kuri įkūrė Kilikijos kunigaikštystę apie 1080 m. Ši dinastija, tariamai kilusi iš Armėnijos Bagratidų giminės atšakos, sugebėjo įsitvirtinti regione, pasinaudodama Bizantijos imperijos silpnumu ir seldžiukų turkų invazija. Apsupti kitų armėnų kunigaikščių, jie nuolat kovojo su Bizantija ir seldžiukais, palaikydami ryšius su Europos kryžiuočiais. Ryšiai su kryžiuočiais padėjo jiems įsitvirtinti ir gauti galingų sąjungininkų. 1198 m., Levonas I, dar vadinamas Didžiuoju, buvo karūnuotas karaliumi, ir kunigaikštystė tapo karalyste.

 

Po Levono I mirties 1219 m., sostą paveldėjo jo dukra Izabelė. Tai sukėlė dinastinę krizę, ir 1226 m. Izabelė buvo priversta ištekėti už Hetumidų dinastijos atstovo Hetumo I. Taip susivienijo dvi pagrindinės Kilikijos armėnų giminės, ir prasidėjo Hetumidų valdymas. Ši dinastija valdė sudėtingu metu, kai regioną niokojo Mongolų ir Mamelukų (Egipto) antpuoliai. Hetumidai, siekdami apsisaugoti, sudarė sąjungą su mongolais prieš bendrus musulmonų priešus – mamelukus. Nors ši sąjunga leido išgyventi kurį laiką, karalystė patyrė nuolatinius mamelukų puolimus, ypač po Mongolų Ilchanato susiskaldymo. Šiuo laikotarpiu Kilikija nuolat mokėjo duokles ir prarado daugelį tvirtovių.

 

Galutinai karalystės likimą nulėmė Lusignanų dinastija. Po to, kai 1341 m. buvo nužudytas paskutinis Hetumidų atšakos karalius Levonas IV, sostas atiteko jo pusbroliui Gi de Lusinjanui (Guy de Lusignan). Ši dinastija, kilusi iš Kipro, bandė įvesti katalikybę ir vakarietišką feodalizmą, kas sukėlė gilų konfliktą su dauguma vietinių armėnų. Šis vidinis susiskaldymas, kartu su nuolatiniais mamelukų puolimais, susilpnino karalystę. 1375 m. Mamelukai užėmė sostinę Sisą, o paskutinis karalius Leonas V buvo paimtas į nelaisvę, kas ir pažymėjo Kilikijos Armėnų karalystės žlugimą.

Jūsų Maištinga Siela