Filmas: "Zuikis Džodžo" / "Jojo Rabbit"

Sveiki,

Režisierius Taika Waititi be jokios abejonės yra mano vienas mėgstamiausių komedijos žanrų kūrėjų, kurio trečiasis man matytas darbas „Zuikis Džodžo“ (angl. Jojo Rabbit) (2019) tapo savo tema man kiek netikėtu ir netgi vietomis priminė gerąją graikų kilmės režisierių Yorgos Lanthimos filmus, kuris nesibodi ironizuoti, šaipytis iš tam tikrų istorinių ir socialinių sisteminių idėjų. Režisierius, išgarsėjęs filmu „Ką mes veikiame šešėliuose?“, tapo tikra komedijos sensacija, kuris sulipdė dokumentikos braižą su absoliučiu absurdiškumu ir išgavo netikėtą „kino prieskonį“. Šįkart jo naujasis darbas – tai ironiškas žvilgsnis į nacizmą, Hitlerio kultą ir Antrąjį pasaulinį karą.

Tiesą sakant, pasijuokti iš Antrojo pasaulinio karo labai pavojingas žingsnis. Manau, Lietuvoje sukurtas panašaus turinio lietuviškas filmas sukeltų masinę isteriją, nes mes vis dar gyvenama „ant plikos žaizdos“ ir mus labai lengva manipuliuoti istorinėmis nuoskaudomis ir didvyrių lentomis. Visgi pasaulis kiek kitoks nei Lietuva ir toks režisierius kaip Taika Waititi, nors ir smarkiai rizikuodamas, visgi gana saugiai išlaviravo nacizmo, antisemitizmo temą komedijos rėmuose. Iš tikrųjų, kad ir kokia komedija vietomis atrodytų absurdiška, jos paskirtis gana aiški: pateikti nesąmoningus, absurdiškus tam tikrus istorinius (ir dar kai kur esamus) žmonių įsitikinimus dėl rasinių pranašumų. Apskritai filme per vaiko pasaulėlį yra išjuokiamos Antrojo pasaulinio karo ir masinis žydų naikinimo priežastys.

Vienas žaviausių dalykų filme, kad šiaip jau Hitleris, turintis tradicinius ir visuomenėje nusistovėjusius griežto charakterio standartus – griežtas tonas, iškalbingumas, ūseliai po nosimi ir t. t. – vaiko vaizduotėje jis tampa nematomu draugu, savotiška idealo siekiamybe, kuris, kaip galite įspėti, pamažu praranda prasmę, nes karas sunaikina visus teisingo ir neteisingo pasaulio įsitikinimus.

Manau, tai pats nejuokingiausias T. Waititi filmas dėl tam tikrų išties liūdnų momentų, kaip antai Džodžo motinos likimas arba žydaitės slėpynės sienoje, kai iš tikrųjų mes vis dar gyvename Anos Frank dienoraščio liudijimais. Iš kitos pusės filmas unikalus dėl naujo požiūrio, atspalvio į tuos istorinius įvykius. Kai prieš daugiau nei 20 metų pasaulis išvydo italų juosta „Gyvenimas yra gražus“ – visi buvo šokiruoti. Neseniai bandžiau pažiūrėti tą filmą ir jis per 20 metų man atrodo toks nustekentas, nebeįdomus ir emociškai iškvėpęs, kad staiga „Zuikis Džodžo“ man taip „prilipo“ dėl savo novatoriškos žaidybinio ir kiek juokingai absurdiško pateikimo, kad likau maloniai ir vėl nustebintas. Rekomenduoju!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nematomas svečias" / "Contratiempo" / "The Invisible Guest"

Sveiki, kino žiūrovai,

Buvau jau beveik pamiršęs, kad ispanai kuria gerus trilerius ir siaubo filmus, nors paskutiniuosius kelerius metus taip nieko gero ir „nebeužtikau“, tačiau pasitaikė visai nebloga proga pamatyti režisieriaus Oriol Paulo darbą „Nematomas svečias“ (ispan. Contratiempo) (2016). Tai jau antrasis matytas režisieriaus darbas, prieš tai regėtas siaubo trileris „Kūnas“ (2012), deja, nebuvo toks geras kaip „Nematomas svečias“...

Trileris iš esmės lyg ir nieko originalaus nesiūlo, nes visa detektyvinė kaltinamojo istorija, kai pastarasis tariasi dėl ginamosios kalbos ir aptaria žmogžudystės detales su advokate, primena klasikinius filmus, kuriuose vėlgi tas pats: vyras-meilužė-turtai-reputacija. Žodžiu, visa toji istorija jaudina tik dėl to, kad išvaizdus veikėjas turi socialinį statusą, kurį gali prarasti su visais savo turtais. Kitomis aplinkybėmis koks nors plikis iš gatvės tikriausiai nelabai ir jaudintų... Visgi šioji žmogžudystė absoliučiai banali, tačiau visas filmo smagumas yra pramoginis analitinis perspektyvų narstymas, per detales kuriami įvairūs paaiškinimai, kurie sukuria šiek tiek išpūsto labai gero trilerio burbulą. Tokį filmą iškart „paims“ masinis žiūrovas, kuris mėgausis šios kriminalinės istorijos dėlione.

Neneigsiu, kad man taip pat buvo įdomi šioji pasakojama istorija, tad vis galvojau, ką scenaristai pateiks naujo, o naujo jie kaskart vis pateikdavo. Tai tamsus, masiniam ir šiek tiek gurmaniškam atsipalaidavimui pritaikyta juosta, kurios poveikis kryžiažodinis rebusas; kol žiūri, tol įdomu, tol kimbi ant paruošto intrigos kabliuko. Visgi atsitraukus nuo filmo ir pažvelgus į jį kaip į visuminį kūrinį, darosi akivaizdu, kad tai lieka trileris dėl trilerio – gerai suregzta keršto akcija nusikaltėliams, todėl įvykdytas teisingumas, tad bet kokia kaina prieš žiūrovus abi pusės lieka savotiškai atpirktos ir – volia! – turime dar vieną neabejotinai teisingą, kiek šabloninį filmą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Trent Dalton "Berniukas nuryja visatą"

Trent Dalton. „Berniukas nuryja visatą“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 528 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vieną didžiausių 2019 metų pabaigos knyginių hitų galima laikyti australų rašytojo Trent Dalton romaną Berniukas nuryja visatą (angl. Boy Swallows Universe), kuris vos tik 2018 metais pasirodęs originalo kalba susišlavė pačius prestižiškiausius Australijos knygų apdovanojimus. Daugelis lietuvių skaitytojų šią knygą įtraukė į įvairius geriausių metų topus, o knygą pavadino „narkotiku“, kurį skaitai ir dozuoji, nes nuo jos sunku atsiplėšti ir nesinori, kad pasibaigtų. Tiesą sakant, aš esu kiek kitokios nuomonės, tad šįkart noriu pasidalyti priežastimis, kodėl mano nuomonė šiek tiek išsiskyrė nuo kitų skaitytojų.

Nuostabus knygos pavadinimas! Siurrealistinė aliuzija į kažką labai didingai neaprėpiamo, kas žadina magiško realizmo pažadą, bet kartu išlaiko universalios knygos, kuri ir Lietuvoje, ir Mozambike bus lygiai tokia pat aktuali kaip ir bet kurioje pasaulio vietoje. Žvelgiant į plokščiąją šio romano siužetinę liniją, ji atrodo gana paprasta: nusikalstomo kvartalo šeimynėlė, įsivėlusi į narkotikų platinimo verslą, turi kaip nors išgyventi. Dėmesio centre – du broliai Ogastas ir Ilajus, vaikystėje su tėvu pakliuvę į automobilio avariją, kurioje, kaip galima išskaityti, abu berniukai patyrė klinikinę mirtį, iš kurios atsigavę, jie pradeda gyventi atskirai nuo tėvo ir į pasaulį pradeda žvelgti tarsi kiek iš kitos perspektyvos. Vyresnysis brolis Ogastas, atsisako kalbėti ir su broliu palaiko ryšį vien ženklų kalba – ore jis rašo pranašiškas žinutes, kurių nei pats geba paaiškinti, nei kiti suprasti. Tos žinutės linkusios anksčiau ar vėliau išsipildyti ir jaunėlis Ilajus tiki broliu...

Romano siužetiniai vingiai pakankamai „patogūs“ ir universalūs. Nesudėtingu ir nuotykių literatūrai būdingu stiliumi autorius perteikia nuotykių literatūros dvasią, sulydo traumuojančios psichologines šeimos patirtis su socialinio nusikalstomojo pasaulio pavojingais nuotykiais, šiek tiek nupasakoja australietiško devinto dešimtmečio niuansus ir dar visa tai sumistifikuoja neapibrėžtais, bet akivaizdžiai numanomais, pranašiškais po klinikinės mirties suteiktais dvasiniais praregėjimais, kai kada laikomais tiesiog potrauminiais sutrikimais.

Nesu tikras, ar viskas man šioje knygoje tiko ir patiko, nors skaičiau uždegančiai, tačiau daugel kartų toptelėjo, jog skaitau knygą, kuri balansuoja ties populiariosios ir moderniosios literatūros svertų. Iš vienos pusės suvoki, jog skaitai augančio ir bręstančio berniuko gyvenimą, susitapatini su jo patirtimis, priimi jo draugą nusikaltėlį, visų vadinamu Hudiniu, kaip jo dvasinį ir nestandartinį guru, mėgaujiesi, kaip jis atkartoja Hudinio žingsnius, įsibraudamas į kalėjimą aplankyti motinos, tačiau visa tai atrodo neįtikėtina, netikra, kitaip sakant, dėl nuotykio efekto autorius paaukoja tam tikrus įtaigos elementus, kad sukurtų šou, nuotykį, kuris vietomis yra kaip Volto Disnėjaus filmuose, kada vaikai gelbsti į nelaisvę paimtus gyvūnėlius, daro kaip Greta Thunberg neįtikėtinus socialinio poveikį darančias akcijas.

Manau, skonio reikalas tokia literatūra, kurioje pasakotojas, kuris yra pats Ilajus, mažametis berniukas, tampantis disciplinuotu paaugliu, kurio kaip pasakotojo balsas neatitinka augančio berniuko kalbėsenos ir mąstysenos. Akivaizdu, kad autorius daro nukrypimą ir, pasisavinęs pasakotojo toną, kuria universalią minties sugestiją, kuri vietomis atrodo absoliučiai eklektiška berniuko išgyvenimams: „Jie, pavyzdžiui, galėtų finansuoti stipendijų programą vienišų ar nusigyvenusių nusikaltėlių vaikams su specialiais poreikiais. Veikla, anot Ogasto, su robinhudišku atspalviu. Kiek nukentėtų jų kišenė, tiek laimėtų jų sielos; jie užsidirbtų reikšmingą pasižymėjimo juostelę, kurią galėtų pamojuoti didžiajam teisėjui danguje, paskambinę prie vartų (p. 427)“ – svarsto Ilajus apie pagalbą skurstantiems. Neįtikino ir tas Hario Poterio pasiaukojančiojo ir aukojančiojo berniuko Ogasto sprendimas 50000 tūkstančius dolerių atiduoti sunkiai gyvenantiems ir labdaros prašantiems žmonėms.

Trent Dalton 

Berniukas nuryja visatą akivaizdžiai didaktinis kūrinys, nors jame nemažai yra kriminalinio pasaulio užkulisių, visumoje autorius linkęs pamokslauti ir ne visada labai įtikinamai. Esminis Ilajaus bundančio kaip sąmoningo žmogaus momentas vyksta tada, kai jis užduoda esminį klausimą: „Man reikia išbandymo, – sakau, – Man reikia progos, kur natūraliai atsiskleistų mano charakteris. Aš nė sekundės nesvarstęs nuveikčiau ką nors kilnaus, pasielgčiau taip todėl, kad jaučiu prievolę daryti gerus darbus, ir tuomet būčiau tikras, kad esu išties geras žmogus (p. 174).“ Vėlgi juntama tam tikra tiesos falsifikacija, nė vienas berniukas realiai šitaip nemąsto ir negalvoja, todėl skaitytojui sukuriamas kiek dirbtinis subrendusio vaiko įspūdis, kuris dar ir svarsto apie gėrio ir blogio sampratą neturėjęs gerų pavyzdžių savo socialinėje terpėje. Argi tai ne nuotykių didaktiškoji literatūra?

Nepaisant tam tikrų populiariosios literatūros niuansų, knygoje viskas išplėtojama gana įdomiai ir kiek netikėtai dėl skirtingų žanro jungčių. Pavyzdžiui, įrengtoje Lailo, laikino Ilajaus ir Ogasto motinos meilužio, slėptuvėje skamba telefonas, per kurį kalba pats Ogastas, tiesa, jau suaugusiojo vyro balsu iš ateities. Šis skambutis kiek primena bauginančius David Lyncho filmų momentus ir jie, aišku, kaip ir daugelis magiškų šiame romane elementų, turi pagrįstą traumuojančios psichologijos simbolinę reikšmę. Telefonas nutyla, kai Ilajui žurnalistė Ketlina pasako, kad paliktų šią skambėjimo iliuziją praeičiai t. y., kitaip sakant, traumos paleidimo terapijos momentas.

Įdomu buvo skaityti ir apie labdaringą nusikaltėlį, kuris mėgo polimerizuoti nukirstas galūnes ir turėjo namuose įsirengęs Fankeinšteino vertą laboratoriją. Knygos finalas, kuriame kaip aštriame trileryje, viskas sumegzta itin kinematrografiškai, atrodo, kad stebėtum trilerį. Nieko nuostabaus, kad pagal romaną bus sukurtas TV serialas, nes knygos medžiaga itin patraukli ekranizacijai.

Šioje universalioje visatoje, apie ką ir yra šioji knyga, gali nutikti patys keisčiausi dalykai. Netgi jeigu jie reiškia stebuklus kartais tik įsivaizduojamoje veikėjų plotmėje. Žinoma, Berniukas nuryja visatą knygoje taip iki galo ir neaišku, kur čia turėjo būti fikcija, kur tikrieji įvykiai Ilajaus realybės kontekste, juk be tikėjimo stebuklais jis nebūtų išsigelbėjęs, nebūtų sutikęs Ketlinos, nebūtų vėlei suvedęs mamos su tėvu ir nubaudęs narkotiko barono; šioji knyga leidžia trumpam patikėti, kad gyvenimas yra planingas netgi su visais čia ir dabar nutinkančiais stebuklais, kad kiekvienas iš mūsų gyvena pagal iš aukščiau suregztą (tikriausiai pačios visatos) scenarijų. Ne visiems ir ne visada duota suvokti šios visatos daugiaplaniškumą, ne visada sąmoningi tampame ir ne visada (kaip kad Ilajus) išbandyti paties likimo sustiprėjame ir pasiekiame gyvenimo pusiausvyrą. Ką gi, Ilajui pavyko, nes romanas apie gyvenimo stebuklą, kurio nelabai ir patirsi, nebent paveikiai „suplaktoje“ literatūroje, kine, apskritai meno pasaulyje. Iš tikrųjų džiugu, kad šioji kultinė knyga išversta Povilo Gasiulio į lietuvių kalbą. Nors ne viskas man šioje knygoje buvo priimtina, tačiau knygos visuminis vaizdas atrodo platus kaip visata, gal ne toji, kurioje mes gyvename, galgi veikiau fiktyvioje, kur galiausiai gėris nugali blogį, kur berniukai tampa didvyriais ir tarp blogai besielgiančių žmonių prabunda sąmoningumas. Graži, oi, graži toji iliuzija, kuri padaro ir mūsų gyvenimą bent šiek tiek gražesnį ir priartina prie tos kitos visatos, kurioje įmanomi tokie stebuklai, kokie pavaizduoti romane Berniukas nuryja visatą.

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Šeimos kova" / "Fighting With My Family"

Sveiki,

Visiškai mano netikėtas filmo pasirinkimas buvo „Šeimos kova“ (angl. Fighting With My Family) (2019), kai kur dar verčiama kaip „Kova su mano šeima“, kas iš esmės nebūtų labai tikslu, nes kova vyksta ne su šeima, bet tai veikiau šeimos vienybės tema, siekiant savo svajonių įgyvendinimo... Tai biografiniais motyvais paremtas pasakojimas apie realiai egzistuojančią britų kilmės „Amerikietiškų imtynių“ žvaigždę Soraya Knight (g. 1992), kuri tapo visų laikų jauniausia šio TV šou ir sporto projekto čempione. Tai filmas apie jos kelią į šlovę, kuri, kaip dažnai ir būna panašaus pobūdžio filmuose, neatrodo tokia lengva ir paprasta...

Iš tikrųjų priežastis buvo viena, kodėl nusprendžiau žiūrėti šį filmą – aktorė Florence Pugh, kurios pasirodymai „Ledi Makbet“ ir „Saulės kultas“ įsirėžė į atmintį ilgam. Šis jos vaidmuo taip pat išskirtinis, kuris paliudija, kad jaunoji aktorė ne iš kelmo spirta ir ji labai universali. Filme taip pat pasirodo „Sosto karų“ žvaigždė Lena Headey, atlikusi Sorayos motinos vaidmenį... Visumoje filmas iš pradžių kelia abejonių, ar šis biografinis filmas su komedijos prieskoniais ir šiokiu tokiu šaržu apie socialiniame dugne gyvuojančią keistą šeimynėlę išties sugebės išlaikyti dėmesį iki pat pabaigos. Žinoma, daugelis režisūrinių sprendimų sumenkinti tam tikrus kultūrinius dalykus, kaip antai seriją baisių keiksmažodžių, kuriuos realiai vartoja šioji šeimynėlė, ir prifarširuoti holivudinių labai patogių masiniam žiūrovui literatūrinių tekstų ir pernelyg akivaizdžių didaktinių, pamokslų: šeima yra toji tvirtovė ir stiprybė, vardan kurios verta stumtis į priekį ir aukotis, tačiau nereiktų pamiršti ir savęs paties...

Iš tikrųjų filmo visuma, kad ir kokio turėtų holivudinio prieskonio, kas, savaime aišku, ne visada yra trūkumas, visgi filmas nuteikia pozityviai, smagiai, dinamiškai. Pabaigoje galima net šiek tiek susigraudinti, nes toji istorija, kad ir kokia atrodytų neįtikėtina, šiek tiek yra apie mus visus, kurie siekia savo tikslų, tenka palikti namus, tėvus ir išgyventi socialinę, kultūrinę atskirtį, susigrumti su vienatve ir jėgų trūkumu tam, kad galėtume iš naujo įvertinti ir įsivardyti vardan ko viso to tu sieki.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ištraukti peiliai" / "Knives Out"

Sveiki, skaitytojai,

Labai mėgau filmus, kuriuose kaip pagal Agatos Kristi dėsnius tamsiuose ir dideliuose namuose įvyksta žmogžudystė, kurią išnarplioti per kelias dienas bando unikalaus mąstymo ir pastabumo detektyvas. Panašaus turinio filmą tikriausiai mačiau pernai, kai žiūrėjau pagal tos pačios A. Kristi romaną ekranizuotą filmą „Žmogžudystė Rytų eksprese“. Šįkart labai panašiomis detektyvinėmis spalvomis pastatytas filmas „Ištraukti peiliai“ (angl. Knives Out) (2019), kur vėlgi turime klasikinį variantą: kažkas nužudo velniškai turtingą senuką per jo gimtadienį, kai jis visus savo turtus spėja perrašyti nekaltai emigrantės tarnaitei...

Iš tikrųjų filmas sulaukė nemažai liaupsių tiek iš kino gurmanų, kritikų, tiek iš žiūrovų. Nebesu tikras, ar tokiu stilingu, bet iš esmės nieko originalaus nebepasiūlančiu kinu, dar tikiu. Taip, filmas absoliučiai pramoginio rebuso – nei pernelyg sudėtinga, nei pernelyg lengvai nuspėjama detektyvinė žmogžudystės dėlionė, kurios istoriją sustiprina rinktinių žymių aktorių rokiruotė – Daniel Crag, Chris Evans, Toni Collette, Jamie Lee Curtis ir kt. Filmas pasižymi dinamiškais, žaismingais ėjimais, todėl geba išlaikyti filmo bendrą įtampą ir nenuspėjamumą. Kitą vertus, daugiau ar mažiau mačius tokių juostų, kad ir tą pačią „Žmogžudystė Rytų eksprese“, nereikia būti genijumi, kad suprastum, link kur veda šioji istorija.

Asmeniškai turėjau numatęs kokius penkis filmo baigties variantus. Vienas iš jų, kad tai įnoringo ir žaismingo senuko apgaulė, kuris tyčia imitavo savo mirties aplinkybes ir pats nusamdė detektyvą, kad sėdėdamas kur nors slaptoje bazėje mėgautųsi turtų ištroškusiais ir besiriejančiais giminaičiais. Tačiau pabaigos neįspėjau, ji kiek kitokia, tačiau labai nustebintas baigtimi irgi nelikau, nebent tuo, kad kartais supanikavę žmonės miršta tiesiog absurdiškomis aplinkybėmis. Visumoje filmas geras, stilingas, visiems pažiūrimas, nereikalaujantis didelės analizės, tai tiesiog neblogo masinio kino pavyzdys, kuris įtiks daugeliui žiūrovų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Verksmas" / "The Wailing" / "Gok-seong"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas Pietų Korėjos pasauliniu mastu pripažintas filmas „Verksmas“ (angl. The Wailing) (2016), kuris pasakoja apie policininką, įsivėlusį į keistą ir sunkiai logiškai paaiškinamą vietos kriminalinę istoriją, susijusią su šamaniškomis apeigomis. Mistinio trilerio siužetas plėtojamas ir per antraeilius veikėjus ir per policininką, bandoma mistifikuoti, nubrėžti neatskiriamas realybės ir dvasios pasaulio ribas...

Tiesą sakant, pustrečios valandos filmas kiek prailgo, vietomis ne juokais nerimavau, o kai kada labai erzinausi, kad siužetiškai išdrikęs pasakojimas skiria 20 minučių šalutinei nelabai įtikinamai istorijai, kuri „neįsipaišo“ į bendrą kontekstą. Filmas įdomus kaip žanrų lipdinių eksperimentas, čia rasite legendinio filmo „Septyni“ (1995) ir David Lynch filmo tekstūros ir paslaptingos mistikos, sumišusios su detektyvine istorija. Čia rasite, žinoma, ir Pietų Korėjos regiono etninių šamaninių kultūrinių motyvų, kurie, sakykime, įdomūs tol, kol žiūri, tol, kol esi „įkritęs“ toje scenoje, tačiau visumoje filmas „nesuveržtas“, plėtotė jo neįtikina iki galo, tarsi kažko trūktų, o kažko būtų pernelyg daug...

Manau, režisieriui nelabai pavyko susitelkti dėl didelio noro aprėpti kuo daugiau jam įdomios informacijos, sukurti bauginančią atmosferą, kuri vietomis tampa juodojo humoro triukais. Filmas eklektiškas, pilnas prieštaringų ir nelabai paveikiai suderinamų sprendimų, kurie glumina, nes visada iš scenų tikimasi kažko daugiau, nei gali pasiūlyti.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Geriausi 2019 metais matyti Maištingos sielos filmai: TOP 20!

Sveiki, skaitytojai,

Kadangi tradiciškai pristatau metų geriausias skaitytas knygas, šįkart noriu pasidalyti ir savo geriausiais 2019 metais matytais filmais, kurių dalis tikriausiai taps tikra klasika, o kai kurie, nors ir labai geri, nugrims po festivalių į įvairus archyvus ir bus prisimenami vis rečiau ir rečiau.

Mano paties santykis su kinu keičiasi. Kaskart eidamas į kokį kino festivalį, tikiuosi filmo, kuris mane sukrės, paveiks, įkvėps. Tą „namų“ kiną jau renkuosi dažniausiai vien pramogai ir jis nebūna nei turiniu, nei siužetu kažin kuo įdomus ar originalus. Paskutinieji penkeri metai man parodė, kad kartais „nebeįkabinu“ gero kino vakare po darbų ir norisi visai ne to, ko galima tikėtis iš kinomano, todėl nemažai 2019 metų apžvalgėlių skirta pramoginiams ir ne itin kokybiškam kinui, tačiau jis mano gyvenime būtinas kaip garnyras, kaip tam tikras pabėgimas į primityviai struktūruotas istorijas, kurios baigiasi laimingai.

Taip pat labai išsiskyrė mano nuomonės dėl kitų kinomano sudarytų geriausių metų kinų topų. Visokie „Džokeriai“ ir Didieji metų filmai, nors ir matyti, mane menkai jaudino, tad pagrindas iš to, ką pateikiu, yra „Kino pavasaryje“ ir „Skanoramoje“ matytos kino juostos. Taip pat metų kontekste visų laikomas hitas „Parazitas“, atrodo, kiek prasčiau – jis net nepateko tarp mano mėgstamiausių 20 metų filmų. Taip pat į topą neįtraukiau ir Andrejaus Tarkovskio filmų ir tų kitų, kuriuos pernai žiūrėjau jau antrąkart, nes pasirodė, kad būtų neteisinga, jeigu Tarkovskis vien dešimtuke užimtų penkias pozicijas. Tai jau kitos epochos režisierius, kuris ir taip yra legenda. Pabandysiu šįkart netgi sureitinguoti savo geriausius matytus filmus. Taigi...

GERIAUSI 2019 METAIS MAIŠTINGOS SIELOS MATYTI FILMAI.

Paspaudę ant nuorodų, galėsite atsidaryti trumpą mano filmo apžvalgą su originalų pavarinimais, IMDb nuorodomis ir mano balų vertinimais.

.

1. "Kafarnaumas"

2. "Laukinė kriaušė"

3. "Riba"

4. "Vagiliautojai"

5. "Pono Lazaresku mirtis" 

6. "O tada mes šokome"

7. "Lara"

8. "Vasaros paukščiai"

9. "Favoritė"

10. "Saulės kultas"

11. "Tyli naktis"

12. "Angelas"

13. "Pasekmės"

14. "Irina"

15. "Suspirija"

16. "Vaiduoklio istorija"

17. "Ilga dienos kelionė į naktį"

18. "Pranašas"

19. "Tylus balsas"

20. "Aurora"

Jūsų Maištinga Siela