Knyga: Gintaras Beresnevičius "Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti Gintaro Beresnevičiaus paskutinį romaną „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“. Tenka pripažinti, kad pavadinimas man nepatiko, toks keistai ilgas ir skamba lyg „Batuoto katino nuotykiai“, tačiau tai tėra tik pavadinimas. Sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Kitas klaustukas visada man kabo ant rašytojo asmenybės. Kol kas tai pirmasis veikalas skaitytas amžinatilsio Gintaro Beresnevičiaus (1961 – 2006), bet galiu prisipažinti, kad buvo visko.

 Neseniai buvau pabaigęs Dostojevskį ir staiga toks nerealus šuolis į postmodernizmą, kad tenka atsigauti. Atsivertus „Vagabundo nuotykius ir regėjimus“ jau patys pirmieji sakiniai sutriuškina, cituoju: „Kritimas iš dangaus, priešingai vyraujantis įsitikinimas, nėra ilgas procesas, kai gali dairytis ir samprotauti apie dangaus aukštumą ir žemės žemumą, ir jūrų gilumą. Tai nutinka labai spėriai ir beregint į makaulę krenta užmarštis. O gal ir ypatingo pobūdžio atmintis, juk amnezija irgi savita atminties atmaina.“ (p.7) Ir išties apie paprastus reiškinius parašyta labai painiai ir įdomiai. Beresnevičius buvo nepaprastai įžvalgus. Tenka prisipažinti, kad tai pirmoji knyga, kurią skaitau leidyklos „Kitos knygos“ ir gan patiko, tik vis prie postmodernizmo nenorėčiau visai priprasti, norisi palaikyti didesnį literatūros ratą, tačiau galima pasidžiaugti, kad ši leidykla orientuojasi į kitokias knygas. Bet kokiu atveju tai yra sveikintina.

 „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“ ilgokai rašyta Gintaro Beresnevičiaus knyga, net 16 metų, tačiau su pertraukomis, prieš mirtį jis buvo prie jos sugrįžęs, bet pabaigti taip ir nebespėjo. Iš knygos to nesimato, nes kuratoriai tikriausiai sudėliojo knygą taip, kad ši turėtų nuostabią pabaigą, o ir knygos apimtis mane tenkina, šitokio tipo storesnės bijočiau ir skaityti, nes protas visiškai susimaišytų. Tai logikos neturinti knyga, kurią skaitant tenka vadovautis pojūčiais, asociacijomis ir savo asmenine bei kultūrine patirtimi. Beresnevičius šią knygą nulipdė tarsi sąmonės srautu, kuriame nėra siužeto, viskas tarsi chaosas, siurrealistikai išdarytas pasaulis, viskas susilieję. Beresnevičius regėjimus daro iš konkrečių kultūrų: religijos, tikėjimo, epochų, žmonijos didžiųjų atradimų, karų ir t.t. Iš šių istorinių ir dabarties „paminklų“ jis lengvai sukuria visai kitokį pasaulį, pasaulį kuriame nėra logikos, viskas aptaku, netikra, tačiau palieka tiktai vieną realų dalyką – jausmus. Jais ir priverstas vadovautis skaitytojas, kitokiu būdu iš knygos negaus jokio malonumo.

 Vagabundo pasaulis panašus į A. Dantės „Dieviškąją komediją“, tą pažymėjo ir Regimantas Tomušaitis, kurio kritinis straipsnis buvo prisegtas romano gale. Jis šią knygą pavadina „Žmogiškąja komedija“, tenka sutikti, kad tai labai taiklus pavadinimas, kadangi lyginant „Dievišką ir žmogiškąją komedijas“ pamatai labai didelius skirtumus, žmogaus ribas, savivalę, protą ir visą kitą, ką žmogus pasiekė nuo Dantės laikų. Beresnevičius pasitelkia ir nūdienos laikus, žvėris, išgalvoja nebūtas knygas ir iš visko padaro labai tirštą magišką tekstą, kuriame galima ieškoti ir atrasti nemažai simbolių, paralelių ir aliuzijų tarp šio ir regėjimo pasaulių. Lengviausia man buvo sulyginti Beresnevičiaus aprašomus gyvūnus jo bute, kurie kaip ir žmonės turi savo charakterius, būtent šie žvėrys yra personifikuoti žmonių charakteriai ir tipai iš realaus mūsų gyvenimo. Tenka įžvelgti ir siužeto užuomazgas, tai Tomo ir Lolitos meilės istorija, užsimezgusi aludės rūsyje. Galiausiai Tomas apsilanko pragare, išgelbėja pasaulį, kuris stovėjo ant miegančių trijų Banginių. Tiesa, pačioje pradžioje esama ir ryškių Biblijinių motyvų, stiprių mitologijos linijų, kai pasakojama, kaip sukuriamas pasaulis iš išskrostos žuvies. 

 Naivus kartais juokingas sulyginimas, kultūros faktų ir istorinių fizinių apčiuopiamų dalykų suplakimas ir galbūt kai kur subanalinimas nėra vien tik ironijos ir sarkazmo efektas. Veikiau, sakyčiau, autorius buvo nusiminęs esama žmonijos padėtimi, civilizacijos pilkumu ir niūrumu, galbūt tai vienas iš dalykų, kas ir paskatino Beresnevičių rašyti tokį siurrealistinę mūsų pasaulio atšvaitą. Už visų kartais makabriškų pasakymų, palyginimų, neįmanomo sugretinimo slypi nusivylimas šiuo pasauliu, nusivylimas principais, kononais, susiformulavusiais stereotipais, na, ir aišku, pagaliau tai yra manifestas, maištas prieš kasdienybės rutiną. Vingrūs ir „sukti“ sakiniai kartais primina F. Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelį“, primena M. Pavičiaus „Chazarų žodyną“, galbūt ir kitus siurrealistinius kūrinius. Galiausiai Beresnevičius duoda galimybę pasirinkimą (pagrindiniams herojams jau esant ties skaistykla), grįžti atgal į chaotiško regėjimo pasaulį ar pasiekti Rojų. Herojai dar dvejoja, ar jie yra nusipelnę Rojaus. Svarbiausias čia dalykas yra pasirinkimas. Visą regėjimo tėkmės chaose žmogus buvo nešamas dinamiško srauto, o čia jam tarp sferų duodama atsikvėpti ir pasirinkti. Galbūt tai aliuzija į tai, kad visgi, kur žmogui lemta pakliūti (ar į Pragarą, ar į Rojų), pasirenka ne Dievas, o pats žmogus.

 Šią knygą siūlau visiems bepročiams, keistuoliams, postmoderno gerbėjams. Visi, kurie mano, kad lietuviai nieko gero ir kitoniško negali sukurti, nusivylusiems meilės romanais iš šiaip „Kitokių knygų“ leidyklos gerbėjams.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ink"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Ink“ (2009 m.). Tikriausiai reikėtų išversti į „Rašalas“. Tai amerikiečių filmas, kuris vėl liečia subtilias siurrealistines erdves. Šį kartą pasirinkta astralinė sapno erdvė ir iš jos sukurtas, sakyčiau, neblogas ir įdomus siužetas.

Filmas nėra nuobodus, įdomi mistinė idėja teikia daug vilčių, kad žmonėms šis filmas patiks, bet patiks ir dėl visai graudžios tėvo ir dukrytės istorijos. Nuo pusės filmo, siužetą atspėjau, bet tik atspėjau, nors buvo galimi įvairūs finalo variantai. Filme neatsisakoma ir specialiųjų vaizdo efektų, įspūdingų grimų, režisierius įterpia pasakinių motyvų, kadangi pasakojama ir mažos mergaitės akimis, ir paties tėvo. Kartu tai nužmogėjimo ir transformacijos tema, filmas nori pasakyti, kad tiek nedaug tereikia, kad žmogus pasikeistų, taptų piktas, užsisklendęs, bijotų ir gėdytųsi savęs.

Įdomi dar viena mintis, jog niekas be jokio įsikišimo nenutinka. Kartai išlietas kavos puodelis, kitame mieste gali sukelti avariją. Filmas parodo, kad atsitiktinumus valdo kiti, o kas tie kiti, sužinosite pamatę filmą „Ink“. Manau, tai visai neblogas būdas praleisti vakarą tiek melodramų, tiek fantastinių filmų mėgėjams. Nemažai žmonių šį filmą įvardiją kaip geriausią ką yra matę, aš nebūčiau toks optimistas, tačiau tai nebloga mūsų paralelinio pasaulio interpretacija. Na, kas gi pagaliau žino, kas prie jūsų lovos ateina, kai jūs sapnuojate, ir kas padovanoja sapnus. Juk šiaip ar taip, kaip sako pats filmas, niekas nieko nenutinka be priežasties.

Įvertinimas: 8.5/10

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Fiodoras Dostojevskis "Idiotas"

Sveiki visi,

Šiandien rubrikoje „knygos“ svečiuojasi Fiodoras Dostojevskis. Tikriausiai visi, kurie baigė vidurinę, yra susidūrę su šiuo autoriumi. Teko ir man mokyklos laikais skaityti „Nusikaltimo ir bausmės“ ištraukas. Nepatiko! Pasirodė per daug manieringos, pernelyg detalizuotos, ištęstos scenos, kurios puslapiais nusidriekia prarydamos siužetą. Kad ir kaip ten bebūtų, šiemet rimtai pasiryžau kitaip pažvelgti ir prisiliesti prie Dostojevskio, žymiausio ruso klasiko kūrėjų. Ilgai dvejojau, kurį kūrinį visgi man pasirinkti: „Nusikaltimas ir bausmė“, ar netikėtai mane sudominusį „Idiotą“. Galiausiai pasidomėjau žmonių, kurie skaitė šio autoriaus kūrinius ir išsirinkau „Idiotą“.

Šis didžiulis Dostojevskio romanas pasirodė nepaprastai sultingas. Tenka pripažinti, kad buvo verta perskaityti ir pakeisti nuomonę. Nežinau, ar verta traukti Dostojevskį į mokyklinę programą, šis autorius tokio amžiaus pasirodo pernelyg sudėtingas. Tais laikais tikrai nesupratau Dostojevskio, pasirodė muilo opera su intrigėlėmis, tačiau nieko panašaus, nes kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų. Nežinau kaip kiti kūriniai, bet „Idiotas“ nuo pat pirmo puslapio patraukė savo autentiška rusiška dvasia, panašią jaučiau skaitydamas ir Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. 19 amžius, Rusija, traukinių ir tolimų kelionių era, kada žmonės tiesiog susipažįsta vagonuose, kai už lango miglose paskendusios šalys. Nereali ir plati erdvė. „Idiote“ autorius nepaprastai efektingai atskleidžia 19 amžiaus Rusijos socialinius lygmenis. Gal tik dabar mes dejuojame, kad čia turtingi, o čia vargšai, tuomet socialiniai luomai buvo nepaprastai ryškūs. Buvo visai nesunku priprasti prie aptakaus Dostojevskio teksto, tų visų manieringų būtinų tuometinių etiketų. Knygoje nemažai ryškių dialogų, kurių tekstas perkrautas įvairiais mandagumo įterpiniais, kad net juokinga darosi pagalvojus, jog staiga vėl sugrįžtu tie laikai ir taip neišpasakytai manieringai imtume kalbėti vieni su kitais. Aišku, tai buvo aukštesniuose socialinėse sluoksniuose.

Siužetas gan paprastas, bet kartu ir nepaprastas. Iš tikrųjų įsitikinau, kad Dostojevskis turi daug psichologinių motyvų, jo veikėjų charakteriai nepaprastai įvairūs: beprotė Nastasja Filipovna, idiotu laikomas kunigaikštis Myškinas, aistringasis Rogožinas, padlaižys Lebedevas, džiovininkas ir inkštėjas Ipolitas, kaprizingoji Aglaja ir t.t. Visi šie veikėjai beveik 700 puslapių romane su neįtikėtinai smulkiomis raidytėmis tampa tarsi šeima. Žmogiškųjų santykių realizavimas, mąstymas, intrigos, atvirumas ir kiti dalykai tiesiog nulipdo nepaprastai įtaigų psichologinį tinklą. Paprastas dialogas apie tarkim Šveicariją ar Prancūzijoje matytą mirties bausmę per dešimt puslapių, gali nereikšti nieko, tačiau viskas vyksta, iš pirmo žvilgsnio, už tuščių žodžių, čia svarbu viskas: reakcija, veido spalva, akių žvilgsnis, šypsena. Visos detalės išduoda paslėptą žmogaus tikrąją nuomonę.

Dostojevskis sukuria, sakyčiau, vieną įdomiausių personažų idiotą kunigaikštį Myškiną. Tikriausiai, kas skaitė ir domėjosi romano interpretacijomis, rodo be galo daug ir plačių variantų, aiškinančių Myškino charakterio tipą. Kartais idiotu laikomas žmogus yra nepaprastai protingas, nors iš tikro toks gali ir nebūti. Romanas parodo, kaip visi pasitiki idiotu, linkę jam atskleisti savo paslaptis, bet juk jis idiotas, dėl to ir užsitarnauja nuoširdumo. Myškinas atrodo nepaprastai naivus, jis tarsi patiklus kūdikis, kuris mėgsta vaikus, tačiau per savo atviraširdiškumą sugeba įsivelti į meilės keturkampius. Na, nebūtų rusų klasika, jei kas nors pabaigoje nemirtų, nenusižudytų, neišprotėtų ar kam nors nesibaigtų tragiškai. (Prisimenant Levą Tolstojų).

Pirmą kartą teko susidurti su tokia keista sakinių konstrukcija, sudėtinga skyryba. Pranas Povilaitis, vertęs šį kūrinį, nepaprastai pasidarbavo perteikdamas rusišką audinį. Aišku, vertimas ir lieka vertimu. Daugelis tvirtina, kad rusų klasikus reikia skaityti tik originalų kalba. Bet negi dabar dėl vienos knygos mokysies užsienio kalbos, kai prieš akis laukia dar milijonai knygų, kurių reikia perskaityti. Gaila, kad negyvenam ilgiau, gal ir verta būtų.

O šiaip knygą rekomenduoju visiems, kurie pavargo nuo postmodernizmo. Atsigręžiant į klasikų kūrinius ir paskaitant „Idiotą“, pasidaro balansas tarp knygų srauto, galiausiai, reikia visko žinoti po truputį, negu nieko. Nesigailiu skaitęs Dostojevskio „Idioto“. Galbūt vietomis pasirodė persistengta, ištęsta, būtų galima apsieti be reikalingų scenų, tačiau yra kaip yra ir nieko nepakeisi. Knyga remiasi į romantizmo ištakas, į praėjusio 18 amžiaus susiklosčiusias literatūrines tendencijas, aišku, Dostojevskis sukūrė naują psichologinį mechanizmą, kuris pranoksta tuščius aristokratų tauškalus apie meilužes tarnaites ir t.t., kurie Europoje jau buvo gerokai pabodę. Na, bet geriau vieną kartą perskaityti, negu šimtus kartų išgirsti.

Jūsų Maištinga Siela

Fenomenas: "Drakonų kova"

Sveiki visi,

Šiandien pagalvojau, kad noriu pakalbėti apie visai man nebūdingą (o gal ir būdingą) dalyką – animacinius filmukus! Tiksliau apie vieną išskirtinį, kuris tikriausiai daugeliui buvo tikras galvos skausmas arba ne. Tėveliai pykdavo, net rašė į LNK studiją dėl smurtinių „Drakonų kovos“ filmukų, dėl kurių visi vaikai kraustosi iš proto ir žvėrėja, agresyvėja, bet dėl aukštų filmukų reitingų LNK uždėjo ženklelį „N-7“. Daugiau nieko nebuvo pasiekta. Galiausiai tenka pripažinti, kad jau seniai animacinis serialas buvo sutraukęs tiek daug žiūrovų.

Net neabejoju, jei turite jaunesnį brolį ar šiaip pažįstamą, tai jie tikriausiai žiūrėjo pasakojimą apie Songoką! Net neabejoju, nes kiek žinau, šį serialą žiūrėjo ir suaugę, ypač vyrai ir nebūtinai infantilai. Dievaži, neturėjau interneto, net ir aš žiūrėjau „Drakonų kovas“! Dabar ima juokas, bet tais laikais, viskas buvo kitaip. Pamenu kaip dar mokykloje klasiokės vis juokdavosi: „Net ir jis žiūri „Drakonų kovas“! Na, mano nuomone, serialas turi savo šarmo, dvasios, japoniško humoro ir jis tikrai nėra skirtas vien tik vaikams, klausimas ar visai šeimai, irgi nėra aišku. Kad ir kaip ten bebūtų, tenka pripažinti, kad pasakojimas apie uodeguotą berniuką yra kenksmingas, jis turi neigiamų padarinių, kurie ilgai palieką pasąmonėje ir kelia agresiją įvairiose situacijose. Tenka atsigręžti į animacinių filmukų istoriją, čia esama irgi tam tikrų pamišimo priepuolių: „Flinstaunai“, „Simpsonai“, „Tomas ir Džeris“, „Vėžliukai ninzės“ ir t.t. Bet dabar apie „Drakonų kovas“:

Pasirodo šis animacinis serialas gan senas, jo ištakos siekia dar tuos laikus, kai aš net nebuvau gimęs. Lietuvoje šis fenomenas gerokai pavėlavo. Pirmą kartą lietuviai „Drakonų kovą“ išvydo 2001 metais ir jį rodė iki 2002 m. „Drakonų kova Z“ per LNK vaidendavosi 2003 sausio 2 d – 2004 rugpjūčio 4 d. ir galiausiai 2005 metais pasirodė „Drakonų kova GT“. O viskas prasidėjo filmuko tėvynėje Japonijoje apie 1984 metais. Tada ir gimė Songokas, bet jis buvo kaip komiksų herojus. Pastarasis buvo nepaprastai populiarus ir ėjo vienuolika metų t.y. iki 1995 m. Nelabai įsivaizduoju kokio storio tie tomai, bet jų per tuos metus buvo sukurta 42, iš kurių vėliau atsirado animacinis serialas. Žodžiu, 1986 – 1989 metais sukurtas pirmasis pasakojimas apie Songoką, jis truko 153 serijas. Serialas šoko į aukštumas ir tapo nepaprastai populiarius Japonijoje ir Šiaurės Amerikoje. Jūs tik pamanykit, o Lietuvoje visu dešimtmečiu vėliau atėjo, kai visi jau buvo ir pamiršę Goką.

Akira Toriyamas nedelsiant ėmė kurti beprotiško populiarumo sulaukusį tęsinį pavadinta „Drakonų kova Z“. Šis pranoko savo pirmtaką ir tapo kultinis, pastarasis 2006 metais gavo apdovanojimą ir užėmė 12 vietą pagal geriausią žmonijos animacinį serialą. Pastarasis Lietuvoje ėjo ištisą amžinybę, jo buvo sukurta 291 serijų, taigi galima rodyti ištisus metus. Ši Songoko dalis buvo kuriama iki 1996 metų t.y. septyneri metai. Po jo pasirodė ir trečioji dalis „Drakonų kova GT“ su 64 serijomis, pastarasis jau kurtas ne pagal tuos 42 tomus, kuriuos minėjau, bet pagal naują siužetą. Mano nuomone, norėtą tiesiog iš musės padaryti dramblį. Ši dalis jau nebepranoko antrosios, visiems jau pabodo užtęstos įnirtingos kovos su monstrais iš kito pasaulio.

Pasirodo tai dar ne pabaiga, nes 2009 metais pradėta rekonstruoti šį serialą, atnaujinti garso kokybę, pakeisti įgarsinimą ir pateikti žmonėms kaip šviežią bandelę. Tiesa, kad nebūtų visko užtęsta, buvo nutarta serialą gerokai patrumpinti. 2009 metais pasirodė tuo pačiu pavadinimu ir japoniškas kino filmas. Pasaulyje parduota milijonai atributikos su šiuo prekybiniu jau tapusiu ženklu. Ir vis nesiliaujama. Na, panašiai gi ir su Simpsonais. O žmonės lengvatikiai, jiems to ir reikia, kažkas sau sėdi ir kraunasi kapitalą, o mes varvinam seilę. Gal taip ir reikia, nes taip ir daromas biznis. Man asmeniškai buvo nepaprastai įdomu palyginti tą laikotarpį, kai buvo kuriama animacija, trukmė ir t.t. Juk šiais laikais serialą galima sukurti per mėnesį, o tais laikais, dievaži, patys matote, viskas buvo kitaip.

Jūsų Maištinga Siela

"Vampyro dienoraštis" antrasis sezonas

Sveiki visi,

Šiandien noriu jums pateikti šiokios tokios informacijos apie serialą „Vampyro dienoraštis“ antrąjį sezoną. „Vampyro dienoraštis 2“, gal taip vadinkime šį antrąjį sezoną. Pastebėjau, kad mano bloge labai daug apsilankė būtent dėl šio serialo, paliko nemažai komentarų ir klausimų, todėl noriu plačiau apie viską nuo pradžių:

2009 metais amerikiečiai pradėjo filmuoti serialą pagal populiarios L. J. Smith rašytojos knygą „Vampyro dienoraštis“. Šių knygų kol kas Lietuvoje dar nėra, bet net neabejoju, jog jau leidyklos domisi jų leidyba, nes jos tai labai greitai suuodžia kaip biznį padaryti. Kiek mačiau savo akytėmis, tai jau yra išversta kitų šios rašytojos kūrinių, todėl tai dar viena paspirtis, kad galbūt pasirodys ir dienoraščiai. Noriu pasakyti, kad reiktų mėgautis! O ne ryti kaip hamburgerius! Užuot cypiant: „Oi, noriu kuo greičiau viską pamatyti!“. Pamatysi ir praeis viskas, mėgautis reikia, brangieji, mėgautis. Ir tuo laukimu mėgautis. Žodžiu, 2009 metais vieno vaidmens atlikėjas, kaip kažkada jau čia minėjau, Ian Somerhalder (Deimono vaidmens atlikėjas) buvo 2007 Kino pavasaryje čia Lietuvoje. Pasirodo jam taip patiko Lietuva ir merginos, kad jis, kaip rašė spauda, pamėgo vienos kino kritikės dukrą, kad net spaudai pareiškė, jog į Lietuvą būtinai sugrįš, nes čia nuostabi šalis, maistas, merginos ir panašiai. Jis teigė, kad 2008 metais čia negalės pasirodyti, bet va 2009 tai tikrai atkeliaus į Lietuvą. Tačiau, kaip patys matote, to neįvyko, nes Ian gavo vampyro vaidmenį. Ir labai sėkmingą vaidmenį, nes dabar jis yra dievinamas ir laikomas sekso simbolio viršūnėse. Žodžiu, ir Lietuva pasiliko antrame plane.

Taigi, 2009 metais pradėtas kurti serialas „Vampyro dienoraštis“ susilaukė nepaprastos sėkmės. Iš pradžių buvo planuota sukurti tik 13 serijų, tačiau serialo reitingai buvo nepaprastai aukšti, todėl pirmasis sezonas buvo pratęstas iki 22 serijų. Ir tai dar ne pabaiga, kadangi mūsų laukia antrasis sezonas, kas žino, galbūt bus kuriamas ir trečiasis, viskas, kaip sakant, nuo reitingų ir pinigų priklauso. Televizijoje kaip kare ir ekonomikoje, visur viską daro valdžia ir pinigai. Antrasis sezonas tikrai bus! Nuo rugsėjo mėnesio JAV pradės transliuoti naująsias serijas, kiekviena serija per savaitę. Kada jos pasirodys įgarsintos Lietuvoje, tėra tik laiko klausimas, tačiau net neabejoju, jog www.torrentai.lt nedels ir labai greitai išvers į lietuvių kalbą. Juolab, kad tai iki šiol viskas buvo daroma sėkmingai. Pirmasis sezonas (lietuviškai) taip pat yra patalpintas jų serveryje, iš ten ir galite parsisiųsti, tačiau, kaip žinia, serijos jau yra plačiai paplitusios po Lietuvą, jų galima rasti ir likomanijoje, ir kitur. Noriu pasakyti, kad www.torrentai.lt padarė labai didelį darbą. Kiekvienam atlikėjuj skyrė vis kitą balsą, garsintojų yra visas tuzinas. Aišku, man asmeniškai buvo sunku susitaikyti su tokiais balsais, rodės, kad šneka per tyliai, trūksta intonacijos, tačiau laikui bėgant pripranta ir ausys, norisi tik maloniai žiūrėti ir suprasti kas ką kalba.

Faktai apie „Vampyro dienoraštį“, kurių nežinojote:

Ian Somerhalder yra daugiausiai uždirbantis aktorius „Vampyro dienoraštyje“. Už viena seriją vidutiniškai gauna apie 40 tūst. dolerių.

JAV prasidėjus šiam serialui, prie eterio atsisėda apie 3,6 milijono žmonių. (Daugiau nei visa Lietuva).

Nina Dobreva (Elenos ir Katerinos vaidmens atlikėja) nėra rusė, kaip daugelis manė. Tai Kanados jauna aktorė, kuri kilo iš Bulgarijos, gimė Sofijoje, Bulgarijos sostinėje.

Antrame sezone pagaliau pasirodys ir vilkolakiai.

Antrame sezone, Deimonas pirmasis sužinos, jog Katerina iš tikrųjų sugrįžo.

Amerikoje rudenį turėtų pasirodyti nauja knyga „Stepono dienoraščiai“.

Na ką čia ir bepripasakosi, pridedu antrojo sezono trailerį, kad patys daugiau susipažintumėte. Tiesa, spėjama, kad „Vampyro dienoraščio“ reitingai tik augs (kas labai keista, nes dažniausiai pirmasis sezonas būna populiariausias, taip nutiko su „San Francisko Raganom“), kadangi kūrėjai iš kailio neriasi bandydami tik didinti siužeto intrigas. Šis serialas Amerikoje smarkiai konkuruoja su kitu vampyriniu serialu „Tikrasis kraujas“, todėl serialo kūrėjai neleis atsikvėpti ir kiekvieną antrojo sezono seriją padarys įtemptą ir neprognozuojamą. Linkiu kantrybės laukiant serijų.

Paspaudę čia apsilankykite informacijoje apie TREČIĄJĮ "VAMPYRO DIENORAŠČIAI" sezoną.

Jūsų Maištinga Siela

Mano eilėraščiai iš "Žodžių balzamas" rinktinės

Sveiki,

Labai džiugu, kad Jums patiko mano eilėraščiai. Todėl nusprendžiau pridėti ir tuos keistus ketureilius, kurie susirinko per metus. Kartais nebuvo lengvą perteikti visą esmę keturiomis eilutėmis, tačiau, kaip matysite, pasitaikė visko. Tai tik keletas ketureilinių verlibrų, atrinkau savo nuožiūra iš rinktinės „Žodžių balzamas“. Jei patiks, gal paskelbsiu ir daugiau. O šiaip kviečiu rašyti savo komentarus, pastebėjimus, kadangi jau kuris laikas galima čia rašyti ir anonimiškai. Manau, ši pridėta funkcija tik leis labiau suartėti su skaitytojais. Dėkui.

Jūsų Maištinga Siela

Iš rinktinės „Žodžių balzamas“:

***

Proto dulkės

Kartais ilgai ir nuobodžiai

Ginčijasi ir įrodinėja

Sielos kalnams.

***

Tas obuolys jau supuvo,

Kurį iš rankų į rankas nešė žmonija,

Alkani jį apvalgė, sotūs apspjovė,

Kol pakeitė plastikiniu, netikra viltim.

***

Sniegenos, suleskit mano kūną

Ir kruvinom kojom trypkit baltą sniegą,

Trypkit neįskaitomas natas į šaltį,

Į sielą trypkit aistringą kraujo tango.

***

Alkana besilaukianti katė

Ryto migloje, po mano langu,

Laukianti mano išmaldos,

Laukianti mano meilės trupinių.

***

Paskutinį aistros kvapą,

Paleidžiu tiesiai į tavo veidą.

Alsavimas sudūžta į kiaurus nosies būgnus,

Įsikūniju per orą iš savęs į tave.

***

Tie sunkiai prisirpę vakarai,

Ajerai prisivėlę laumžirgių ir uodų...

Akmuo alsuoja vėsdamas dangun,

Lyg atiduodamas sielą Dievo rankom.

***

Pušų spygliai

Išdūrė mūsų akis,

Tas pačias,

Kuriomis suradome vienas kitą.

***

Net ir ilgiausia ietis

Nepadės bevaisėj dykumoj,

Kovojant prieš savo paties

Tįstančius juodus šešėlius.

***

Tavo balso stygomis

Pasmaugiau vienatvės vakarus,

Bet jie kaip hienos ir šakalai

Visada sugrįžta draskyti manęs.

***

Aistros kupiną akimirką,

Suleidžiu nagus į tavo nugarą,

Katės drykstelėjimu surenku odą,

Nagų geldelės prisipildo tavo ląstelių.

***

Mūsų dvi knygos

Apie meilę ir karą –

Vieno Dievo rankose,

Po tuo pačiu viršeliu.

***

Pabėkime skaptuotais vėjo laiptais,

Kur iš Rytų į Vakarus atbėga traukiniai,

Kur iš Vakarų į Rytus eina karavanai,

Kur niekam nerūpi iš kur tu ir kas tu esi.

***

Mintys apie tave išdegina randus,

Bet aš mėgstu save bausti ilgais vakarais,

Kai spurda drugiai vorų tinkluose

Ir tavo veidas po smiltelę susideda vėl.

***

Bijau storų sąsiuvinių,

Nes jie verčia mane rašyti,

Bet kokia kaina užpildyti,

Juose glūdinčią beribę tuštumą.

****

Bijau rašyti eiles, nes jos kažkam nepatiks,

Arba eiles vis rašau ne tas, ir ne tas, ir ne tas...

Ieškau to paskutinio žodžio gyvenime,

Kuris kartu išvaduotų ir pribaigtų mane.

Dar keletas eilėraščių:

Aktualijos

Kaip papjauti žmogų?

Apiplėšti banką?

Mama, kas tie gėjai?

www.porno.com

Paukščių gripas.

Padidinkite mokytojams algas!

Zvonkė nesiskuto kojų.

www.youtube.com

www.facebook.com

Kada baigsis krizė?

Lietuvos krepšininkai per plauką nelaimėjo bronzos.

www.slave-master.com

Amerikietiškas pyragas.

Landsbergis prieš rusus.

Rusai myli Landsbergį.

Penkiolikmečiai nukankino šuniuką...

Šiai dienai užteks.

O rytoj matysite...

Lenktinis peiliukas

Tuo lenktiniu peiliuku,

Kurį tau tėvukas prieš mirtį padovanojo,

Kuriuo pjaustei kojų nagus,

Atidarinėjai alaus butelius,

Pusiau perpjovei musę,

Dėl smalsumo, pažiūrėt, kas jai nutiks...

Tuo lenktu peiliuku,

Kuriuo atpjovei vaikui obuolio,

Kuriuo pagrasinai kaimynui palei nosį,

Pametei, o vėliau rado parduotuvės valytoja,

Kuriuo išsitraukei rakštį,

Atidarei šprotų skardinę,

Nupjovei karklo vytelę, arkliui varyti.

Tuo lenktiniu peiliuku,

Kurį galandai galąstuvu, kai atšipo,

Kuriuo iš po spintelės iškrapštei pariedėjusią veržlę

Ir padrožei medinį pieštuką...

Tuo lenktiniu peiliuku,

Kurį tau tėvukas prieš mirtį padovanojo,

Išdrožk iš mano skruostų mėsos ašaras,

Nes aš mėgstu verkti,

Šiaip ar taip, manau, ašaros man tiks.

Būsiu panašus į „Žmogus, kuris juokiasi“,

Verksniu vadinsi, vaikai nepavydės,

Kvaileliu laikys ir gailėsis.

Ašaros man tinka ir patinka...

Tuo lenktiniu peiliuku,

Kurį tau tėvukas prieš mirtį padovanojo....

Būgnai ir krūtys

Afrikietės nuogomis krūtimis,

Vanoja būgno odą,

Kad skambėtų jų tautų giesmė,

Kad kitos tautos ją girdėtų.

Kokią muzika groja mūsų moterų krūtys?

Galbūt apie žalią dobilą,

Apie debesų išartus pavasario laukus,

Apie vieversio dainas ir ąžuolą galiūną...

Šio pasaulio broliai ir sesės

Užaugo ne po Saule,

Jie užaugo po motinos krūtim,

Su dainom apie gyvenimą ir meilę.

Sausainis

Kol dar sirpsta geltonosios kaukazinės slyvos,

Kol dar obelys pilnos jaunų obuolių,

Išbėkime naktį į gatvę,

Klaidžiokime po tirštas gintaro gatves,

Basi dainuokim skersgatviuos

Ir pirštu padalykim mėnulį –

Pusę man, o kita pusė – tau.

Išgąsdinkim lūšnynų žiurkes,

Kvatokime tarsi vyno prisigėrę,

Apkvaitę nuo rugpjūčio ir nakties,

Negrįžkime namo kiaurą naktį,

Kol neišauš,

Kol lazda vėl neapsimetė lazda,

Kol gatvės vėl nebekalbės istorijų,

Kol pirštais padalytas mėnulis,

Dar netapo naktipiečiais godžios aušros...

Eilėraštis: Pasaulyje gyvuoja teisybė ir lygybė"

Kaip Jūs visi gyvenate? Tikiuosi, kad gerai! Neseniai baigiau savo ketureilių poezijos knygą, esu labai patenkintas. Pastarąją ketinu pristatyti baliuke su vynu rudenį savo artimiems draugams. Tai pirma mano rimta poezijos rinktinė, kurią rodysiu ir afišuosiu savo draugams (kai kurie ketureiliai jau buvo čia afišuoti). Na, o po ketureilių norisi kažko laisvesnio, kažko, ko neįmanoma suvaldyti, kas būtų tiesiog vienas atokvėpis, pamąstymas, filosofija, nauja forma, nauja galimybė. Eilėraštis verlibras, kuris neturi rimų, baltosios eilės, noriu beprotybės, dar didesnio kontrasto, ugnies, pasakojimų, galbūt net balandinių siužetų, nors ar eilėraštis gali turėti siužetą? Irgi diskutuotina. Štai vienas iš tokių pirminių pasispjaudimų, gal kam sukels kokių minčių.

Jūsų Maištinga Siela

Užmuškim musę, nes ji negimė žmogum,

Užmušim katę, nes ji nėra dramblys,

Nes mes žinom, kas yra teisinga, o kas ne.

Pasikėsinę į amžinybę,

Apsimetame dievais,

Žaidžiame nuobodų kriketą ir skerdžiam galvijus,

Sakydami, kad toks yra gyvenimas.

Užmuškim šlavėją, nes ji nėra prezidentė,

Užmiškim kekšę, nes ji nėra vienuolė,

Juk mes žinom, kas yra teisinga, o kas ne.

Užtvankom sustabdom upę,

Vandenynus nudažome juodai,

Juk mes tokie galingi ir teisingi vieni kitiems,

Ir Dievas krykštauja tarsi senas tėvas apsuptas gerų anūkų.

Mes mokame gyventi šia diena, nuteisti, kai to reikia,

Kai to norisi, mes mokam šmeižti ir meluot teisingai.

Tik šio pasaulio mes valdovai

Ir šiukšlės mums pavaldžios visos.

Užmuškime tą medį, nes jis ne brolis,

Užmuškime vieni kitus, nes tu esi ne jie.

Mes mokame daryti tvarką,

Nes mes žinom kas yra teisinga, o kas ne.

Filmas: "Graži šalis"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Graži šalis“ (The Beautiful country) (2004 m.) Tai pasakojimas apie Vietnamo žmonės. Nepaslaptins, kad karo metu amerikiečiai palikdavo daug nėščių vietnamiečių. Filmas pasakoja būtent tokią graudžią istoriją apie vieno pusiau vietnamiečio gyvenimą. Pasirodo, tokie žmonės nelabai pritampa prie Vietnamo, jie nuolatos antrarūšiai. Taigi vienas toks vaikinas nusprendžia susirasti savo mamą ir tėvą. Mamą randa, ji gyvena vargingai mieste. Filmas pradžioje pateikia daug egzotikos, vietnamietiškos dvasios - riestos kanojos, sava rasė ir nepaprasta pagarba turčiams, kurie trypia tau ant galvos. Galiausiai parodomas ilgas ir varginantis kelias į Ameriką, jie pagrobiami, parduodami, žodžiu, žmogaus tapatybė ir asmenybė, jei tu esu „siauraakis“ nebeturi jokios reikšmės. Sunki kelionė pasiekiama, bet čia staigmenos nesibaigia, siužetas nepaprastai gražus, vertą įsijausti ir jį pažiūrėti.

Labai stipri režisūrinė pusė, gerai parinkti aktoriai. Filmas išlaiko savo lyrizmą, bet kartu ir šiokią tokią holivudinę dvasią, žodžiu, subalansuotas. Jame atsispindi dvi priešingos kultūros, tai rasių katilų maišatis, stiprios vidinės žmogaus svajonės nuveda vargo žmones į Ameriką, į ten, kur viskas gražu, į „Gražią šalį“. Tačiau, kaip pamatysite patys, anaiptol niekas nėra jau taip gražu. Veikiau sunkus gyvenimas, juodas darbas, beveik vergystė, ypač moterims, kurios dažniausiai tampa prostitutės. Galbūt kažkas išspausite ir menką ašarėlę. Diskutuotina ir filmo pabaiga. Kodėl ji būtent tokia? Ar teisinga buvo pasiekti svajonę, suvokus ją, nutylėti tiesą?

Rekomenduoju gero ir kitokio filmo fanatikams, mėgėjams. Tai puiki galimybė dirstelti į Vietnamo karo padarinius, suprasti ir pažinti kitos kultūros gyvenimą, tradiciją ir skausmą.

Įvertinimas: 8.5/10

Jūsų Maištinga Siela