Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti vokiečių filmą „Baltas kaspinas“ (Das weisse band) (2009 m.). Šis filmas buvo pristatytas „Kino pavasaryje 2010“, tačiau kol kas dar labai mažai žmonių, kurie pamatė šį filmą. O be reikalo, vėl supeiksiu Holivudo vartotojiškumą, nes pažiūrėjęs „Baltą kaspiną“ pasijutau kaip po gerų 10 filmų dozių. Europietiško filmo subtilybė, nuostabi režisūrinė žaismė, išmonė, nuostabūs aktoriai, o per vis labiausiai keliama filmo atmosfera! Atmosfera tokia giliai vidinė, kad rodos kiekvienas personažas nesusilaikęs pratrūks ir ims rėkti, kad šis gyvenimas neteisingas, neteisinga ši santvarka ir apskritai, kas vyksta su pasauliu ir žmonėmis.
Na, iš tikrųjų filmas labai artimas senajam lietuviškajam kinui, tačiau turi šiuolaikiškai išlaikytą režisūrinę žaismę. Filmas juodai baltas, to reiktų nebijoti, nes šios spalvos tik dar labiau palaiko filmo dvasią ir įtampą. Kažkuo tikriausiai artimas lietuviškajam „Duburiui“, tačiau „Baltas kaspinas“ turi kažko tokio, ko nesupaistysi įvardyti žodžiais, reikia būtinai pamatyti. Tai vieno kaimelio istorija, kuri sukasi apie turtingą baroną likus metams iki Pirmojo Pasaulinio karo. Kuriama nuotaika bauginamai paslaptinga, mistika kuriama iš grynų realistinių detalių. Pasakojamai tragiški, sukrečiantys miestelėnų gyvenimai, kurie iš dalies yra susieti į visumą, nes miestelyje kažkas trokšta mirties ir ima vykdyti baisius nusikaltimus. Už visko slypi baltus kaspinus ryšintys vaikai, kurie savo paslėptą žiaurumą paveldėjo iš savo tėvų žiauraus elgesio ir griežtų kone geležinių taisyklių.
Baisu pagalvoti, koks režisierius skrupulingai jautrus ir taiklus. Nes būtent tokia išsigimusi vaikų auklėjimo sistema ir pagimdė naujoje kartoje žiaurumą, iš kurio iš dalies išsirutulios Antrasis Pasaulinis karas. Nepriekaištinga psichologinė motyvacija, apgalvotas kiekvienas judesys, kiekvienas akies mirksnis, kiekviena detalė, kaip ji atsispindės „juodai baltame“ filme. Ir žinoma, istorijos ypatingumas šiurpina savo negailestingu realizmu. Iki šiol prieš akis stovi baltos durys, jas atidaro berniukas, nueina į kitą kambarį be žodžių atsineša rykštę, grįžtą į kambarį, uždaro baltas duris ir žiūrovas laukia garso, laukia įspūdžio, kas nutiks už tų durų... Viskas apgalvota, reikia tik pamatyti. Dar sykį pagalvojau, kad europietiškas filmas iš tikrųjų veža!
Įvertinimas: 10/10
Jūsų Maištinga Siela
Šiandien žiūrėjau Skalvijoje. Ačiū LEU už praktiką, tik jos dėka išvydau šį filmą. Kai perskaičiau apie berniuką su rykšte ir prisiminiau - net šiurpuliukai nuėjo kūnu... Rekomenduoju visiems, bet turiu įspėti, kad lengvo kino megėjai filmo nesupras.
AtsakytiPanaikinti