Sveiki visi,
Šiandien noriu trumpai pristatyti kino filmą „Černobylio
mūšis“ (The Battle of Chernobyl) (2006 m.) – tai prancūzų dokumentinis filmas, kuris pasakoja tikrąją (ar tikrai?)
Černobylio atominės elektrinės katastrofos, kurį įvyko 1986 – aisiais,
istoriją. Iš tikrųjų filmą dar jo nematęs vertinau skeptiškai, bet nebuvo ką
veikti pirmadienio vakarą, tai sakau pasižiūrėsiu per LRT televiziją rodomą
dokumentinį istorinės tematikos filmą, apie mūsų visą žmoniją sukrėtusią
katastrofą.
1986 – aisiais tuometinėje Sovietų Sąjungoje, kurioje
toks dalykas kaip seksas nė neegzistavo, viskas buvo gražu ir tobula, įvyko
viena didžiausių katastrofų žmonijos istorijoje – sprogo atominė Černobylio
elektrinė. Filme pateikiami kai kurie faktai išties šokiruoja. Sovietų Sąjungą į
tikros radiacijos pragarą pasiuntė apie pusę milijono žmonių iš visos Europos
Sąjungos. Nepaprastai įdomi istorija apie tai, kaip buvo užglaistomi Černobylio
padariniai ir tikriausiai niekas nė nežino, kad jei ne kruvinas šachtininkų
darbas, tai po Černobylio susikaupęs vandens ir radiacijos slėgis galėjo
sukelti antrą sprogimą – tūkstančius kartų didesnį sprogimą, kuris praktiškai
būtų, tiesiogine ta žodžio prasme, nunešęs pusę Europos į dausas, galgi net ir
mūsų mylimą ir kartu peikiamą Lietuvėlę.
Filmas šiek tiek dvelkia sensacingosios dokumentikos
žanru, tačiau autentiški kadrai iš tų ligoninių ir tų laikų, kai įvyko didžioji
tragedija, nepalieka abejingo žmogaus, ypač dar likusių gyvų žmonių liudijimai.
Nemažai kalbama ir apie vėžinius susirgimus, nes dauguma dalyvavusių Černobylio
mūšio operacijoje per 20 metų susirgo įvairiomis vėžinėmis ir genetinėmis
ligomis. Apskaičiuota, kad jau 30 tūkstančių žmonių, kurie prisidėjo gelbstint
Černobylį, jau yra išėjusių Anapilin nuo vėžinės ligos. Iš tikrųjų, bent jau
man, buvo įdomu stebėti, kaip buvo gelbstimi žmonės, kaip jie buvo išvežami iš
miesto ir kaip radiaciją į atmosferą metantį Černobylį ištisus mėnesius bandoma
apvilgti švino karstu. Ir iš tiesų, kai kurie kadrai, kai žmonės lenda į super
pavojingą aplinką, kad per 45 sekundes su kastuvų pakeltų kelias šiukšleles ir
bėgtų keistis su kolega, primena vaidybinį filmą apie povandeninį laivą „K-19“
ir net Tarkovskio „Stalklerį“.
Kokia pavojinga misiją atliko žmonės ir kokios didžiulės
katastrofos buvo išvengta, galite tik sužinoti pažiūrėję šį filmą. Aš tikiu,
kad su Joponijos Fukušimos elektrine buvo kur kas paprasčiau, kadangi žmonija
jau turėjo patirties, jie jau žinojo spinduliuotės pavojingumą ir tai, kaip su
ja reikėtų kovoti. Kad ir kaip ten bebūtų, po filmo norisi pareikšti, kad visos
šalys kuo greičiau užsidarytų atomines elektrines, kad daugiau nebekiltų
panašių katastrofų, bet toli gražu, kad tai rūpėtų politikai ir energetikos
ištroškusiems plėšrūnams – Baltarusija prie Vilniaus jau statosi atominę,
Kaliningradas taip pat statosi sau, Lenkija irgi mūsų pašonėje svajoja apie
atominę, o ir pati Lietuva galvoja apie naują atominę Visagine... Pamirštame
savo ir aplinkos saugumą bei pusiausvyrą. Pasakyčiau, nežaiskite su dideliais
degtukais, bet kas manęs, žemės kurmio, paklausys?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą