Išdavystės priminimas
kaskart
mūsų šeimos arklys pareina
ir
stovi naktimis po mano langu.
toks
lietuje,
toks
tvankume –
žiūri
išduotojo žvilgsniu
ir
kaltina, kaltina, kaltina...
kaskart
iš skerdyklos vis grįžta
ir
stovi prie mano lango
visą
naktį.
kaltina,
kaltina, kaltina...
Ilgesys
iš
sausros liko dulkė,
palinkus
ore virš gyvatės,
kuri
gels į Kleopatros krūtis lyg
dvišakis
kištukas į elektros rozetę.
o
krūtis – jos buvo pailgos ir gražios,
prie
kurių prisiglaust taip norėjos,
ir
pienu kvepėjo laukai,
ir
vaikai dulkėti jaunyste
lekiojo
nesenstančiu smėliu.
tik
gyvatė ir dulkė.
akyse
karalienės – stiklas ir dar sueižėjęs,
todėl
toks blizgus ilgesys.
aš
kirsiu pirmiau už gyvatę
į jos
lūpas liūdnas,
užtvindytas
raudančio Nilo.
įkirsiu
nuodais ir pamils...
juk
netyčia, juk būna, kad šitaip...
net
mirties nebereikia –
ak,
koks blizgus ilgesys.
Žegnojimai
kryžiais
sugulusios kalvos –
lyg
krantai vakaro potvyny.
akmens
amžiaus motina
dygstančiom
drebulėm
gandralizdžių
fakeluos
dainuoja
saulėlydžių dainą.
kvėpuoja
išarti dirvonai,
o
mes vaikštome,
neturėdami
kišenėj nė cento,
apsiginti
nuo burtų.
ir
gegutės kukuoja
iš
rytų, vakarų, pietų ir šiaurės, -
iš
viršaus, apačios, kairės ir dešinės,
žegnodamos
užkalbėjimais
manąjį
kaimą.
Transvestitai
liūdni
transvestitai
šukuoja
perukus
laisvalaikiais,
kai
pasaulis uždarytas
į
kosmetikos dėžutę
ir
saugu neiti
nusipirkti
pakelio
pieno.
liūdni
transvestitai
šypsosi
veidrodžiams
ir
veidrodžiai meluoja
tiek
pat, kiek meluoja
liūdesys,
užsiūtas
akių
kišenėse.
liūdni
transvestitai
geria
pigų vyną
ir
dažytas lūpas
palieka
besišypsančias
ant
taurių
atbrailos.
gyvenimai
ant
aukštakulnių
visada
ant
atbrailos.
Sapnų laumės
raganų
medžioklė ir alaus šventė.
trys
šlapios dienos prieš lijundrą,
ateinančią
partizanų kapais.
jie
uždrausti kaip ir aguonos –
į
juos žiūri tik tiems, kuriems leista žiūrėti.
o
mes tik vaikai. Mes tik laukiame,
kada
galėsime žiūrėti
suaugusiųjų
filmus
per
kažkieno laidotuves,
kai
kars ant šakos nuogą raganą,
išžagintą
elektros laidų
putotą
vaginą.
pasodinčiau
ten pilną saugą
mėlynų
kaip jų kraujas
neužmirštuolių.
sako,
baisiai kutena „šlapi sapnai“,
kai
atjoja raganosiais raganos
ir
priverčia tave išgerti paskutinę iki dugno.
iki
dugno visą ežerą,
palaidotų
partizanų su akmenimis
be
batų, drabužių ir datų.
ir
ant jų, ant išgertų ežerų,
pilną
saują sėklų
mėlynų
kaip kraujas
tirštų
neužmirštuolių.
Pirmykštė baimė
kai
važiuoju senuoju Žemaičių plentu,
mane
užpuola kaskart
ilgesio
nauja vada –
neturiu
jiems pašaro
kaip
Nidos šernams, kad atsitrauktų.
pakelių
miškai išretėjo. Kirto.
liko
tik samanotos salės,
kur
įkaitusios angys šoka valsą,
iškėlusios
galvas, kaip ir pridera
nuodingoms
damoms.
skauda,
žinoma, kad skauda,
juk
šitaip nyksta laikas
ir
lyg domino plentais byra tvoros –
toks
jausmas, kad dar vakar
buvo
kiek geriau...
o
žmonės – kiek jų buvo?
saujomis
lyg pakelių uogos
pačios
prašės dedamos į burną.
pamenu,
lyg ir buvo saldžios,
daug
saldesnės negu šiandien.
mėnuo
vidury baltos dienos,
įbridęs
į geltoną rapsų putą,
laukuose
jau dyla
kaip
ant gomurio prilipus ostija
po
šventų mišių.
kur
jis iškeliauja?
tas
nykimas be išeities ir pasirinkimo
lyg
privalomoji programa –
senėjimas
nesuprastas,
bet
toks ryškus ir akivaizdus.
dyla
plento dildėm gyvenimo nagai
ir
nebėr ko vogti –
jau
išvogti gėlo, nesūdyto
dangaus
aruodai.
ir
tik pakelių laukai,
kur
senelis kolchozui dirbo,
dabar
paminklas plynas, be lentelės,
ten
subėgęs jo laikas pasiliko,
lyg
išdžiūvus ir užžėlus pelkė.
o
mano pelkė!
ji
kažkur tarp antakių,
lyg
įkalta rugių kaliausė,
iš
kurios bėga pavasario sula
ir
Amazonė juodu plento diržu
bėga
strėnom kaip ką tik
susituokę atpildas ir bausmė.
važiuojant
jau taip nutinka,
kad
barstai mintis lyg lesalą
ir
nesupranti, ar džiaugtis, ar gailėti laiko,
kuris
kaip pirmykštė baimė,
iškraujuota
pakelių grioviais.
Gėla
Sena
luošė žydė
Geria
vyną iš butelio,
Lyjant
turgaus aikštėje.
Jos
pražilusios pernakt sruogos
Pilnos
šalnos.
Be
skėčio. Tokia nuogai permatoma,
Kaip
tik gali būti permatoma gėla.
Kalkės.
Tik nusėdusios beskonės kalkės.
Tarp
lūpų ir dantų
Girgžda
lūžtančių kaulų atminimas.
Lietui
lyjant,
Gyvenimas
nematomas
Turgaus
viduryje.
Turėjimas
nesimaudžiau
su tavimi nuogas
rūdžių
ir geležies ežere,
kur
sustingsta senėjimai
ir
nustoji laikytis už rankų,
nes
šitoks atrodo
teisingas
turėjimas.
nesimaudžiau
ir nebraidžiau
lūpomis
palei tavo plaukus,
susiūtus
palaidais galais
lyg
besiraizgančios liepsnos
virš
lūšnynų kvartalo.
tik
voką
šuns
dantimis
atsegti
norėjau krūtis lyg uždarą paštą,
lauktą
ilgiau nei trunka teisybė ar karas,
kad
banguotų sužėlusiom jūrom
per
ateinančias kometų upes
virš
vasarnamio trešnių viršūnių.
tik
bijau... tik norėjau... kad...
juk
žinai...
turėjimui
nereikia
laikytis
už rankų.
Skambučiai Einšteinui
Kalendoriuje
pilna
Išgręžiotų
laiko skylių –
Ką
pasakytų Einšteinas,
Iš
kitos demencijos?
Gal
reiktų paskambint
Jam
į vaikystę
Per
skardinį telefoną,
Sujungtu
skalbinių virve?
Jo
išmintis čia pat
Lyg
jaunimo linijos gale
Mieguista
psichologė,
Lyg
likimo špargalkė
Su
instrukcija
Kaip
atlikti eutanaziją
Siamo
liūdesiui, augančiam
Iš
šonkaulių vazonų,
Kur
gumbuota širdies šaknis
Neišleidžia
paukštėtų jurginų.
Einšteinui
geriau į vaikystę
Paskambint
trečiuoju sapnu
Iš
sekmadienio ir pirmadienio –
Tada
skraido mūsų astralai
Į
Reikjaviką su reikalais,
Kurie
nerūpi mūsų protui,
Paliktoms
tarnaitėms
Kaukolės
rūmuose,
Tviskint
miego sidabrų,
Užverstuose
akių pusrutuliuose.
Per
daug juodųjų skylių
Mano
rutinos dienotvarkėje,
Kur
tinginystė susisukus fetišistinį lizdą
Neatsiliepia
net į Einšteino skambučius.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą