Sveiki,
Sąmoningai reaguodamas į Žaliojo tilto
skulptūrų nukėlimą, dalijuosi galvoje netikėtai blykstelėjusiu eilėraščiu.
Žaliojo
tilto skulptūros
Juos nukėlė nusilpusius ir skylėtus.
Peraugę medžių rieves ir jų sutelktą
amžių
Ir skaičiavę upės kraujo litrus,
Pamiršę skaičiuoti savuosius.
O juk buvo. Ne vienas. Kuris šoko
Nuo tilto ir matė, netariant žodžio,
Ir mirtį regėjo,
Plaukiant pro šalį plaustu.
O kaip šypsojos! Atsigręžus lyg mergaitė
–
Gėlių pardavėja.
Jei būčiau Vilniaus vėjas iš upės žiočių,
Išlindęs nuo bėgančio laiko ir įpuolęs
Į jų sustingusius aštuonerius kūnus, ką
būčiau regėjęs?
Ką būčiau regėjęs ir matęs iš šiaurės pietų,
Kai vasarą keisdavo speigas, o naktį
lietus ir praeiviai?
Kaip jie miršta kelkraščiuos lyg kiauri
parašiutai
Kaip brangsta konjakas ir laikraščius
keičia vitrinos,
Kaip benamiai neranda nakvynės,
Kaip nusenka jausmas ir upė prie kojų
pakylą?
Ar būčiau ištvėręs perversmą ir viltį
nukritus
Žemiau tikėjimo lygio,
Kai nutūpę paukščiai dairos perėti
Ir čia apspjauna naujas grafiti kenkėjas...
Ar būčiau ištvėręs septinto dešimtmečio
madą,
Dryžuotą močiutės suknelę?
KGB automatą?
Eiles šalia parduotuvių,
Šuns alkį, gimimą ir verkiantį vaiką?
Jei rūdžių akys užtrauktų manąsias
Ir regėčiau einantį laiką,
Ir jei būčiau paminklas mirštančiam
Dievui
Prie upės, kur skendo praeiviai, neprašydami
nieko...
Ar būčiau... Ar būčiau ištvėręs?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą