2015 m. liepos 14 d., antradienis

Po vasaros dangum: jazminai ir dvasios




Sveiki, 

Vėl buvau kaime. Pusiaunaktyje. Giedra. Ir žvaigždės sprogo virš galvų ir sodybų jazminų kekėmis, o kas keisčiausia – mūsų ūgtelėjęs jazminas irgi žydėjo sutemose, o prietemoje atrodė, kad mirusios nuotakos slankioja tarp obelų ir ieško kūdikių. Mūsų sode nėra užkastų kūdikių, vien tik katės. Kvapas ateidavo į kiemą ir vijosi kaip siūlas apie iki smėlio graudulio nusekusį šulinį su išmirusių varlių sielomis. Namo langai gėrė naktinį laužą. Ir dar nė vieno žiogo, nė vienos melodijos, išskyrus tos sulaukėjusios katės šnypštimą, kuri prabėgo šešėliais ir dingo tamsoje. Nemylima ir visko bijanti katė. Nieko graudesnio. 

Norėjosi eiti. Ir nežinia kur. Gal į dangų. Į Paukščių taką, prislopintą baltųjų naktų. Norėjosi pas močiutę ir išėjusias gimines, susitikti su mirusiais ir kartu išlikti gyvam, su krauju ir ugnim prie širdies šaknų. Kur tik žvelgi – naktis ir pilna dvasių. Gerų ir nelabai. Visi jie nori gyvenimo. Bet ar aš noriu? To. Gyvenimo. 

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą