Rugsėjo 1-oji: Laikas vėl permąstyti gyvenimą

Sveiki, skaitytojai,

Dar vieno rudens pradžia. Kaskart vis stebiuosi, kaip greitai bėga laikas. Kaip viskas susigeria ir virsta kažkokiais vaiduokliais, šmėkštelėjimais, kas buvo, kas galbūt galėjo būti – gyvenimo versijos susimaišo su patirtimi. Ir visgi galvoju, kad niekaip neįminu gyvenimo „teisingumo“ paslapties. Kažin vis kokios... Ir tikrai, kokios? Puikiai mes visi mename mokyklinius laikus, kai tiesos ir teisingumo pamatas tik formuojasi kaip minkšta žemės pluta ir, atrodo, kad visiems ką nors skriaudžiantiems bus atlyginta, kad jie, pabaigę mokyklą, smuks žemyn, likimas pakirps sparnus. Kad tie, kurie tyčiojosi iš kitų, mokėsi vien ketvirtais ir dvejetais, visiems trukdė, visus stumdė, grasino ir reketavo, buvo įrėmę vinį į šonkaulius, padegę plaukus, supjaustę šuniuką, bus atlyginta, kad jie išėję iš mokyklos sės į kalėjimus, prasigers ir, dievaži, galgi net pasidarys galą, pamatys, kad visų jų „kietumas“ baigiasi ties mokyklos durimis, kai aplinkui nebelieka pakalikų, nebelieka šou stebėtojų...

Ir kas tada nutinka? Kas? Ogi tai, kad metai bėga. O jie iš tikrųjų greitai bėga, tiesa? Atsidarai vieną dieną Facebook ir netyčia aptinki tų žmonių anketas, regi jų fotografijas. Ir nieko panašaus neįvykę, bet priešingai – jie laimingai vedę, turi vaikų, nuosavus būstus, automobiliais kasryt važinėja į darbus, savaitgaliais išgeria alaus, savo dukras laiko ant rankų ir didžiuojasi tai, ką pagaliau sukūrė. Ir tada suvoki, kad pats nieko nesukūrei, kad visi laikyti tavo autsaideriai, brutalūs paaugliai-jaunuoliai, kurie skriausdavo silpnesniuosius, jau seniai užaugę ir gyvena šviesius gyvenimus yra mylintys ir mylimi. O tu? Kur buvai tu? Visus atjautęs, užstojęs, gailėjęs, padėjęs, tada, kai jiems į viską buvo nusispjauti? Ir tokia didžiulė didžiulė nostalgija, lyg po kojomis staiga atsivertų bedugnė, lyg atskiltų kontinentai ir nuo Kalifornijos krantų bandytum rankomis paliesti ir žvilgsniu įžiūrėti Kinijos krantus. Kažkoks nepasotinamas ilgesys, kad tavo gyvenimas tik plūduras ir teisingumas toks sąlyginis dalykas, tokia beprotiška iliuzija, kad nebeverta gretinti savo gyvenimo su tais, kuriuos kažkada pažinojai, nes tau seniai nepasisekė, seniai praėjai pro šalį ir nieko nepakvietei ir niekas tavęs nepakvietė gyventi, o gal negirdėjai to kvietimo ir pats nemokėjai pakviesti. Tada, kas lieka? Kur krantas, atsispyrimas, grumtynės už save ir artimuosius? Kai nebelieka gretimybės su kitais ir jautiesi visur ir visada susimovęs, tada rugsėjis tampa kartus kaip užplikyti pelynai, kaip pirmasis Dantės ratas, sudužusio termometro nesugaunamas gyvsidabris... Viskas tampa apgailestavimu ir nė mažos salos vandene, į kurią galėtum įremti koją ir atsispirti.

Šiandien ruduo. Pirmoji diena. Ir aš vis dar nežinau, kas aplinkui vyksta. Ir apskritai, ar kas nors vyksta? 

Jūsų Maištinga Siela