2015 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

Serialas: "Juodoji našlaitė" / "Orphan Black" (2 sezonas) apžvalga




Sveiki, skaitytojai,

Po pirmojo sezono „Juodoji našlaitė“ (angl. Orphan Black), tiesiog kultversčiais puoliau žiūrėti antrojo sezono, kurį sužiūrėjau per dvi dienas. Tai vienas iš tų serialų, kurio niekada negana, ištirpsta laiko nuovoka ir taip pasineri į tą sukurtą pasaulį, kad pamiršti ir realųjį. Apie pirmąjį sezono išsamesnę apžvalgą galite pasiskaityti ČIA, na, o dabar, niekur pernelyg neišsiplėsdamas, trumpai reziumuosiu tik įspūdžius po antrojo sezono.

Visų pirma – viskas taip greit praėjo, kad sunku patikėti, jog žiūrėjau 10 serijų, man tai buvo kaip vienas normalus filmas. Tai tikriausiai lėmė, kad šiame sezone įvykiai dar greitesni, o personažai jau buvo susiformavę ir „prijaukinti“ iš pirmojo sezono. Čia vėlei negalėjau atsistebėti ir nesigerėti Tatiana Maslany vaidyba ir jos pabirusiais skirtingą charakterį turinčiais klonais. Šiame sezone atsiranda ir vyriškos arba dalinai vyriškos lyties klonas, kurį, žinoma, irgi suvaidina T. Maslany. O šiaip pagrinde viskas vyksta su jau pirmajame sezone sukurtais personažais. Aišku, atsiranda ir naujų kviestinių žvaigždžių, naujų personažų, kurie kelia grėsmę klonams ir vis daugiau užsimenama apie paslaptingus klonavimo eksperimentus ir tai siejama su naujos armijos „gaminimu“. 

Šiame sezone paraleliai plėtojama ir nauja siužetine linija – atokiame kaime įsikūrusios savotiškos sektos pasakojimas, kuri iš esmės medžioja Heleną, kad sugrąžintų ją į savo „šeimą“. Šiai sektai vadovauja šeimos galva, kuris, sakyčiau, tardamas Dievo vardą iš tikrųjų pats imasi Dievo vaidmens, žino, kas kitiems geriausia ir į moteris ir sektą iš esmės žiūri kaip į savo nuosavą žmonių fermą, kur juos apsėklina ir kuria savo palikuonių tvartą. Aišku, Helena sugaunama ir su ja atliekami eksperimentai – tie momentai iš tikrųjų ir patiko, ir erzino, nes charakteriai psichiškai nesveiki, įtikėję savo siauromis idėjomis, todėl atrodo tokie šizofreniškai šabloniški, tarsi nuvagiliauta iš kitų scenarijų ir filmų. Bet nuo to nuobodžiau tikrai netampa. Mane apskritai stebina Helenos vaidmuo – ji kaip koks vaiduoklis, atrodo tokia infantili, o gali pereiti kiaurai sienas, sumušti bet ką, nudaigoti šaltakraujiškai, o atrodo tokia trapi ir pastebima. Tiesiog mistika!


Antrajame sezone kur kas daugiau skirta Reičel personažui.


Antraeiliai, bet labai svarbūs veikėjai.


Tatiana Maslany Ant populiaraus "Entertainment" savaitraščio viršelio.


Helena sektos ūkyje.


Saros įmotė "ponia S" šiame sezone labai nustebino - pilna keistų pomėgių, paslapčių ir tvirto charakterio.


Sara susitinka su vyriškiu, kuris taps didžiuliu antrojo sezono raktu.

Aišku laboratorijoje vyksta kita pasakojimo pusė, kur Kasima bando įveikti savo kaip klono spragas ir ligas. Prasideda kampanijos ir Reičel manipuliacijos ir atviras brutalus žaidimas, kurio metu daug mirčių, pašalintų sudėtingų politinių figūrų, aiškėja paslaptys – tiesiog ištisa detektyvinio pobūdžio istorija. Sara šiame sezone, kuri buvo visa ko pagrindas pirmajame sezone, lyg ir išlaiko savo pirmenybę – ji blaškosi tarp dukters Kiros ir ją persekiojančiųjų, mat, pasirodo, Kira yra antibiotikas mirštantiems ir sergantiems klonams, o kaip vėliau paaiškės, tai ne tik tai, nes klonų pasirodo besą ir vyrų – tai antrojo sezono šokiruojantis finalas, nors jau paskutinėje serijoje tai ir nujaučiama. Žinoma, įvedamas ir Kiros tėvas, esamas-buvęs Saros mylimasis, kuris atlieka savo funkcijas. Ir visiškai nenustebino Polo savotiška išdavystė ir savotiškas perėjimas pas Reičel, paprasti farai, kurie galiausiai išsiaiškina apie klonus ir dar daug kitų dalykų. Mažiausiai intriguojanti šio sezono linija buvo Elison, kuri lyg ir kaltina save už kaimynės žmogžudystę, pradeda gerti ir atsiduria reabilitacijos klinikoje, sprendžia savo šeimos problemas ir jas... visgi išsprendžia.

Kas labiausiai atrodė įdomiausia iš šalies? Tai, kad sergi už Sarą, o kai ji atsiduria vienoje patalpoje su Reičel, nori, kad ji ją užmuštų, nes Sara yra geras žmogus, staiga suvoki, jog Račel yra ta pati aktorė, tik sumontuota taip, kad atrodytų dvi skirtingos moterys viename kadre. Kūrėjams pavyko ištrinti aktorės fenomeną ir grynai matyti tik sukurtus personažus, už vienus sirgti, kitais stebėtis ir piktintis, o kitų nekęsti. Tai labai didelis serialo pliusas.

Apskritai serialas pasirodė kaip narkotikas, nuo kurio sunku atsiplėšti. Tikrai. Nė nebandykite žiūrėti, jeigu neturi laiko, nes kitaip bus sunku viską suderinti. Nekantrauju, kada vėlei galėsiu prisėsti prie trečiojo sezono, nes jis, na, negali būti prastesnis už šitą, todėl laukiu nesulaukiu.

Antrojo sezono anonsas:


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą