Serialas: "Juodoji našlaitė" / "Orphan Black" (3 sezonas)

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Na, štai, pagaliau pamačiau „Juodoji našlaitė“ (angl. Orphan Black) sezoną ir belieka laukti ateinančių kitų metų, kai vėlei pasirodys šis serialas. Nieko pernelyg daug neanalizuodamas, galiu pasakyti, jog šį serialą taip lengva atsipūtus žiūrėti, kad nebepajauti, kaip praskrieja laikas. Nors šį kartą jį žiūrėjau kur kas ilgiau, nors viso labo tik 10 serijų, bet to pakako ir net nežinau, ar norėčiau, kad būtų daugiau serijų sezonuose.

Kas naujo šiame sezone? Tiesą sakant, pirmoji šio sezono pusė (pirmosios 5 serijos) buvo vienos nuobodžiausių per visus tris sezonus. Tas baisus „Dajados“ kalėjimas, kuriame pabuvojo tiek Sara, tiek Helena, man pasirodė pernelyg ištęstas ir nuobodus. Nenustebino ir mokslininkės Virdžinijos atkaklumas kažką išgauti iš vyriškosios lyties klonų. Žodžiu, kai serialas persirito į antrą pusę, vėlei pagavau azartą žiūrėti, nes jame kur kas mažiau „Dajado“, o ir įvykių pačių pačiausių.

Antrajame sezone kiek mažiau patikusi Alison pasakojimo istorija, šiame sezone išties tapo įdomi. Ji save kandidatuoja į vietos valdžios rinkimus, bet įsivelia ir į narkotikų platinimo verslą. Tai išties netikėta. Bene labiausiai nustebino Delfinos vaidmuo, kuri pakeičia ligoninėje sveikstančią Reičel. Ir žinoma, ji perima ne tik valdžios funkcijas, bet ir iš dalies Reičel šaltakraujiškuma, bet deja, taip įvykiai susiklostė, kad kitame sezone Delfinos jau nebeišvysime, kaip ir aktoriaus Dylan Bruce, kuris atliko Polo vaidmenį. 

Šiame sezone kur kas daugiau vietos skiriama aktoriui Ari Millen, kuris sukūrė irgi daug skirtingų klono vaidmenų. Jo meilės istorija su Greise ir įsitraukimas, ieškant originaliojo genomo, kad būtų užkirstas kelias klono mirtims vietomis netgi nukonkuravo ir pačios Saros istoriją, kol ji kalėjo „Dajados“  būstinėje. Tiesa, tarp visų tų originaliojo genomo paieškų, man jau susisuko visai galva, nes pasirodo jie turėjo būti iškasti kūdikio palaikai, o pabaigoje išvis stebuklas – ji ponios S motina, kuri, pasirodo tampa Saros tikra seserimi ir, žodžiu, vėl per giminystės ryšius viskas apsiverčia ir kur kas maloniau žiūrėti, kaip Alison verda muilą rinkimų kampanijai.

Kaip ir anksčiau, taip ir šiame sezone, atsiranda vis nauji klonai. Šįkart manikiūro specialistė Kristen.

 Aktoriai per trečio sezono pristatymą.

Pagrindiniai klonai: Helena, Sara, Alison, Kosima. 

 Viena juokingiausių scenų šiame sezone - Alison ir jos vyro donio purvinas pinigų šokis lovoje.

 Daug vietos šiame sezone vyriškajai klonų linijai.

Serialo vyrukai.

 Kadras iš paskutinės serijos. 

Helena kaunasi su Rudžiu.

Kosimos gyvenimas irgi klostosi „įtartinai“ – taip ir neaišku, kaip ji pasveiko po to baisingo kosėjimo. Šiame sezone ji susiranda draugę lesbietę, tai suprantama, eina emocinis frontas su staiga sužvaigždėjusia Delfina. Visą sezoną vis trypiama vietoje, bet tikroji valdžia vis dar lieka už uždangos ir ji neatskleidžiama. Tikriausiai apie ją bus ketvirtasis sezonas, į kurį viena koja mus įveda keistas Reičel įkalinimas jaukiuose apartamentuose, tačiau žaidimas tuo dar nesibaigia. Vėl visi stumdosi, perbėginėja iš priešų linijos į Saros pozicijas ir t. t. Kartais net juokinga ir net nevisai logiška, kaip elgiasi tie žmonės, nors ir žino, kokiuose pavojuose jie yra atsidūrę, bet... Toks jausmas, kad daugelis iš jų geriau neišduos savo darbo, bet geriau numirs.

Apskritai apie šį sezoną galiu pasakyti taip: pirmoji pusė buvo šiek tiek susvyravusi ir beprarandanti dėl šalutinių siužetinių linijų plėtojimo savo intrigą, tačiau nuo sezono vidurio vėl pamažu grįžtama prie Saros ir „Klono klubo“, o sezonas užbaigiamas efektingai su aliuzijomis į kitąmet pasirodysiantį ketvirtąjį „Juodosios našlaitės“ sezoną. Ir žinoma, baisu, kad kūrėjai neišsikvėptų ir nenusivažiuotų į lankas, suteikdami daugiau dėmesio kitiems personažams, nes nesinori, kad iš nuostabiosios aktorės Tatianos Maslany kas pagrobtų pagrindinį vaidmenį ir iš „Juodosios našlaitės“ serialas taptų „Juodasis našlaitis“, o juk tokių atvejų serialų istorijoje būta ne kartą.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Juodoji našlaitė" / "Orphan Black" (2 sezonas) apžvalga

Sveiki, skaitytojai,

Po pirmojo sezono „Juodoji našlaitė“ (angl. Orphan Black), tiesiog kultversčiais puoliau žiūrėti antrojo sezono, kurį sužiūrėjau per dvi dienas. Tai vienas iš tų serialų, kurio niekada negana, ištirpsta laiko nuovoka ir taip pasineri į tą sukurtą pasaulį, kad pamiršti ir realųjį. Apie pirmąjį sezono išsamesnę apžvalgą galite pasiskaityti ČIA, na, o dabar, niekur pernelyg neišsiplėsdamas, trumpai reziumuosiu tik įspūdžius po antrojo sezono.

Visų pirma – viskas taip greit praėjo, kad sunku patikėti, jog žiūrėjau 10 serijų, man tai buvo kaip vienas normalus filmas. Tai tikriausiai lėmė, kad šiame sezone įvykiai dar greitesni, o personažai jau buvo susiformavę ir „prijaukinti“ iš pirmojo sezono. Čia vėlei negalėjau atsistebėti ir nesigerėti Tatiana Maslany vaidyba ir jos pabirusiais skirtingą charakterį turinčiais klonais. Šiame sezone atsiranda ir vyriškos arba dalinai vyriškos lyties klonas, kurį, žinoma, irgi suvaidina T. Maslany. O šiaip pagrinde viskas vyksta su jau pirmajame sezone sukurtais personažais. Aišku, atsiranda ir naujų kviestinių žvaigždžių, naujų personažų, kurie kelia grėsmę klonams ir vis daugiau užsimenama apie paslaptingus klonavimo eksperimentus ir tai siejama su naujos armijos „gaminimu“. 

Šiame sezone paraleliai plėtojama ir nauja siužetine linija – atokiame kaime įsikūrusios savotiškos sektos pasakojimas, kuri iš esmės medžioja Heleną, kad sugrąžintų ją į savo „šeimą“. Šiai sektai vadovauja šeimos galva, kuris, sakyčiau, tardamas Dievo vardą iš tikrųjų pats imasi Dievo vaidmens, žino, kas kitiems geriausia ir į moteris ir sektą iš esmės žiūri kaip į savo nuosavą žmonių fermą, kur juos apsėklina ir kuria savo palikuonių tvartą. Aišku, Helena sugaunama ir su ja atliekami eksperimentai – tie momentai iš tikrųjų ir patiko, ir erzino, nes charakteriai psichiškai nesveiki, įtikėję savo siauromis idėjomis, todėl atrodo tokie šizofreniškai šabloniški, tarsi nuvagiliauta iš kitų scenarijų ir filmų. Bet nuo to nuobodžiau tikrai netampa. Mane apskritai stebina Helenos vaidmuo – ji kaip koks vaiduoklis, atrodo tokia infantili, o gali pereiti kiaurai sienas, sumušti bet ką, nudaigoti šaltakraujiškai, o atrodo tokia trapi ir pastebima. Tiesiog mistika!

Antrajame sezone kur kas daugiau skirta Reičel personažui.

 

Antraeiliai, bet labai svarbūs veikėjai.

 

Tatiana Maslany Ant populiaraus "Entertainment" savaitraščio viršelio.

Helena sektos ūkyje.

 

Saros įmotė "ponia S" šiame sezone labai nustebino - pilna keistų pomėgių, paslapčių ir tvirto charakterio.

Sara susitinka su vyriškiu, kuris taps didžiuliu antrojo sezono raktu.

Aišku laboratorijoje vyksta kita pasakojimo pusė, kur Kasima bando įveikti savo kaip klono spragas ir ligas. Prasideda kampanijos ir Reičel manipuliacijos ir atviras brutalus žaidimas, kurio metu daug mirčių, pašalintų sudėtingų politinių figūrų, aiškėja paslaptys – tiesiog ištisa detektyvinio pobūdžio istorija. Sara šiame sezone, kuri buvo visa ko pagrindas pirmajame sezone, lyg ir išlaiko savo pirmenybę – ji blaškosi tarp dukters Kiros ir ją persekiojančiųjų, mat, pasirodo, Kira yra antibiotikas mirštantiems ir sergantiems klonams, o kaip vėliau paaiškės, tai ne tik tai, nes klonų pasirodo besą ir vyrų – tai antrojo sezono šokiruojantis finalas, nors jau paskutinėje serijoje tai ir nujaučiama. Žinoma, įvedamas ir Kiros tėvas, esamas-buvęs Saros mylimasis, kuris atlieka savo funkcijas. Ir visiškai nenustebino Polo savotiška išdavystė ir savotiškas perėjimas pas Reičel, paprasti farai, kurie galiausiai išsiaiškina apie klonus ir dar daug kitų dalykų. Mažiausiai intriguojanti šio sezono linija buvo Elison, kuri lyg ir kaltina save už kaimynės žmogžudystę, pradeda gerti ir atsiduria reabilitacijos klinikoje, sprendžia savo šeimos problemas ir jas... visgi išsprendžia.

Kas labiausiai atrodė įdomiausia iš šalies? Tai, kad sergi už Sarą, o kai ji atsiduria vienoje patalpoje su Reičel, nori, kad ji ją užmuštų, nes Sara yra geras žmogus, staiga suvoki, jog Račel yra ta pati aktorė, tik sumontuota taip, kad atrodytų dvi skirtingos moterys viename kadre. Kūrėjams pavyko ištrinti aktorės fenomeną ir grynai matyti tik sukurtus personažus, už vienus sirgti, kitais stebėtis ir piktintis, o kitų nekęsti. Tai labai didelis serialo pliusas.

Apskritai serialas pasirodė kaip narkotikas, nuo kurio sunku atsiplėšti. Tikrai. Nė nebandykite žiūrėti, jeigu neturi laiko, nes kitaip bus sunku viską suderinti. Nekantrauju, kada vėlei galėsiu prisėsti prie trečiojo sezono, nes jis, na, negali būti prastesnis už šitą, todėl laukiu nesulaukiu.

Antrojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Juodoji našlaitė" / "Orphan Black" (1 sezonas) apžvalga

Sveiki, skaitytojai, 

Na, serialas „Juodoji našlaitė“ (angl. Orphan Black) buvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus. Net neplanavau jo žiūrėti ir po pirmojo pamatyto „Hanibalo“ sezono tiesiog staigiai rinkausi tarp šio serialo ir „Oranžinė – tai nauja juoda“. Kol kas nesigailiu pasirinkęs, nes „Juodoji našlaitė“ man patiko netgi labiau už visų išgirtą „Hanibalą“. Pirmasis sezonas išties „užkabina“ ir nerealiai įtraukia, kad belieka viską pamiršti ir tik žiūrėti, žiūrėti ir dar kartą žiūrėti.

Pirmąjį sezoną, kurį pristato televizijos milžinė BBC, sudaro viso labo tik 10 serijų, bet jos visos įtraukiančios ir puikios. Jau nuo pat pirmosios serijos yra visko, ko reikia geram ir puikiam serialui, bet tikriausiai labiausiai po pirmosios serijos patraukė kanadiečių aktorė Tatiana Maslany, kuri tiesiog pritrenkianti ir kaip moteris, ir kaip aktorė. Na, žinoma, pats scenarijus toli gražu nėra irgi prastas – klonai įdomi mokslinės fantastikos dalis, kuri gana realistiškai pavaizduota, nors netrūksta ir mistinių elementų. Serialas buvo nufilmuotas Kanadoje, Toronte, nors jį finansavo Amerikos BBC, tačiau tai sunkiai pastebima, nes atrodo lyg gryna amerikietiška produkcija. 

Vis dar negaliu atsistebėti pakilusių serialų kokybe. Dešimt serijų nėra daug, todėl rekomenduočiau serialą pažiūrėti ir užkietėjusiems kino gurmanams, kurie iš tolo vengia serialo formato, nes galvoja, kad serialas yra posovietinis reliktas, neretai susijęs su Lotynų Amerikos muilų operomis. Toli gražu kokybiški, neištęsti amerikietiški serialai su puikiais scenarijais šio „lygio“ seniai atsikratė. „Juodoji našlaitė“ turi pasiūlyti puikų scenarijų, aktorius ir intrigą.

Pirmąjį sezoną sužiūrėjau taip greitai, kad tiesiog net nepastebėjau, kaip ištirpo laikas. Čia, kaip ir „Hanibale“, esama detektyvinės istorijos, tačiau ji „surišta“ su viena istorija ir nėra „išsiliejusių“ pašalinių istorijų. Aktorė Tatiana Maslany sukūrė daugybę skirtingų vaidmenų, klonų variantų su skirtingomis biografijomis ir charakteriais. Nemažai tikriausiai teko paplušėti ir operatoriams, filmuojant atskiras scenas ir juos lipdant į vientisą kadrą, nes esama tokių scenų, kur aktorė pasirodo skirtinguose vaidmenyse viename kadre netgi trejais personažais. Nors iš kitos pusės tai lyg ir nestebina, nes šiuolaikinės technologijos leidžia sumontuoti, ką tik norite, bet stebina tai, kad visa tai nėra banalu. Kažkaip serialo kūrėjams pavyko išlaikyti įtampą ir išvengti pigumo, daugelio pramoginio pobūdžio šablonų. Gal dėl to, kad tai iš dalies nulėmė pats serialo žanras – rimta drama su trilerio elementais bei fantastikos prieskoniais. Na, tikrai, serialuose jau nebe naujiena seniai, kai aktorius atlieka daugybę skirtingų personažų, tačiau T. Maslany įdėtas darbas išties neįkainojamas, taip ir nesulaukęs daugybės kritikų įvertinimų ir pritarimų apdovanojimuose. Kai kas net piktinosi, kodėl aktorė ilgai nebuvo nominuota Emmy ir kitiems apdovanojimais, tačiau šiemet, po trečiojo sezono, aktorei pagaliau pavyko pasiekti Emmy nominaciją ir galgi jį net pelnys rugsėjo 20 d. pirmąją statulėlę... 

Polo personažas - tikras saldainiukas merginų akims. 

Feliksas. Kaipgi serialas be gėjų?

Pagrindiniai klonai, kuriuos įkūnijo Tatiana Maslany.

Helena. 

Klonės sprendžia problemas.

Sara - pagrindinis serialo personažas.

Grįžtant prie paties serialo, būta ir tam tikrų jau strategiškai apgalvotų sprendimų, šiokių tokių pataikavimų, sakyčiau, žiūrovams. Pavyzdžiui, Saros brolis Feliksas (aktor. Jordan Gavaris) yra gėjus. Na, koks dabar serialas neapsieina be antraplanio gėjaus personažo? Dėl margumo ir įvairovės, aišku, personažas įdomus, „plastiškas“, bet visgi norisi pasakyti, kaip „neoriginalu“, kaip ir pvz., viena iš klonių yra lesbietė. Akivaizdu, kad kūrėjai naudoja daugiakultūrinę ir seksualinę tolerancijos kortą. Žinoma, pagirtina, bet kartu jau tai tampa serialų štampu. Žinoma, pastebimi ir kai kurių klonų grimų dirbtiniai elementai, pvz., aktorė tinkamai atlieka vaidmenį, „pagavusi“ tam tikrus personažų psichofizinius elementus, tačiau plika akimi žiūrovas mato, kad personažas su peruku ir tik Saros personažas atrodo natūraliausias, nors vėlgi pirmosiomis serijomis ją visgi norėta pateikti kaip blogą mergaitę rokerę, kaip Polas seriale įvardijo, „roko kekšę“.

Bene mįslingiausias serialo personažas tampa Helena, labai susijusi su Saros kilme. Jos psichologija sunkiai perkandama ir tikriausiai jai bus dar vietos skirta kituose sezonuose ir bus daugiau papasakota apie jos „angelo sparnus“ ant nugaros bei apskritai apie jos mąstymo ir pasaulio suvokimo modelį. Elison apskritai personažo tipažas atrodo kaip „Nusivylusios namų šeimininkės“, o kiti personažai irgi atrodo labai skirtingai, tiek socialine prasme, tiek grimu, tiek biografijomis. Akivaizdu, kad kūrėjams rūpėjo atskleisti tiek aktorės gebėjimą persikūnyti į skirtingus personažus, kad serialas būtų įdomesnis ir per skirtingumą „pritemti“ siužetą. Bet velniai nematė, nors tai akivaizdu, bet serialo kokybė nuo to nenukenčia. Kiek užmečiau trumpai akį į kitus sezonus, T. Maslany bus patikėta sukurti dar ir kitų klonų, todėl, regis, laukia dar tikrai labai įdomių ir netikėtų siužetinių vingių.

Seriale pasirodo ir kiti jau gerai žinomi aktoriai. Vienas iš jų Dylan Bruce, kuris sukuria Polo vaidmenį, buvęs klonės Betės vyras dabar myli ir gina Sarą. Aktorius tikriausiai geriau visiems žinomas iš mano nematyto dviejų sezonų sulaukusio serialo „Strėlė“. Smagu buvo sutikti ir kanadietę aktorę Evelyne Brochu (personaž. Delfina), kurią puikiai prisimenu iš Xavier Dolano filmo „Tomas atvyko į kaimą“. „Dauntono abatijos“ aktorė Maria Doyle Kennedy irgi atrodo gana šarmingai, nors ir vaidina antraeilį personažą – Soros įmotę. Šiaip aktoriais esu patenkintas, kaip ir pačiu montažu, serialo idėjomis. Ir... tiesiog nežinau nė ką pasakyti, norisi tiesiog tuoj pat pradėti žiūrėti antrąjį sezoną, kol neatlėgo noras. Rekomenduoju ir Jums!

IMDb: 8.4

Recenzija „Buvau kine“ ČIA.

Tatina Maslany pelno 2013 kritikų pasirinkimo apdovanojimą kaip geriausia draminio serialo aktorė.

Pirmojo sezono anonsas:

Aktorė Tatiana Maslany TV laidoje kalba apie savo vaidmenis seriale „Juodoji našlaitė“:

Jūsų Maištinga Siela