Serialas: "Juodoji našlaitė" / "Black Orphan" (4 sezonas)

Sveiki,

Pirmieji du sezonai „Juodosios našlaitės“ (angl. Black Orphan) buvo daugiau nei geri, jie tiesiog labai „kabliavo“ ir norėjosi žiūrėti be paliovos. Mokslinės fantastikos serialas apie genetiką ir kuriamus klounus neretai ši tema pasirodydavo filmuose, tačiau serialuose iš esmės ši idėjinis rezervas buvo neišnaudotas, todėl kuo puikiausiai suprantu, kad dirbti prie scenarijaus su šia tema tikrai velniškai įdomu.

Visgi trečiasis „Juodosios našlaitės“ sezonas sušlubavo ir žiūrėjosi ne be taip patikliai kaip ankstesnieji. Kažko pristigo, kažko būta per daug. O per daug, sakyčiau, bereikšmiškai užsižaista su visokiais bunkeriais, „Ledo“ projekto antraeiliais įvykiais, kurie žiūrint jau ketvirtą sezoną, kur priartėjama prie tikrosios tiesos, atrodo, kaip vienas didelis nereikalingas vingis, kas apskritai rodo, kad netgi toks serialas kaip „Juodoji našlaitė“ bando siužeto atžvilgiu tempti gumą ir ieškoti, kaip užkimšti seriją, bet paliekant didžiąją intrigą tolimesniems sezonams.

Taigi, po ketvirto sezono peržiūros, galiu pasakyti, kad trečiasis sezonas išties buvo turinio prasme suskystėjęs, o štai ketvirtas sezonas pagerina reikalus, kadangi pagaliau žaidžiama atviromis kortomis: mums jau žinoma beveik visa organizacijos grietinėlė, kaip veikia genetikos institucijos ir kaip maustomi paprasti žmonės. Ypač apvaisinimo klinikos, kurios, o dievai – nežiūrėkite šio sezono būdamos nėščios, mielos moterys, tai negerai jūsų vaisiui ir jūsų bendrai psichikai, tačiau taip, tokie aiškūs realūs pavyzdžiai kaip eksperimentas su kūdikiais „Juodąją našlaitę“ kilsteli dar į geresnį mokslinės fantastikos lygį.

 Kristel.

 Efektyvioji Helena.

 Šeimynėlė.

 Felikso tikroji sesuo.

 Mika ir Betė.

 Aktoriai.

Kaip ir buvo galima numatyti, šiame sezone atsiranda dar daugiau klonų ir dar daugiau Saros Mening variantų, bet didžiausia staigmena yra tai, kad pirmoji serija mus ne veltui grąžina į istorijos pradžią ir papasakoja daugiau apie po traukiniu palindusią Betę. Netrukus po šio sugrįžimo tampa aišku, su kuo turime reikalą ir kaip genetiniai eksperimentai valdo žmones. Netrukus atsiranda ir „Ledo“ konkurentai, kurie skruostuose implantuoja paslaptingas lervas. Tiesą sakant, taip ir nesupratau, kaip toji lerva ir dirbtinis apvaisinimas susijęs, tačiau vieną tokį „stebuklą“ turi ir pati Sara.

Tiesa, pati Sara šiame sezone atrodo kiek nusibaigusi kaip kumelė, ypač sezono pabaigoje – visur laksto, bando apsaugoti dukrelę Kirą ir vis dar žaidžia pavojingą žaidimą su Reichel ir kita opozicija. Kol ji vis dar kaip pagrindinis klonas rūpinasi tais nesibaigiančiais reikalais, kur kas patrauklesni atrodo kiti klonai, kad ir ta pati Elison ar jau iš ano sezono atsiradusi kirpėja Kristel, kuri, regis, kur kas įdomesnė ir šarmingesnė, nei Sara.

Kas be to, kad priartėjome prie organizacijų ir valdininkų šiame sezone dar verta? Ogi naujos paslaptys apie pačią genetiką. Didelis dėmesys Rachel personažui, kuri reabilituojasi savo motinos Suzanos namuose. Ji pradeda regėti nukirstą gulbę, kuri be jokios abejonės turi tiek simbolinę, tiek mokslinę reikšmę. Ar tai reiškia, kad klonai gali regėti kitų antrininkų akimis? Kol kas atsakymo ketvirtame sezone nerasime, tačiau akivaizdu, kad išgliaudžius vieną paslaptį, reikia atrasti ir kitą, todėl nuobodžiauti netenka, nors šiame sezone jaučiamas kažkoks neesmingumas, vilkinimas, tačiau jis ne toks akivaizdus, koks buvo trečiajame sezone ir tai yra gerai, nes serialas juda kryptinga linkme. Kryptingai, sakyčiau, judėjo ir aktorė Tatiana Maslany, kuri šiemet jau paskelbta tarp nominantų „Emmy“ apdovanojimuose. Kas žino, gal jai ir pavyks jį pelnyti, juolab, kad nežinau daugiau nė vieno personažo nei kine, nei seriale, kad būtų šitiek daug persikūnyta vienam projektui. Aktorė šiam serialui atiduoda išties labai daug, o ji dar ir prodiuserė. 

Taigi lauksiu penktojo sezono ir šiek tiek ilsėsiuosi nuo klonų. Labai norėtųsi tikėti, kad penktasis sezonas bus dar geresnis ir pagaliau Sara Mening iš tikrųjų vėl taps patraukli ir įdomi.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Juodoji našlaitė" / "Orphan Black" (3 sezonas)

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Na, štai, pagaliau pamačiau „Juodoji našlaitė“ (angl. Orphan Black) sezoną ir belieka laukti ateinančių kitų metų, kai vėlei pasirodys šis serialas. Nieko pernelyg daug neanalizuodamas, galiu pasakyti, jog šį serialą taip lengva atsipūtus žiūrėti, kad nebepajauti, kaip praskrieja laikas. Nors šį kartą jį žiūrėjau kur kas ilgiau, nors viso labo tik 10 serijų, bet to pakako ir net nežinau, ar norėčiau, kad būtų daugiau serijų sezonuose.

Kas naujo šiame sezone? Tiesą sakant, pirmoji šio sezono pusė (pirmosios 5 serijos) buvo vienos nuobodžiausių per visus tris sezonus. Tas baisus „Dajados“ kalėjimas, kuriame pabuvojo tiek Sara, tiek Helena, man pasirodė pernelyg ištęstas ir nuobodus. Nenustebino ir mokslininkės Virdžinijos atkaklumas kažką išgauti iš vyriškosios lyties klonų. Žodžiu, kai serialas persirito į antrą pusę, vėlei pagavau azartą žiūrėti, nes jame kur kas mažiau „Dajado“, o ir įvykių pačių pačiausių.

Antrajame sezone kiek mažiau patikusi Alison pasakojimo istorija, šiame sezone išties tapo įdomi. Ji save kandidatuoja į vietos valdžios rinkimus, bet įsivelia ir į narkotikų platinimo verslą. Tai išties netikėta. Bene labiausiai nustebino Delfinos vaidmuo, kuri pakeičia ligoninėje sveikstančią Reičel. Ir žinoma, ji perima ne tik valdžios funkcijas, bet ir iš dalies Reičel šaltakraujiškuma, bet deja, taip įvykiai susiklostė, kad kitame sezone Delfinos jau nebeišvysime, kaip ir aktoriaus Dylan Bruce, kuris atliko Polo vaidmenį. 

Šiame sezone kur kas daugiau vietos skiriama aktoriui Ari Millen, kuris sukūrė irgi daug skirtingų klono vaidmenų. Jo meilės istorija su Greise ir įsitraukimas, ieškant originaliojo genomo, kad būtų užkirstas kelias klono mirtims vietomis netgi nukonkuravo ir pačios Saros istoriją, kol ji kalėjo „Dajados“  būstinėje. Tiesa, tarp visų tų originaliojo genomo paieškų, man jau susisuko visai galva, nes pasirodo jie turėjo būti iškasti kūdikio palaikai, o pabaigoje išvis stebuklas – ji ponios S motina, kuri, pasirodo tampa Saros tikra seserimi ir, žodžiu, vėl per giminystės ryšius viskas apsiverčia ir kur kas maloniau žiūrėti, kaip Alison verda muilą rinkimų kampanijai.

Kaip ir anksčiau, taip ir šiame sezone, atsiranda vis nauji klonai. Šįkart manikiūro specialistė Kristen.

 Aktoriai per trečio sezono pristatymą.

Pagrindiniai klonai: Helena, Sara, Alison, Kosima. 

 Viena juokingiausių scenų šiame sezone - Alison ir jos vyro donio purvinas pinigų šokis lovoje.

 Daug vietos šiame sezone vyriškajai klonų linijai.

Serialo vyrukai.

 Kadras iš paskutinės serijos. 

Helena kaunasi su Rudžiu.

Kosimos gyvenimas irgi klostosi „įtartinai“ – taip ir neaišku, kaip ji pasveiko po to baisingo kosėjimo. Šiame sezone ji susiranda draugę lesbietę, tai suprantama, eina emocinis frontas su staiga sužvaigždėjusia Delfina. Visą sezoną vis trypiama vietoje, bet tikroji valdžia vis dar lieka už uždangos ir ji neatskleidžiama. Tikriausiai apie ją bus ketvirtasis sezonas, į kurį viena koja mus įveda keistas Reičel įkalinimas jaukiuose apartamentuose, tačiau žaidimas tuo dar nesibaigia. Vėl visi stumdosi, perbėginėja iš priešų linijos į Saros pozicijas ir t. t. Kartais net juokinga ir net nevisai logiška, kaip elgiasi tie žmonės, nors ir žino, kokiuose pavojuose jie yra atsidūrę, bet... Toks jausmas, kad daugelis iš jų geriau neišduos savo darbo, bet geriau numirs.

Apskritai apie šį sezoną galiu pasakyti taip: pirmoji pusė buvo šiek tiek susvyravusi ir beprarandanti dėl šalutinių siužetinių linijų plėtojimo savo intrigą, tačiau nuo sezono vidurio vėl pamažu grįžtama prie Saros ir „Klono klubo“, o sezonas užbaigiamas efektingai su aliuzijomis į kitąmet pasirodysiantį ketvirtąjį „Juodosios našlaitės“ sezoną. Ir žinoma, baisu, kad kūrėjai neišsikvėptų ir nenusivažiuotų į lankas, suteikdami daugiau dėmesio kitiems personažams, nes nesinori, kad iš nuostabiosios aktorės Tatianos Maslany kas pagrobtų pagrindinį vaidmenį ir iš „Juodosios našlaitės“ serialas taptų „Juodasis našlaitis“, o juk tokių atvejų serialų istorijoje būta ne kartą.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Juodoji našlaitė" / "Orphan Black" (2 sezonas) apžvalga

Sveiki, skaitytojai,

Po pirmojo sezono „Juodoji našlaitė“ (angl. Orphan Black), tiesiog kultversčiais puoliau žiūrėti antrojo sezono, kurį sužiūrėjau per dvi dienas. Tai vienas iš tų serialų, kurio niekada negana, ištirpsta laiko nuovoka ir taip pasineri į tą sukurtą pasaulį, kad pamiršti ir realųjį. Apie pirmąjį sezono išsamesnę apžvalgą galite pasiskaityti ČIA, na, o dabar, niekur pernelyg neišsiplėsdamas, trumpai reziumuosiu tik įspūdžius po antrojo sezono.

Visų pirma – viskas taip greit praėjo, kad sunku patikėti, jog žiūrėjau 10 serijų, man tai buvo kaip vienas normalus filmas. Tai tikriausiai lėmė, kad šiame sezone įvykiai dar greitesni, o personažai jau buvo susiformavę ir „prijaukinti“ iš pirmojo sezono. Čia vėlei negalėjau atsistebėti ir nesigerėti Tatiana Maslany vaidyba ir jos pabirusiais skirtingą charakterį turinčiais klonais. Šiame sezone atsiranda ir vyriškos arba dalinai vyriškos lyties klonas, kurį, žinoma, irgi suvaidina T. Maslany. O šiaip pagrinde viskas vyksta su jau pirmajame sezone sukurtais personažais. Aišku, atsiranda ir naujų kviestinių žvaigždžių, naujų personažų, kurie kelia grėsmę klonams ir vis daugiau užsimenama apie paslaptingus klonavimo eksperimentus ir tai siejama su naujos armijos „gaminimu“. 

Šiame sezone paraleliai plėtojama ir nauja siužetine linija – atokiame kaime įsikūrusios savotiškos sektos pasakojimas, kuri iš esmės medžioja Heleną, kad sugrąžintų ją į savo „šeimą“. Šiai sektai vadovauja šeimos galva, kuris, sakyčiau, tardamas Dievo vardą iš tikrųjų pats imasi Dievo vaidmens, žino, kas kitiems geriausia ir į moteris ir sektą iš esmės žiūri kaip į savo nuosavą žmonių fermą, kur juos apsėklina ir kuria savo palikuonių tvartą. Aišku, Helena sugaunama ir su ja atliekami eksperimentai – tie momentai iš tikrųjų ir patiko, ir erzino, nes charakteriai psichiškai nesveiki, įtikėję savo siauromis idėjomis, todėl atrodo tokie šizofreniškai šabloniški, tarsi nuvagiliauta iš kitų scenarijų ir filmų. Bet nuo to nuobodžiau tikrai netampa. Mane apskritai stebina Helenos vaidmuo – ji kaip koks vaiduoklis, atrodo tokia infantili, o gali pereiti kiaurai sienas, sumušti bet ką, nudaigoti šaltakraujiškai, o atrodo tokia trapi ir pastebima. Tiesiog mistika!

Antrajame sezone kur kas daugiau skirta Reičel personažui.

 

Antraeiliai, bet labai svarbūs veikėjai.

 

Tatiana Maslany Ant populiaraus "Entertainment" savaitraščio viršelio.

Helena sektos ūkyje.

 

Saros įmotė "ponia S" šiame sezone labai nustebino - pilna keistų pomėgių, paslapčių ir tvirto charakterio.

Sara susitinka su vyriškiu, kuris taps didžiuliu antrojo sezono raktu.

Aišku laboratorijoje vyksta kita pasakojimo pusė, kur Kasima bando įveikti savo kaip klono spragas ir ligas. Prasideda kampanijos ir Reičel manipuliacijos ir atviras brutalus žaidimas, kurio metu daug mirčių, pašalintų sudėtingų politinių figūrų, aiškėja paslaptys – tiesiog ištisa detektyvinio pobūdžio istorija. Sara šiame sezone, kuri buvo visa ko pagrindas pirmajame sezone, lyg ir išlaiko savo pirmenybę – ji blaškosi tarp dukters Kiros ir ją persekiojančiųjų, mat, pasirodo, Kira yra antibiotikas mirštantiems ir sergantiems klonams, o kaip vėliau paaiškės, tai ne tik tai, nes klonų pasirodo besą ir vyrų – tai antrojo sezono šokiruojantis finalas, nors jau paskutinėje serijoje tai ir nujaučiama. Žinoma, įvedamas ir Kiros tėvas, esamas-buvęs Saros mylimasis, kuris atlieka savo funkcijas. Ir visiškai nenustebino Polo savotiška išdavystė ir savotiškas perėjimas pas Reičel, paprasti farai, kurie galiausiai išsiaiškina apie klonus ir dar daug kitų dalykų. Mažiausiai intriguojanti šio sezono linija buvo Elison, kuri lyg ir kaltina save už kaimynės žmogžudystę, pradeda gerti ir atsiduria reabilitacijos klinikoje, sprendžia savo šeimos problemas ir jas... visgi išsprendžia.

Kas labiausiai atrodė įdomiausia iš šalies? Tai, kad sergi už Sarą, o kai ji atsiduria vienoje patalpoje su Reičel, nori, kad ji ją užmuštų, nes Sara yra geras žmogus, staiga suvoki, jog Račel yra ta pati aktorė, tik sumontuota taip, kad atrodytų dvi skirtingos moterys viename kadre. Kūrėjams pavyko ištrinti aktorės fenomeną ir grynai matyti tik sukurtus personažus, už vienus sirgti, kitais stebėtis ir piktintis, o kitų nekęsti. Tai labai didelis serialo pliusas.

Apskritai serialas pasirodė kaip narkotikas, nuo kurio sunku atsiplėšti. Tikrai. Nė nebandykite žiūrėti, jeigu neturi laiko, nes kitaip bus sunku viską suderinti. Nekantrauju, kada vėlei galėsiu prisėsti prie trečiojo sezono, nes jis, na, negali būti prastesnis už šitą, todėl laukiu nesulaukiu.

Antrojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela