Poilsis prie jūros. Kas yra šutra?

Sveiki, skaitytojai,

Aš kartais taip mažai rašau čia apie savo gyvenimą ir tai, ką pamatau. Turiu galvoje ne meno kūrinius, o pasaulį... Visus metus gyvenu prie jūros. Iki marių man kasdien 100 metrų, tačiau priėjimo dėl aukštų krantinės karkasų neturiu, todėl pasimiršta, kad visai šalia toks vandens telkinys, o dar tolėliau – jūra. Kartais atrodo, kad kai gyvenau sostinėje, jūrą pamatydavau dažniau, nei gyvendamas čia. Taip jau tikriausiai yra, kad labiausiai neįvertiname to, kas ranka pasiekiama.

Šiandien užsidegiau šią klaidą ištaisyti ir persikelti keltu į Smiltynę. Šiaip nemėgstu Melnragės, nes ten pilna žmonių, klykavimų, spūsčių. Geriausiai jaučiuosi, kai esu aš ir jūra. Dviese. Tuščia paplūdimys, kuriame galiu būti nuogas ir medituoti. Tokių progų nedaug, dažniausiai reikia užtaikyti ne sezoną, šiltą ir jaukią darbo dieną, nes savaitgalyje suartėti su gamta – be šansų!

Šiandien buvo šutra. Karšta vasariška diena, degino odą iki raudonio, tačiau maloniai atsigriebiau už tas tamsias dienas, kaip bateriją pakroviau kūną saulės energija. Stebėjau nuo kopos jūros tolį, sidabriniame spindėjime slenkančius laivus, kaip prie vandens tėvas žaidžia su dukra, moteris be liemenėlės skaito knygą po skėčiu nuo saulės... ir tokia laisvė, ir gaivumas, kai užeidavo koks debesukas ir numesdavo šešėlį. Pagalvojau: kaip gerai, kad galiu čia ir dabar būti, tiesiog būti, ir visai nesvarbu, kad į užpakalį prilindo to nuostabaus Baltijos smėlio. Cha! 

Dalijuosi keliomis fotografijomis iš savo išmaniojo. 

P. S.

Dabartinis lietuvių kalbos žodynas sako:

 
šutrà (4) karštas, drėgnas oras, tvanka: Tokia š., net sunku kvėpuoti.

Jūsų Maištinga Siela