Spektaklis "Mergaitė, kurios bijojo Dievas" (režisierius Jonas Vaitkus, pjesės autorius Gintaras Grajauskas)

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai visi teatro mėgėjai šį spektaklį matė, o aš tik praslinkus jau kokiems šeštiems metams po premjeros. Kai sėdėjau salėje, girdėjau ir tokių, kurie į šį spektaklį eina tradiciškai kasmet... Gal ir neblogai, pamatai įvairius sąstatus, skirtingus aktorius ir versijas, galima lyginti pagrindinių rolių atlikėjas ir kaskart bandyti iš seanso išspausti kažko, kas anąkart gal buvo neužčiuopta.

Šįkart apie puikiai įvertintą Jono Vaitkaus pastatyta Gintaro Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Tiesą sakant, apie šią pjesę buvau irgi gerų dalykų girdėjęs, bet pernelyg tingiu skaityti dramaturgiją, mieliau pažiūriu jos pastatymą. Beveik net neabejojau, kad spektaklis vykęs, tokios garsios pavardės ir Auksinių scenos kryžių nominacijos, kad tiesiog tikėjausi velniai kokio gyvumo, tačiau visgi į spektaklį žiūriu ir šiokiu tokiu kritiniu žvilgsniu.

Pagrindinį vaidmenį mano matytame sąstate atliko Simona Šakinytė, kuri turėjo sukurti tyros ir nekaltos ir kartu išprotėjusios mergaitės vaidmenį. Infantiliai intelektuali, bet visgi man šiek tiek kažko iš jos pritrūko monologuose – vidinės liepsnelės, užsidegimo. Taip vaidmuo svarbus, ryškus, įdomus, tačiau kai kuriose scenose išties Simona labai sublizgėdavo, ypač smurto ir susišaudymo, tačiau spektaklio pradžioje vėrėsi pernelyg blankiai ir suprantu kodėl, nes visa G. Grajausko pjesė laikosi veikiau ne veikėjų sąveikoje, o monologo principu, ypač pjesės pradžia, kada veikėjai tarpusavyje lyg ir bendrauja, bet kartu „iš savęs“ pasakoja atskiras praeities istorijas. Kartais pagrindinei aktorei pristigdavo vidinės energijos, ko, sakykime nestigo „subtiliajai“ Marijos žemaitei katalikei močiutei, kuri savo stotu iškart pagyvino visą spektaklį.

Kalbant apie pjesę – ji pilna ilgų monologų, medžiaga, kuri apmąsto geros mergaitės nenorą prisitaikyti iškreiptoje ir keistų pilnų tradicijų pasaulyje, kur šitiek mėšlo, atrodo, gana įdomi, nors ir brutaliai socialiai buitiška – mafija, šeimos šaltumas ir tik prisiminimai apie senelių kartą šiek tiek, rodos, šildo žiūrovą. Pjesė dar įvilkta į politinį ir istorinį kontekstinį rūbą, todėl iš esmės man priminė Klaipėdos muzikinio teatro miuziklą „Adata“, kur jauną moterį tiesiog pribaigia politinis iškreiptas visuomenės veidrodis. Panašiai ir „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, vizualiai eina per istorinius lūžius – čia veiksmas Sovietų Sąjungoje, čia, žiūrėk, pasakoja senelio Antano neįgyvendintas Tarpukaryje svajones, o čia, žiūrėk, ką tik atsikūrusios Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, kada suklesti mafija ir absoliučiai keičiasi vertybės ir tradicijos. Jauna mergaitė paskelbia, kad jos turi bijoti Dievas ir iš esmės sulaužo nusistovėjusias taisykles, už tai, aišku, ji sumoka savo gerumu ir sveiku protu, kol galiausiai išsisemia prieš prisitaikėlišką visuomenę ir atsiduria psichiatrinėje ligoninėje. Dar viena nužmoginimo istorija su įsimenamais personažais, kultūriniu kontekstu – tokios istorijos visada jaudina ir verčia ieškoti kažin kokios atšiaurios tiesios apie mūsų gyvenimą...

Scenografija prisodrinta geometrinių figūrų lyg ir simbolizuotų visokį mūsų gyvenimą – apvalų, kampuotą ir pailgą, ir statų... Mažai kintanti ir apskritai spektaklis nėra itin dinamiškas, nors daug istorinių lūžių, portretų, visgi kažkaip statiškai praplaukia pati pjesė – tokį įspūdį tikriausiai sudaro tie ilgieji veikėjų monologai. Žinoma, spektaklio ironiška pabaiga su pilnais tauriojo gėrimo naktipuodžiais ir išprotėjusiu homoseksualiu daktaru „tradiciškai“ netradiciniu būdu pribloškė savo pajuoka iš tradicinių vertybių, kurios neretai neturi jokios vertės, nes jos tik kvailai sureikšminamos, paniekinant tikrąsias iš žmogaus tarpusavių santykių konstruojamas vertybes. Galbūt ir tiesa, jeigu mergaitė būtų galėjusi prisitaikyti prie visų šių civilizacinių „vertybių“, galbūt ji būtų išsaugojusi gyvybę. Bet kas toji gyvybė be gerumo bagažo prieš pasaulio puikybę ir veidmainystę, pinigus ir gerbūvį? Tik dar vienas maištaujantis protas psichiatrinėje palatoje.

Jūsų Maištinga Siela