Sveiki,
Ką jūs pagalvojate, kai
atsidarote dienraštį ar atsiverčiate laikraštį ir perskaitote, kad Lietuvos
neliks? Spėju kelis variantus, priklausomai nuo to, kur Jūs gyvenate ir kiek
Jums metų. Jeigu jūs abiturientas, tikriausiai galvojate, kad ir taip viskas
nusivažiavo, o ir Jūsų pačių šioj šaly nebeliks ir visi likę tegu apsiši... Jeigu jums per 40 metų,
tikriausiai dejuojate, kad, vaje, kaip blogai, nebėra jaunimo, nebėra
gimstamumo, kaip blogai, kaip blogai, iš kur pensijas mokės, Lietuva geria,
Lietuva sensta... Jeigu Jūs jau apskritai gyvenate ne Lietuvoje ir neplanuojate
į ją grįžti, tikriausiai tokių portalų ir laikraščių stengiatės net neskaityti,
nes Jums „giliai dzin“.
Ką galvoju aš? Slenku didmiesčio
gatvėmis (ne sostinėje!) ir tuštėjančios gatvės, veidus jau atpažįsti, nors
žmonių nepažįsti – visi praretėję, priartėję ir ,jeigu turi vieną tolimesnį
draugą, tai „užmetus tinklą“ paaiškėja, kad per pažįstamų pažįstamus iš tikrųjų
apie mus žino visas Kaunas, Klaipėda ar Šiauliai, priklausomai nuo to, kur
gyvenate. Anonimiškumas ir kai tavęs nežino yra JĖGA, žmonių gausa yra jėga,
dabar... Lietuva tuštėja ir galvoju, kad kiekvieno „iškritusio“ iš valstybės
vagono turėčiau užimti vietą, juk kuo mažiau, tuo daugiau erdvėms likusiems,
bet kad jaučiu viskas yra priešingai. Kuo mažiau lietuvių, tuo mažiau pasaulio,
kaip Azovo jūra, kuri susitraukė į balą, o čia neseniai dar gyvybinga tauta
bujojo prie Baltijos, o dabar, žiūrėk, greit vienas kito blusas susiskaičiuosime.
Ką reiškia gyventi
nykstančioje ir emigruojančioje tautoje? Žinoma, yra individualios galimybės,
pamatyti pasaulį, patirti nuotykių, mylėti ispaną, tuoktis su itale, išgerti
savaitgalį Maltoje, o Norvegijoje gaudyti lašišas... Bet ne apie tai. Apie
tautą, kaip tapatybę, lukštą, skydą, vertybę sunku ką ir bepasakyti. Kai kam
tai kaskart mažiau paties žmogaus, kai kam tai „ne mano reikalas ir problemos“.
Mūsų, sako statistika,
2080 metais liks 1,58 mil. ir daugumą sudarys senesni žmonės (tai čia aš ir tu,
jeigu ką). Bet vis dar statomos vilos, nauji prekybos centrai, vis reikia
daugiau ir daugiau, investuojam ir nykstam... Kaip atrodys ta plėtra, kai joje
nebebus mūsų arba bus tiek mažai, kad atrodysime kaip sąvartyno žmonės,
apsikrovę nebereikalingais daiktais. Žinoma, mūsų laukus ir autostradas užeis
azijatai ir baltai galiausiai liks šiaip kaip istorinė žymė. Dominuojanti difuzijos
banga praris ir... Neapleidžia manęs dabar jausmas, kad vis rašau apie rėmus ir
kad visi žmonės lygūs ir Lietuvą paveldės kiti (irgi žmonės...), taip, kaip mes
kažkada paveldėjome vardus.
Nežinau, kaip Jums, bet
tuštėjančiame mieste darosi nyku. Jaučiuosi mažas. Atpažįstamas. Permatomas ir
dėl to, kad ir kaip keistai skambėtų, nesaugus. O kas norėtų prisidėti prie
mažumos, kai aplinkui visi tokie dideli? Kur būsiu aš ir kur būsite jūs po 30
metų? Tie kurie išliks ar tie, apie kuriuos kalbės būtaisiais laikais?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą