Sveiki,
Prisipažinsiu, kad buvo
metas, kada tikrai labai simpatizavau Algimanto Puipos režisūros darbams, ypač, kai jis ėmėsi Jurgos
Ivanauskaitės kūrinių ekranizavimo. Labai ilgai atidėliojau naujausio jo darbo „Edeno sodas“ (2015) peržiūrą, bet
galiausiai vėl panorau kažko lietuviško ir kažko puipiško...
Filmas nufilmuotas jau
atpažįstama A. Puipos būdu – lėtai pasakojant istoriją, pritraukiant kai kada
pirmą planą, judant elegantiškai ir kuriant interjeru grįstą atmosferą, bet
šįkart niekas nesuveikė. Filmas nuo pat pirmųjų minučių sunkiai traukia, atrodo
be atmosferos ir labai prėskas. Nupušusių senolių pensionatas, kuriame slaugių popinami
turtuoliai, atbaidė savo neaktualumu ne tik jaunam žmogui, bet tikriausiai ir
vyresnio amžiaus žiūrovams – kiek senolių gyvena prabangiame pensionate ir „kabina“
egzotiškas slauges? Jau geriau apie šimtus tūkstančių senolių, kurie skendi
socialiniame dugne... Filmas galėjo sudominti savo filosofija, senoviniu proto
ir patirties grožiu, bet per pusantros valandos pabiro į pensionišką novelių
rinkinį ir viena šikna bandoma atsisėsti ant kelių kėdžių t. y. istorijų, todėl
trūko susitelkimo, paprasčiausios aistros ir viskas iš esmės atrodė pigiai, kad
net priminė situacijų koliažą.
Bene labiausiai erzino
itališkos kalbos intarpai, naujosios slaugės darbas pensionate, bandant kompensuoti
vyro netektį, kurios skausmas ir depresija tiesiog absoliučiai nejaudino, nes nebuvo
perteikta. Daugelis scenų tiesiog pauzuoja
ir dūsta norėdamos, bet neįstengdamos išgauti filosofinį įspūdį. Humoras nejuokingas,
situacijos nepaveikios sukelti refleksijos ir nėra į ką žiūrėti, nebent į
nuobodžiai sėdinčius senosios kartos kino aktorius, kurie tikriausiai vien iš
pagarbos sutiko dalyvauti šiame kino projekte. Manau, „Edeno sodas“ absoliutus
Algimanto Puipos saulėlydis.
Mano
įvertinimas: 4/10
IMDb: 6.0
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą