Filmas: "Memuarai apie skausmą" / "La Douleur" / "Memoir of Pain"

Sveiki,

Šiemet pirmasis festivalio „Kino pavasario“ filmas, kurį man pavyko pamatyti (neskaitant tų, kuriuos jau spėjau pamatyti prieš festivalį) yra prancūzų rašytojos Marguerite Duras romano „Skausmas“ ekranizacija „Memuarai apie skausmą“ (pranc. La Douler) (2017), kuris priskirtas prie festivalių favoritų filmų programos.

Tiesą sakant, pirmąjį pusvalandį suabejojau, ar filmas išties geras. Sėdėjau ir galvojau, kažkaip nėra provokacijos, aštrumo, o scenos ir pati istorija jau kažkur matyta, netgi atmosfera atrodė pernelyg nuvalkiota, bet laikui bėgant pagrindinės veikėjos vidinis netekties ir nežinomybės skausmas tiesiog užvaldo ir varo iš proto. Didžiuliai pagyrimai prancūzų aktorei Melanie Thierry, kuri praktiškai yra viso šio filmo akstinas ir varomoji jėga. Daug vidinės energijos įdėta į šį vaidmenį, o veido išraiška ir ties beprotybe balansuojanti depresyvi būsena iš tikrųjų leidžia patirti tai, ką galima įvardyti skausmingu sielvartu.

Moteris, laukianti vyro iš koncentracijos stovyklos ir nė vieno vaizdo iš tų kraupių stovyklų. Laukimas atima gyvybę iš jaunos moters, lieka kančios ir beprotybės valandos. Nepaisant tų būsenų, rezgama ir politinių intrigų istorija, į kurią įsivelia pagrindinė veikėja. Vokiečiams okupavus Paryžių, prasideda pogrindžio veikla, kuria užsiimantys visi rizikuoja savo gyvybe. Toji politinio pavojingo flirto istorija neatrodo kažin kokia ypatinga ir net retkarčiais atrodo pernelyg sentimentaliai nuspėjama. Jeigu rekomenduočiau pasižiūrėti šį filmą, tai tik dėl pagrindinės aktorės vaidybos ir tos vidinės skausmo atmosferos, visa kita dekoratyvi karo atmosfera Paryžiuje nieko nebestebina, o ir siužetinių netikėtų vingių tikrai nesitikėkite, filmas sukurtas „skausmui nešioti“, manau, tas tikslas filmo kūrėjams pavyko. Filmas dievinantiems prancūzišką kiną ir Paryžių, kas, kad ne pačiais geriausiais laikais.

Puslapis į "Kino pavasarį" ČIA.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela