Knyga: Richard Flanagan "Siauras kelias į tolimąją šiaurę"

Richard Flanagan. „Siauras kelias į tolimąją šiaurė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 416 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Yra kelios priežastys, kodėl pasirinkau australų rašytojo Richard Flanagan romaną Siauras kelias į tolimąją šiaurę (angl. The Narrow Road to the Deep North). Tiesą sakant, knyga mano knygų lentynoje pragulėjo apie metus, nors įsigijau su tuokart bemaž kartu pasirodžiusia Ruth Ozeki romanu Knyga laiko būčiai – pastaroji paliko neišdildomą įspūdį, nors ir buvo tik nominuota Man Booker literatūrinei premijai, o štai R. Flanagan jį už šį kūrinį net pelnė. Negana to, šios knygos susietos su Japonija ir apskritai abi vienoje recenzijoje įvardytos kaip „pagalba suprasti Japoniją“.

Nemanau, kad iš knygų įmanoma kaip nors suprasti ar patirti kitos šalies kultūrą, tačiau suvokti šį bei tą apie pasaulį ir literatūrą visgi galima, kitaip nebūtų jokios prasmės skaityti. Taigi kita priežastis – vertėja Violeta Tauragienė, kuria besąlygiškai pasitikiu kaip vertėja ir kaip kūrinių „pateikėja“.

Turėjome mes ir iki tol išverstų R. Flanagan kūrinių į lietuvių kalbą, tačiau šioji – pirmoji, kuri „įkrito“ man į rankas. Tenka pripažinti, kad pats skaitymo procesas nebuvo gana lengvas. Pirmuosius 150 puslapių galynėjausi tarytum su lokiu. Kėliau sau abejotinus klausimus: ar tikrai šioji knyga tokia ypatinga? Ir kas joje ypatinga? Išskydusi istorija, banalumo perteklius, ryškios amerikietiškojo romano imitacijos, maniera bei struktūra, kad net nežinojau, už ką šią knygą būtų galima pagirti, tačiau nepasidaviau ir tęsiau skaitymą. Anot Giedros Radvilavičiūtės, jeigu knyga „neužkabina“ per pirmuosius 50 puslapių, jos skaityti nebeverta. Šįkart reikėjo pasistengti kone trigubai.

Vėliau, žinoma, įvyksta esminis lūžis ir knyga išties „sukrenta“ į išties puikiai suvaldytą ir pajaustą istoriją. Klausimas: kodėl kankinausi tuos 150 puslapių? Paskutiniu metu nebegaliu pakęsti banalybių ir kaip velnias kryžiaus vengiu literatūrinių saldžių klišių. Tiesiog buvo pragaras skaityti pagrindinio veikėjo nuodėmingosios meilės užuomazgas prieš karą, kaip Dorigas Evanas prieš pašaukiamas į karą užmezga intymius santykius su savo dėdės sužadėtine. Tas susitikimas knygyne, nusaldinti žvilgsniai, pavydas, meilė-nemeilė, aistra, žiedas plaukuose... Net detalės, rodos, paimtos iš pigiausių meilės istorijų, kad net žagsėjau: už ką šis rašytojas, po galais, gavo Man Booker?

Rašytojas Richard Flanagan.

Galiausiai perkopus esminį knygos lūžį, įvyko stebuklas ir aprašomi „tiršti“ įvykiai tiesiant Siamo-Birmos geležinkelį australų belaisvių prakaitu ir krauju, pasidarė išties įdomu. Jau seniai nebežavi ir atviros aprašomos scenos kankinių, gyvenusių įvairiose koncentracijos stovyklose (to jau prisižiūrėta dešimtyse pačių geriausių ir jautriausių filmų virtinėse), tačiau tikriausiai buvau atitokęs nuo „kankinių“ literatūros, kad net labai jautriai (dar pamasintos egzotiška Azijos gamta) suskaičiau šią istorijos dalį. Išties tos scenos ir neadekvačiai žiaurios situacijos kaip antai choleros epidemija ar kojų amputacija sužadino tai, ko iš esmės negalime pamatuoti, tik įsivaizduoti, kaip iš žmonių atimamas žmogiškumas. Jaunų vyrų traumos ir kova su mirtimi itin artima Primo Levi romanui Jei tai žmogus ar net lietuviškam Balio Sruogos šedevrui Dievų miškas.

Visgi stipriausią ir paveikiausią knygos dalimi pavadinčiau autoriaus gebėjimą vaizduoti karą išgyvenusius jaunuolių gyvenimus, kai šie grįžta į įprastas vėžias, kas iš esmės nebeįmanoma. Apie gyvenimo prasmės netekimą, besaikį gėrimą, dvasines traumas, sudaužytus gyvenimus. Šioje pasakojimo dalyje autorius išplėtoja ir japonų, dalyvavusių geležinkelio tiesimo istorijoje, pasakojimus. Lygindamas išgyvenusių karo nusikaltėlių ir belaisvių likimus „po visko“, R. Flanagan išgauna retą literatūriškai išplėtotą gėrio ir blogio, atpirkimo ir susinaikinimo, gebėjimo rekonstruoti ir negebėjimo atsinaujinti dvasios žemėlapį.

Kyla nemažai etinių ir moralinių klausimų. Kodėl štai karo japonų nusikaltėlis staiga atsiverčia į altruizmą ir bando atstatyti pusiausvyrą, o štai karo belaisvis, patyręs baisiausias kankinimo formas, ima po karo ir viską naikina? Kur slypi blogio šaknys ir kada žmogus pasiduoda iš esmės? Šitos traumuojančios ir niekada žmogų „nebeatstatančios“ patirtys vėlgi labai siejasi su režisieriaus Michael Cimino filmu Elnių medžiotojas (1979) ir net su Svetlanos Aleksijevič knyga Cinko berniukai.

Knyga kai ką iš esmės sukrės. Ypač kruopščiai ir įtaigiai aprašyti kankinimai, tačiau labiausiai visada šokiruoja ne pjaustomi ir naikinami kūnai, kiek iškreiptas skirtingų ideologijų susidūrimas, kai viena ir kita pusės jaučiasi besąlygiškai teisios, kad net imame abejoti, kokioje mes patys iškreiptoje tiesoje murgdomės. Šiame romane liūdnai suskamba japoniškas klasikinis haiku, kuris iliustruoja tradicinį patriotišką japono mąstyseną, pagrįsta imperijos idealizmu ir tai, bent jau man, buvo taip atpažįstama, kai kalbame apie Europoje dar visai neseniai gyvavusias imperijas. Iš esmės romane yra trūkumų, gal veikiau ne trūkumų, bet man itin nepatinkančių dalykų, tačiau visumoje tai užbaigtas, gerai surėdytas ir „aidintis“ giliomis prasmėmis kūrinys apie mūsų žmonijos sudėtingą prieštaringumą, o galiausiai apie gėrio ir blogio kovą pasaulyje ir žmogaus dvasioje. Knyga, po kurios lieka apie ką pamąstyti.

Jūsų Maištinga Siela