Knyga: Virginia Woolf "Tarp veiksmų"

Virginia Woolf. „Tarp veiksmų“. – Vilnius: Vaga, 2017. – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

Jau nebemaniau, kad išauš diena, kada sulauksime kokio neišversto moderniosios prozos klasikės autorės Virginios Woolf (1882-1941) kūrinio. Visgi sulaukėme romano Tarp veiksmų (angl. Between the Acts), kuris tapo paskutiniuoju autorės romanu, prieš nusiskandinant upėje. Ką galėjo rašyti genialioji V. Woolf prieš ištinkant antrajai nuprotėjimo krizei? Ar gali išryškėti atsinaujinusios ligos protrūkiai? Sunku pasakyti, nes kūrinys gerokai nutolęs nuo autorės gyvenimo ir kaip daugelis romanų, yra tiesiog ne apie ją, tad aptikti ten V. Woolf nė nesitikėkite, nors tikrieji autorės kūrybos tyrinėtojai pasakytų priešingai.

Tarp veiksmų nuo pat pirmųjų puslapių išlaiko puikiai žinomą autorės stilių – susitelkti į veikėjų mąstymo formą, vaizduoti pasiturinčių žmonių (ne)eilinę gyvenimo dieną, kuri iš esmės atskleidžia ne tik sudėtingus vertinimo ir vertybių kuriamo personažo vidinius procesus, bet ir laikmečio tendencijas. Romanas tarsi sukryžmina jos anksčiau parašytus kūrinius Orlando, Į švyturį ir Ponią Delovėj. Orlando – tai laikmečio aprėpimas nuo Elžbietos I-osios laikų iki XX amžiaus pirmosios pusės dienų, tą mes matome statomame kaimietiškame spektaklyje, kuris ir tampa pagrindiniu įvykiu knygoje. Į švyturį, regis, paveldėta veikėjų vidinis lūkuriavimas, jų lokalios ir garsiai niekada neišsakytos mintys, o Ponia Delovėj, regis, perdavė Tarp veiksmų romanui buities tapybiškumą, puikiai aprašomos kaimo aplinkos detalės. (Prisiminiau netgi Šatrijos Raganos Sename dvare!). Ir visgi, nors įžvelgti galima pasikartojimų iš ankstesnių autorės kūrinių, šis kūrinys visgi turi savitą šerdį ir gali būti lyginamas tik tam tikrais apsektais kaip V. Woolf kūrybos ypatumai, visais kitais atvejais, kūrinys yra savarankiškas sumanymas, atsiejamas nuo kitų jos kūrinių.

Pati autorė prieš savižudybę, kaip teigia atgalinis knygos viršelis, gana skeptiškai žiūrėjo į šį romaną, norėjo jį koreguoti, bet nebespėjo. Nelieka abejonių Virginios Woolf talentu ir tuo, kaip ji rašo gyvai ir sudėtingai. Tarp veiksmų pavadinčiau pačiu dinamiškiausiu autorės romanu, nors ir romane Į švyturį netrūksta šuolių iš vieno veikėjo sąmonės į kitą, tačiau Tarp veiksmų tai dar ryškesnė ypatybė, kad kartais po vienos pastraipos gali pasikeisti veikėjų vidinis balsas ir požiūris į gyvenimą bei aplinką vos akimirkai ir vėl sugrįžti į buvusį tašką.

Poilsiaujantys pavargę aristokratai, kasdien vis labiau prarasdami savo luomo tvirtumą, laiką leidžia kaime ir laukia kasmetinio vaidinimo, kurį ruošia kaime tvirtu charakteriu pasižyminti panelė La Trob, kuri, kaip autorė užsimena, turi pernelyg daug vyriškų organizacinių savybių, o dar vėliau, kad ji – lesbietė. Tačiau ji nėra vienintelė homoseksualus asmuo, suvažiavime yra ir homoseksualių vyrukų, tačiau tai plačiau nenagrinėjama, kaip anatomiškai nenagrinėjami santykiai tarp Izos ir sutuoktinio, kaip ir tarp kitų personažų, kadangi visi daugiau ar mažiau atrodo sutelkę „į save“, o kontekstiniai santykiai lieka tik kaip dekoracijos.

Rašytoja Virginia Woolf.

Didelė romano dalis skirta pačiam vaidinimui, apžvelgiant Anglijos istorinius laikotarpius, tarsi primenant iki ko šiandienos žmonės atėjo, čia skamba tikriausiai pačiai V. Woolf svarbūs autoriai, įskaitant ir patį V. Šekspyrą, todėl romane ir vaidinimo kūrimo scenose daug aliuzijų į klasikinius veikalus ir grožinius kūrinius. Kitaip sakant, Tarp veiksmų yra taiklus autorės tautos ir individo permąstymo ir prasmės ieškojimo būdas, aidint tolumoje Antrojo pasaulinio karo aidams. Regis, karo grėsmė turėtų būti pagrindinė ašis pasakojime, bet ji taip nutolusi nuo vaidinimo ir žmonių rūpesčių, kad tampa tik dar vienu istoriniu vaidinimo kontekstu, iliustruojančiu aplinką, bet iš esmės tikroji kova vyksta pačių veikėjų sieloje, susiskaldžiusioje dėl neišsipildžiusių lūkesčių, dėl dūžtančių svajonių, nelaimingos meilės ir seniai žmones kamuojančių troškimų būti laisviems ir laimingiems.

Tarp veiksmų yra tas pavadinimas, kuris turi daugiamatę reikšmę. Pats paviršutiniškiausias – pertraukos tarp vaidinimų, kuriose išryškėja veikėjų santykiai. Filosofine prasme „tarp veiksmų“, kaip ir tas personažas, kuris teniso bateliais sutraiškė gyvatę, ryjančią rupūžę, yra tik egzistencinis apnuogintas būvis su savimi, kurios akistatos veikėjai taip bijo ir taip bėga į karnavalinį vaidinimą, kad atrodo, jog autorei kažin kokiais magiškais literatūriniais burtais pavyko išgauti psichologinį manipuliacijos efektą, kuriuo serga visi romano veikėjai. Jie save „sąžiningai apgaudinėja“ vaidindami savo kasdienius vaidmenis, bet visada stoja toji akimirka, kaip ir Iza prie lelijų kūdros, kada atsiveria nepatogi ir žlugdanti kaip karas realybė, jog nuo savęs nepabėgsi į krūmus ir ten nepersivilksi naujais rūbais. Sau esi didžiausias džiaugsmo ir liūdesio draugas ir priešas.

Tekstą vertė Emilija Ferdmanaitė, kuri turėjo nemenkai paplušėti, nes išversti Virginią Woolf nėra juokas, ypač nepasimesti tarp veikėjų sąmonės srauto, tačiau, regis, viskas pavyko kuo puikiausiai ir net buvo kelios vietos, kur aiktelėjau, nes lietuviškai taip gerai skambėjo, kad net verta pagyrimo.

Puikus, gurmaniškas, intelektualus Tarp veiksmų romanas, manau, visų pirma, būtinas tiems, kurie skaito Virginią Woolf, kuriems patinka lėti, meditatyviai daugiasluoksniai pasakojimai, kada nė akimirkai neabejojama autoriaus literatūriniu plastiškumu ir gebėjimu valdyti teksto veikėjus ir prasmę kaip šachmatų figūras. Toks yra šis romanas – šachmatų lenta, kurioje išryškėja ne vien ėjimai į priekį, bet ir mąstymo strategijos, o juk tarp veiksmų, toji akimirka, kai renkamės, ir yra tai, kas mes esame iš tikrųjų.

Jūsų Maištinga Siela