Sveiki,
Jau treti metai iš eilės
pjaunuosi su pavasariu. Ir vis labiau jo nemėgstu. Gal dėl to, kad viskas ima
taip greit suktis. Valstybinės šventės, Velykos, atostogos, skubėk atlikti tą,
skubėk aną, atsiskaityki, susimokėk, išgerk, nebegerk, išsiblaivyk ir visai
viską užmiršk, o nebegali. Nes esi įtrauktas. Ir visai čia ne pavasaris kaltas,
bet tas pojūtis, kad šviesos vis daugiau, o tavo vidinė neįkrauta baterija turi
būti dar gyvybingesnė nei bet kada. Ir
tada aš noriu subliukšti.
Prisimenu, kad niekam neprivalau
nieko įrodinėti, niekam patikti, nieko neprivalau sužavėti ir turiu teisę būti
irzlus bei nelaimingas. Šviesos pasaulyje (bent šiam pusrutuly) vis daugiau ir
daugiau, o tavo vidinė baterija... Blemba,
mano vidinė baterija sako, kad ekranas tuoj užges, jei ir toliau taip suksis
pasaulis ir už kiekvieną krustelėjimą šitaip smarkiai jausiesi atsakingas.
Vartau Rimvydo
Stankevičiau dar per Knygų mugę įsigytą trilogiją „Valhala“. Mėgstu išgriebti
kokią knygą iš lentynos ir minutei paskaityti bet ką, tarsi kokį būrimą atlikti,
kitaip sakant, „veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje durniausias... negi aš?“
Ir štai eilėraščio eilutė berods iš rinkinio „Ryšys su vadaviete“: „Gyvybė moka ir mėgsta slapstytis - / Saugiau pralaukti tas epochas, / Tas
akimirkas, kai / Orkestras tik derina smuikus“ (p. 229).
Pamanykite, gyvybė mėgsta
slapstytis. Ar tai ne toji mano vidinė baterija, kurios galios kaskart pavasarį
prisireikia vis daugiau ir daugiau? Lyg sėdėčiau į užpakalį įsikišęs atominės
jėgainės reaktorių ir viską mokėčiau, ir viską sugebėčiau, ir visų lūkesčius
pateisinčiau...
Vienas šlykščiausių vidinių
nesuderinamumo ir klibančių ratų priežasčių yra pretenzijos sau ir pasauliui. Dabar
suderink, kad gudrus, visus smuikus.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą