Knyga: Greta Ambrazaitė "Trapūs daiktai"

Greta Ambrazaitė. „Trapūs daiktai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 80 p.

Sveiki, skaitytojai,

Praėjo nemažai laiko nuo to laiko, kai paskutinįkart skaičiau poeziją. Tiesiog neturėjau noro, tačiau atėjus šiam rudeniui, įsigijau keletą knygų, išleistų naujausių lietuvių poetų rinkinių ir pradėjau nuo šiais metais Pirmosios knygos konkurso nugalėtojos, poetės iš Vilniaus, Gretos Ambrazaitės (g. 1993) ir jos rinkinio Trapūs daiktai, kuri, beje, buvo apdovanota Jaunojo Jotvingio literatūrine premija.

Paskaičius pirmuosius eilėraščius, nesunku susidaryti įspūdį, kad jaunoji debiutantė ne vien tik atsitiktinumo dėka išleido šią knygą – literatūrinis įdirbis jaučiamas nuo pat pirmųjų eilučių. Šitai ką sakė literatūros kritikė Giedrė Kazlauskaitė naujausiame „Literatūros ir meno“ numeryje: „G. Ambrazaitės eilėraščiuose nematyti priklausomybės nuo mokytojų, vedlių, korifėjų. Išpažįstamas nuosaikus noiras, siurrealizmo poetika, drąsa vaikščioti paribiais – autorė tarsi įsirašo į depresyvaus tipo poečių draugiją, mini jų vardus. Vis dėlto labiau veikia ne kieno nors autoritetas, bet kultūrinis akiratis, filologinis pasirengimas (Nr. 3666 (22) p.18)“. Nežinodamas autorės poezijos, skaitydamas instinktyviai ieškojau ko nors jau atpažįstamo – kalbėjimo manieros, lengvų ir gan paviršutiniškų asociacijų, metaforų, truputį blizgio, perdėto moteriškumo ir savigraužos, tačiau vos tik jau maniausi tai aptikęs, tuoj lyrinis subjektas kažkur pabėgdavo, išnykdavo tarp detalių nuolaužų, prapuldavo tarp dinamiškai judančių asociacijų ir išnykstančių prasmių.

Visgi G. Ambrazaitės poezijoje galima įžvelgti jai būdingo tendencingumo – tamsios gotikinės atmosferos, vienas mano mėgstamiausių eilėraščių miegas ištrauka: „miegas – raudonos plytos atokiausioje stoties kirkšnyje, / nubėgę krikštynų klijai ir dar šiltos sulūžusios adatos <...> miegas sunkus kaip švinas ir įkapėm virtę laikraščiai (p. 13)“. Tirštos raudonos ir juodos spalvos motyvas kaip atmosferos komponentas, pavyzdžiui, eilėraštyje raudona: „dažnai mane tau parodo sapne negražią, skaisčiai raudoną, tarsi įkaitintas plienas jau būtų prideginęs tamsą prie veido (p. 38)“. Neatsitiktiniai pasirinkti ir trapūs daiktai, kurie rinkinyje turi platų reikšmių diapazoną – nuo apčiuopiamų daiktinių simbolių iki filosofinės būsenos, tvarumo reikšmės. Retsykiais atrodo, kad pasirinkti daiktai primena apeiginę poeziją, savotiško užkalbėjimo, maginės literatūros įvaizdžius – adata, laikraščiai, dienoraščiai, prakaitas, saulės akmuo ir kt.

Tikriausiai lengviausia G. Ambrazaitei būtų pasirinkti atsiskyrėlės intelektualios neformalės poziciją (turiu galvoje ne išvaizdą, o poetinę laikyseną) – mergina ragana, kurianti iš apčiuopiamų magiškų reliktų, artefaktų, tačiau anaiptol taip nėra. G. Ambrazaitės rinkinys, nors ir vadinasi Trapūs daiktai, tačiau nėra sudaiktėjusi poezija, vengianti ir bėganti nuo neoromantinės poezijos pakylėto vidinio subjekto kalbėjimo, priešingai – daiktai tik nuorodos, aliuzijos į tam tikras perspektyvias subjekto būsenas, dažnai lyg ir kažko ieškančios, lyg ir norinčios paklausti, kažką išspręsti, bet dažniausiai paaiškėja, kad atsakymo nėra, nėra nei sprendimo, neretai – nėra nei probleminio lauko, nes jis tarsi per refleksyvią subjekto sugestiją išnyksta tarp trapiųjų simbolių ir poetinis kalbėjimas tampa tiesiog grakščia, nors ir netuščia, kalbėjimo išsiliejusia batika.

Greta Ambrazaitė

Tokią poetinį, vien tik, sakyčiau, G. Ambrazaitei būdingą, nenukopijuotą ir spontaniškai atrastą įvaizdį: „širdyje įgalintos urnos, / sklidinos jų pelenų (p. 36); klausausi opijaus pulso <...> išsiplėšti save iš savęs / tarsi balsą iš žydinčio griūties sodo (p. 19)“. Iš esmės atrodo, kad netikėtai pagauta ir spontaniškumo įspūdį kurianti netikėta junginių prasmės koreliaciją sukuria ne tiek vaizduotė, kiek asonansų ir aliteracijos sąšauka: „keliaučiau, visad keliaučiau, / aukštais krištoliniais pastoliais / namo / per metaforų lauką (p. 59); kai žemė dings iš po kojų, / kai dings pačios kojos, / kai teks amputuot / trajektorijas ten / kur susikerta (p. 57).

Esama juntamų autobiografinių motyvų – dienoraščiai, nyliūniškai nostalgiški vaikystės fragmentai, kaip antai bobutė, raškanti agrastus, arba: „šurmulys ir kontrastai nebluko, tik telkėsi lėlių iškarpos, / nepažinto laikmečio tiesos (p. 44)“. Neretai lyrinio subjekto asmeniškumas susilieja ir tampa kaip sociumo balsas, tačiau ne žurnalistinis, ne visuotinis, o veikiau peraugantis į tarpasmeninius santykius, įgaunantis daugiskaitos „mes“ toną. Deja, tenka pripažinti, kad kai kada galima pasigesti natūralaus lengvumo ir kai kurios eilutės atrodo tiesiog užgriozdintos, apsunkintos tiek žodžių, tiek prasmių gausa, pavyzdžiui: „devynių tūkstančių abstrakcijų klegesys galvoje (p. 22)“.

Visgi G. Ambrazaitės eilėraščiuose jaučiamas tam tikra prasmių ir subjekto būsenų kodas, kuris įgalintas per virsmo dinamiką, tą slėpiningumą, būsenos neįvardijimo iki galo galima iš esmės laikyti nepasidavimu ne vien išbaigtumui, bet ir kaip būdą išvengti tiesmukumo ir banalybės, pasikartojančių kitų literatų manieros. Tarp dvasios ir materijos, tarp dviejų pasaulių, tamsos ir šviesos, depresijos ir džiaugsmo gyventi, tarp stiprybės ir trapių daiktų – štai kaip pavadinčiau šio rinkinio, iš esmės ir subjekto poziciją bei laikyseną: „Išeisim iš savęs, virtusių kortų veidais (p. 60)“.

Trapūs daiktai – brandus, savo balsą turintis Gretos Ambrazaitės debiutas, paneigiantis, kad filologai „nudėvėti“ klišių, priveikti klasikų ir dėl to iš esmės nekūrybiški ir neoriginalūs. Regis, G. Ambrazaitė bus vienas iš pavyzdžių, kada filologija nepamaišė, o kaip tik padėjo atrasti savo poetinį balsą ir nišą. Bet kokiu atveju, perspektyvus ir įdomus debiutas.

Šiek tiek kog leval pagal G. Ambrazaitę:

Greta Ambrazaitė Vilniuje skaito eiles:

Jūsų Maištinga Siela