Sveiki,
Lietuvoje
Metų knygos rinkimai gal niekada neprilygs buvusiems Nobelio ar esantiems Man
Booker premijos rinkimams, kurias renka speciali komisija. Pas mus taip
nutarta, kad Metų knygą renka liaudis. Metai iš metų jau galima nesunkiai
diagnozuoti, kas turėtų laimėti ir bėgti į lažybų punktą ir statyti, jeigu ne
už savo favoritą, tai bent jau už tai, kas madinga. O madinga yra tai, apie ką
kalba vidurinioji rašytojų karta, reklamuodama savo favoritus facebook‘o
ratelyje ir publikuodama savo recenzijas viešojoje erdvėje. Pagal jų
atsiliepimus recenzijose jau ir galima orientuotis, kas šiemet turėtų laimėti
Metų knygos titulą.
Tiesa,
neteigiu, kad čia kokia nors korupcija ir panašiai, tik sakau, kad jau kuris
laikas ši tendencija pasitvirtina. Šiemet vandenį sudrumstė įvestos naujos kategorijos
– publicistika ir dokumentika, kuri paskutiniuoju metu itin paklausi ir įdomi
mūsų literatūroje, ką galbūt ne visada pasakysi apie, pavyzdžiui, prozą.
Visgi
prognozuoju, kad vaikų literatūros kategorijoje turėtų laimė nusišypsoti Jurgos
Vilės „Sibiro haiku“ – apie šią puikią knygą išties nemažai buvo kalbama per
pastaruosius metus. Paauglių literatūros kategorijoje, nesu tikras, nes nė
viena knyga neskaityta, bet kažkodėl intuicija sako, kad tai bus „Verksnių
klubas“, na, arba J. Žilinsko knyga apie Gugį.
Suaugusiųjų
kategorijoje naujausioje publicistikos kategorijoje pasigedau Vilniaus miesto
istorijos tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus išleistą kokybišką dokumentiką, bet
reikia manyti, kad ji papuls kitąmet. Visgi laurus šioje kategorijoje
prognozuoju Tomui Venclovai „Nelyginant šiaurė magnetą“ – paskutiniu metu itin
intelektualų išgirtą, storą, įdomią pasauliui pokalbių knygą. Būtų keista,
jeigu ji negautų šio pripažinimo. Po to, žinoma, Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų
persekiojimas“ irgi turi šiokių tokių šansų. O štai dėl S. Parulskio geros
eseistikos, manau, tiesiog šalia rečiau rašančių rašytojų neturi itin didelių
šansų.
Suaugusiųjų
prozos kategorijoje, manau, sėkmė turėtų šypsotis Gabijai Grušaitei ir jos „Stasys
Šaltoka: vieneri metai“, kurios dar neskaičiau, tačiau Jurgos Ivanauskaitės
premija ir aktyviųjų skaitytojų „postai“ apie knygos aktualumą, manau, turėtų
nurungti kiek senobišką Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinį“. Kanadietį
Šileiką – jo literatūros priskyrimas prie lietuvių literatūros man yra
apskritai mistika, – labai nustebintų jo laimėjimas, nors rašytojas jis išties
geras.
Poezijos
srityje, kol kas laukia manęs visas tas „gėris“ dar tik skaitomas, tačiau
populiariausias viešojoje erdvėje buvo Mariaus Buroko „Švaraus buvimo“, tad
manau, kad čia turėtų suveikti faktorius – apie jį kalba, jis ir laimi. Gretos
Ambrazaidės viešojoje erdvėje sprogimas taip pat liko nepastebėtas, tik sunku
debiutuojantiems nurungti senbuvius.
Na,
o kol kas žiūrėsime, kas ir kaip. Kiek keista, kad į prozos kategoriją nepateko
M. P. E. Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“, kurio tekstas išties buvo
gyvas, paveikus ir refleksyvus, tačiau kelios ne itin priimančios į šią
rašytojų lygą tų pačių rašytojų recenzijos išstūmė iš sudarinėtojų šią, mano
akimis, aktualią knygą. Kiek nesupratau šio sprendimo, bet ką padarysi.
Norėtųsi
pasakyti, kad derlius gan nykus, tačiau visgi jis nėra nykus – juk visko net
nesuskaitęs, tik mažą dalį nominantų, dar dalis laukia, kita išvis mano paties
bus neskaitoma. Norėtųsi sakyti, čia tik loterija, tačiau pernelyg nuspėjama,
todėl ir nyku, bet... Tokios tendencijos, kai sprendžia visuomenė, bet kitokios
tendencijos (irgi nuspėjamos), kai ekspertai sudaro šiuos nominantus. Taigi lazda
iš dviejų skirtingų galų vis tiek lieka vien tik lazda.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą