Geriausios 2018 metų mano perskaitytos knygos: Top 10!

Sveiki,

Šįkart bandysiu apžvelgti per pastaruosius metus perskaitytas knygas, apibendrinti (galbūt labiau net sau asmeniškai susistyguoti), kas nuvylė, kas nustebino, kas pateisino lūkesčius. Mano šių metų literatūros sąrašuose labiau dominuoja dar šiais metais išleistos knygos, bet į jų sūkurį pakliuvo ir seniau ir netgi labai seniai išleistos knygos. Kadangi mano prioritetas – šiuolaikinė literatūra, todėl šiemet orientavausi būtent į šių dienų literatūros srautą, tiksliau – į elitinę verstinę literatūrą, kuri kad ir „elitinė“, tačiau ne visada pateisindavo mano lūkesčius.

Smagu, kad pernai buvau numatęs daugiau dėmesio skirti tiek lietuvių autoriams, tiek dokumentinei prozai, todėl šiemet atsirado daugiau topų, kada galiu daugiau knygas reitinguoti pagal žanrą. Žinoma, tai leido ir rekordinis perskaitytų knygų kiekis, kuris mane itin džiugina, nes nesitikėjau sumušti pernykščio 40 knygų rekordo, bet visgi pavyko, nepaisant, kad daug žiūriu kino ir užsiimu kitomis veiklomis, tačiau literatūra yra, sakyčiau, jau kokie antri-treti metai iš esmės privilegija tarp kitų meno šakų.

Pernykščius topus galite pažiūrėti čia: 2017 sąrašas.

Užpernykštis topas: 2016 sąrašas.

Už užpernykštis sąrašas: 2015 topas.

Bandžiau savo kukliu fotoaparatu „apžioti“ visas šiemet perskaitytas knygas, tačiau į kadro visos net nebepateko, tad dalijuosi su knygofilais taip, kaip pavyko padaryti. Smagu, kad šiemet daugiau teko perskaityti lietuvių poezijos – tai nutiko rudenį, kada užsinorėjau kažko aiškaus ir jautraus, todėl „bridau“ į per paskutiniuosius metus išleistus poezijos rinkinius.

2018 metų statistika:

Iš viso perskaityta: 50 knygų.

Verstinės knygos: 35 knygų.

Lietuvių autorių knygos (įskaitant ir vaikų bei paauglių literatūrą): 15 knygų.

Poezijos: 4 knygos.

GROŽINĖS VERSTINĖS LITERATŪROS TOP 10!

Pernai labai pūčiausi, kad perskaičiau itin daug kokybiškos literatūros ir labai sunku reitinguoti. Šiemet absoliučiai esu pasimetęs, nes beveik visos knygos buvo vertos laiko, nes suteikė daug džiaugsmo ir apmąstymų. Dabar, žvelgiant jau iš metų galo perspektyvos, knygos gali atrodyti kiek kitaip nei tuokart, kai rašiau recenzijas, tad nenustebkite dėl prieštaravimų. Visgi vadovausiuosi, kaip visada, subjektyviais potyriais, atmintimi ir nostalgija, todėl gal net kokybiškesnė knyga gali atsidurti visai gale, bet sakau, šiuo atveju esu nepakaltinamas.

P. S. Paspaudę ant nuorodų, atidarysite mano rašytą knygos recenziją.

1. Philippe Claudel – „Brodekas“. Ilgai laikiau šią knygą atmintyje. Manau, ji viena geriausių šiemet skaitytų knygų. Jau esu įsigijęs šio autoriaus „Pilkosios sielos“, galbūt tai viena iš tų priežasčių, kodėl jis pirmoje pozicijoje, kad perskaitęs ėmiau žaibiškai dairytis, ką dar turime šio prancūzo autoriaus ir radau! Magiško, gotiško, kone Brolių Grimų atmosferos knyga apie Holokaustą. Padarė neišdildomą įspūdį.

2. Norvegų rašytojas Roy Jacobsen – „Neregimieji“. Nežinau, su kokia knyga dar šiemet galima sulyginti šį perliuką. Viena iš tų retesnių knygų, kurios galėjo nesibaigti. Ypač pirmoji knygos dalis labai patiko, ta šiauriečių meilė, filosofija... Romi, nešokiruojanti, bet velniškai užburianti savo estetika ir atmosfera. Labai tikiuosi, kad sulauksime tęsinių.

3. Toni Morrison – „Mylima“. Pritrenkianti, šokiruojanti, jautri, magiška, žiauri knyga, apdovanota Pulitcerio premija. Manau, ją sėkmingai galėtų perleisti koks Sofoklis kultinių knygų serijoje, nes knyga lietuviškai išleista 2000 metais ir ją įsigijau skaitytų knygų knygyne. Apie juodaodžių vergystės laikus, aprašytus su pritrenkiančia literatūrine išmone ir jautrumu. Labai patiko ir labai rekomenduoju gurmanams.

4. Arundhati Roy „Didžiausios laimės ministerija“. Šiai indų rašytojai po tiek metų vis tiek pavyko mane pritrenkti savo didžiuliu jautriu ir sudėtingu epu, per kurį vibruoja visa Indijos istorija. Sodri, giliamintė istorija tiesiog kaip kaleidoskopas atveria ne tik egzotiškus vartus į Rytus, bet į kiekvieno iš mūsų gyvenimišką tragediją, valdomą korumpuotos politikos. Nuostabus literatūrinis perliukas.

5. Amor Towles „Aristokratas Maskvoje“. Puikus literatūrinis brangakmenis, leidžiantis vėlei patirti didžiosios auksinės rusų literatūros susigrąžinimo ir skaitymo malonumą. Tiesą sakant, kai nesitiki nieko iš knygos, gauni visada su kaupu ir dar daugiau. Tai knyga – skaitymo malonumas apie rusų tautos tragedijos atspindžius. Išmoninga, jautri, įstabi ir kruopščiai su istorine išmone parašyta knyga, kurią siūlyčiau, aišku, būtinai gurmanams.

6. Leila Slimani „Žmogėdros sode“. Po „Lopšinės“, nuo kurios negalėjau atsiplėšti ir kuri buvo viena geriausių 2017 metais perskaitytų knygų, manau, „Žmogėdros sode“ irgi ne ką mažiau provokuojantis kūrinys,  ambicingas, žiaurus, įtraukiantis ir šis man taip pat labai patiko kaip ir „Lopšinė“. Jautriai, bet nesentimentaliai parašyta knyga, kuri „prabėgo“ pro akis kaip filmas. Tiesiog skanėstas.

7. Eleanor Catton „Šviesuliai“. Vis galvoju, kokia ši rašytoja turi būti geniali, kad šitaip tiksliai ir matematiškai sukurtų šios didžiulės knygos struktūrą. Knyga, apdovanota Man Booker apdovanojimu, stebina savo gurmaniška dikensoniška teksto tėkme, įdomiomis laikmečio detalėmis ir tai... tiesiog nepamirštamas kūrinys. Gal kai kam atrodys nuobodokas, užtęstas, tačiau man šis kūrinys išties labai įsiminė.

8. Nancy Huston „Dolce agonia“. Nepaprasta istorija primine J. Joyce „Mirusiuosius“. Itin talentinga technika parašytas romanas, kuris ne tiek stebino ir šokiravo savo istorijomis, kiek pasakotojo perspektyvomis, mokėjimu aprėpti tuos veikėjus kaip šachmatų lentą ir valdyti tarsi jis būtų dievas. Malonus ir įsimintinas gurmaniškas skaitymas.

9. Ann Patchett „Vieningieji“. Galimas daiktas, kad šis kūrinys turėjo būti aukščiau, bet neišeina visko sutalpinti. Vienas geriausių romanų, kuris atgaivino mano tikėjimą amerikietiška literatūra. Daug nostalgijų paliekantis kūrinys, parašytas talentingai ir planingai apie šeimų ryšius ir gyvenimą plačiąja prasme. Manau, ateinančių metų pradžioje pagaliau pavyks perskaityti ir naujausią šios autorės knygą „Nuostaba“. Bet „Vieningieji“ išties yra labai ypatingas romanas.

10. David Grossman „Užeina kartą arklys į barą“. Man Booker International apdovanojimu įvertintas kūrinys išties labai jautrus, įtraukiantis ir išmoningas. Per parodijos formą nupasakojamos vaikystės traumos, knyga išties giliai kabino, kad net tekdavo daryti per skaitymą pertraukas, kad būtų galima viską „suvirškinti“. Puikus kūrinys.

Kas nepateko į topą, bet buvo ant paties slenksčio?

Tokių knygų dar bent dešimt. Sunku dabar ir paaiškinti, kodėl jų neįtraukiau į dešimtuką, nors ir labai norėčiau ir buvo gaila, kad jie liko už borto. Visų pirma mano labai vertinamo Pietų Afrikos rašytojo J. M. Coetzee „Lėtas žmogus“, kuris savo pritrenkiančiai įtaigia maniera vėlei sugebėjo suklusti ir įsijausti į pasakojimą. Manau, be jokios abejonės į topą turėjau įtraukti YaaGyasi „Auksinės šaknys“ – išties sodri ir sudėtingai parašyta knyga, kuri artima T. Morrison „Mylimai“. Taip pat tope turėtų busi Jose Saramago „Kainas“, kurį pavadinčiau bene plačiausiai interpretuojamu kūriniu su bibliniais motyvais, provokatyvi, aštri ir įsimenanti.

Neįmanoma nepaminėti tokių perliukų kaip VirginiaWoolf „Tarp veiksmų“ – laba stipri literatūra, išmonė, ištarmė ir kaip niekad aktuali skilinėjančiai Europai. Dievas mato, „Alma littera“ pradeda leista kai ką ypatingo (dar manęs laukia „Niksas“, bei „Laukinis“), bet verta paminėti prancūzų rašytojo Didier Decoin „Karpiai imperatoriui“, kuri tapo estetiškiausia, tapybiškiausia ir viena egzotiškiausių knygų šiemet.

Šiemet kaip niekad mažai skaičiau leidyklos Tyto alba knygų. Be N. Huston romano, žinoma, įsiminė knyga M. Pessel „Naktinisfilmas“ – hipnotizuojantis skaitymas, tik gal kiek erzino holivudiniai ir neįdomūs tarpusavių veikėjų santykiai, tačiau pati atmosfera išties pritrenkianti. Verta paminėti S. Schweblin „Prieraišumolaisvė“, kurią pavadinčiau vienu netikėčiausiu skaitinių šiemet, kuris, kaip ir George Saunders „Linkolnas bardo“, yra taip pat netipinis literatūrinis tekstas, atsiradęs iš postmodernizmo tradicijos – eksperimentinio rašymo. 

Julian Barnes „Laiko triukšmas“ daug kam buvo kaip vienas geriausių tekstų, man jis pasirodė irgi įdomus, bet iš esmės ne tas kūrinys, apie kurį pagalvočiau tope. Smagu, kad po šitiem metų grįžau prie Haruki Murukami „Kafka pakrantėje“, kuris man patiko, priešingai nei „Avies medžioklė“, tačiau nepasakyčiau, kad tai „mano sielos“ literatūra. Bandžiau susigrąžinti Ian McEwan per seną jo Booker įvertintą knygą „Amsterdamas“. Patiko, tačiau pabaiga pernelyg nuspėjama ir banali, tad tikriausiai savo romano „Šeštadienis“ pats ir nebepralenks. Richard Flanagan „Siauraskelias į tolimąją šiaurę“ irgi daug kam buvo vienas stipriausių kūrinių 2017 metais, aš spėjau perskaityti tik šiemet, tad galiu pasakyti, kad knyga stipri, tačiau tie nusaldinti holivudiniai romantiniai flirtavimai labai jau neskaniai derėjo prie tokios rimtos literatūros. „Vakaro miglų sodas“ ir „Esekso slibinas“ – rimti vasaros skaitiniai, patiko, įtraukė, tačiau nepasakyčiau, kad norėčiau įtraukti juos į topą, kaip beje, visų išgirtą K. O. Knausgard „Mano kova: Mirtis šeimoje“, kuri man pasirodė lėta, pakankamai įdomi, tėkni, tačiau vietomis tekdavo ir pasikankinti dėl bereikšmio užtęsimo. Gerai pagalvočiau, ar norėčiau skaityti antrąją dalį...

Daugiausia šiemet skaičiau „Baltų lankų“ knygas, manau, šioji leidykla daug investuoja į rimtą ir nepaviršutinišką literatūrą. Tikiuosi, kad „Tyto alba“ dar sugebės mane sudominti ateityje, nes paskutiniu metu jos romanai ne itin patrauklūs, nors va, „Anglai keleiviai“ iki šiol laukia savo eilės ir labai tikiuosi greitu metu perskaityti. Reiktų pagyrų „Sofoklio“ leidyklai, kuri išvertė pernykščius Man Booker‘ius, orientuojasi į Izraelio literatūrą ir norėtųsi, kad dar labiau verstų Lotynų Amerikos literatūros.

KAS 2018 METAIS NUVYLĖ?

Peržiūrėjęs knygas tikriausiai labiausiai nuvylė daug žadantis Jane Harper detektyvas „Sausra“. Skaičiau ir įsivaizdavau beskonę košę burnoje. Pernelyg viskas nuspėjama, atmosfera paviršutiniška, herojai holivudiniai, jų veiksmai pernelyg tipažiniai, lyginant su detektyvinėmis knygomis. Jau geriau perskaityti trumpą, bet įtaigią ir žaismingą vesterno dvasios įkvėpta Alessandro Baricco „Be kraujo“. Taip pat nejaučiu simpatijos suomių rašytojos Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“ – beskonė, nors ir tema intriguojanti, tik šiuo atveju, esu matęs net daug stipresnių kino filmų nei šioji aktuali knyga, kuri visgi nepaiko įspūdžio. Daugiau tokių neįsimintinų kūrinių kaip ir nebuvo, nes itin kruopščiai renkuosi, ką skaityti ir dažniausiai neprašaunu.

KOKIE 2019 METŲ ORIENTYRAI?

Pas mane tiek daug dar neskaitytų knygų ir tikrai žinau, kad nespėsiu visų perskaityti, bet tam tikrus orientyrus, žinoma, turiu. Manau, tęsiu „Baltų lankų“ ir „Sofoklio“ rimtosios literatūros skaitinius. Manau, didelis pasirinkimas bus per artėjančią Knygų mugę, iš kurios anąkart grįžau plyštančiais maišais.

Manau, toliau tęsiu (ir gal net dar daugiau dėmesio skirsiu) dokumentinei prozai, ji paskutiniu metu mane itin domina. Paskutiniu metu labai domiuosi leidykla „Kitos knygos“, kurios knygos man labai patinka, bet niekaip neprisikasiau, tad po P. Smith „Tiesiog vaikai“ knygos ir dabar – M. Abramovič „Eiti kiaurai sienas“, manau, galiausiai perskaitysiu šios leidyklos seniau išleistus intriguojančius kūrinius, nes domina ne vien tik tradiciška elitinė literatūra, bet ir toji išmoningoji periferinė literatūra, kuri savo formomis ir temomis siūlo parsinerti į ilgas diskusijas. Labai norėčiau perskaityti „Paslaptingas augalų gyvenimas“, „Teritorija ir žemėlapis“, „Praregėjimas“, kurios vis laukia savo eilės... Manau, „Kitos knygos“ mano dabar geidžiamiausias taikinys.

Na, ir žinoma, visos kitos leidyklos mane domina, kurios dažnai nustebina. Kaip ir šiemet, manau, dairysiuosi Man Booker ir Man Booker International iš sąrašo išverstų knygų, taip pat ir klasikų, pavyzdžiui, Borgeso „Smėlio knyga“, kuri jau kokius tris metus laukia mano lentynoje. Žinoma, kaip visada dalį laiko skirsiu lietuvių literatūrai – Pirmosios knygos laureatams, Marijaus Gailiaus „Oro“, Tomo Venclovos „Nelyginant šiaurė magnetą“ ir kt. Nežinau, kiek pavyks įgyvendinti, nes dažnai „įšoka“ kokia nors netikėta naujiena, kurios tiesiog neįmanoma neperskaityti.

LIETUVIŲ AUTORIŲ GERIAUSIOS 2018 METAIS PERSKAITYTŲ KNYGŲ TOP 5:

Kadangi vaikų ir paauglių literatūros kūrinių šiame sraute nėra daug ir jie visi yra lietuvių autorių, manau, bus tikslingiausia juos čia priskirti ir bendrai aptarti.

1. Marius Povilas Elijas Martynenko „Be penkių pasauliopradžia“. Tikriausiai labiausiai diskutuotinas kūrinys šiemet lietuvių knygų baruose. Nuomonių apie jį labai daug, iš kritikų – daug kam šioji knyga pasirodė silpna, kai kuriems – tai naujasis kartos balsas. Aš manau, kad pernelyg susitapatinau su šio kūrinio pasakotoju ir pajutau tai, ką kiekvienas mano kartos (18-30 metų skaitytojas) jaučia. Tiems, kuriems to padaryti nepavyko, manau, knyga pasirodė tik sofistinis nihilistinis sentencijų kratinys. Galbūt. Man asmeniškai ši knyga, liaudiškai tariant, „palietė“.

2. Giedra Radvilavičiūtė „Tekstų persekiojimas“. Štai kitos kartos atstovė, kur kas žaismingesnė ir aptakesnė, kurianti ir žaidžianti literatūros klišėmis. Labai įsimenanti knyga, kurios negalėjau praleisti ir, žinoma, neapsirikau. Labai man patikęs šiųmetis lietuvių skaitymas.

3. Sigitas Parulskis „Amžinybė manęs nejaudina“. Išties S. Parulskio labai ilgai neskaičiau, buvau juo nusivylęs, tačiau ėmiau ir susigrąžinau prielankumą jo kūrybai. Išties jautri, subtili, įtaigi S. Parulskio proza, iškelianti ne vieną tapatybės problemą, atliepianti mūsų tautos nūdienos pasaulėjautą.

4. Laura Sintija Černiauskaitė „Šulinys“. Apie moterį, kuri įmetė savo vaiką į šulinį ir užuot sulaukusi pagalbos, pasaulis ją pasmerkė... Trumpame romane išties poetiškai, jautriai ir subtiliai pasakojama apie nuodėmės padarinius, nusidriekusius per ilgus dešimtmečius.

5. Rebeka Una „Atjunk“. Manau, vienas geriausių literatūros kūrinių, bandant pritraukti jaunąjį skaitytoją atvirkštinio pasaulio projekcija – uždraustos knygos, seksas, gamta, judrumas... Visiškai priešingai, nei dabar tėvai stumia vaikus į šią natūralumo bazę. Puikus būdas sužadinti įsivaizduojamas ateities realybes, patikrinti vertybes. Būtina perskaityti paaugliams.

KAS NEPATEKO Į TOPĄ?

Alvydas Šlepikas „Lietaus dievas ir kiti“, manau, jis vis tiek mano tope, nes sprendžiau ar L. S. Černiauskaitės proza, ar A. Šlepiko, nes jiedu man lygiaverčiai prozininkai ir man jiedu abu labai patinka. Tiesiog taip išėjo, kad užleidau į topą moterį, bet tai nereiškia, kad „Lietaus dievas“ kažkuo prastesnis kūrinys. Bent jau man.

Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“, nors aktualus ir lengvai paaugliui paskaitomas kūrinys, man pasirodė gal kiek per paprastas, primenantis Vytauto Račicko „Zuika padūkelis“ potekstes ir siužetines linijas. Nelabai sujaudino ir Kazio Sajos „...kurio nieks nemylėjo“, daug socialinių peripetijų, sunkių ir slogių, tačiau pritrūko biliūniško poetinio jautrumo. Štai Monikos Budinaitės „Selfų slėnis“ daug žadėjęs kūrinys, pretenduojantis į elitinę lietuvių literatūrą, tačiau visumoje tai socialinės klišių išnaros ir skauduliai, trūko kažkokių nestandartinių sprendinių. Jurga Vilė ir Lina Itagaki „Sibiro haiku“ visgi man patikęs ir jautrus kūrinys, kuris savo turiniu labai patiks jauniesiems skaitytojams, bet kai išgirdau vienos lituanistės pasipiktinimą dėl didžiųjų raidžių viduryje žodžių ir baisios grafikos, kuri, beje, man patiko, pagalvojau, ar tikrai gramatiškai šioji knyga nėra žalinga ir taip raštiškai menkstančioje kartoje? Čia jau atskiras diskutuotinas klausimas.

DOKUMENTINĖS, AUTOBIOGRAFINĖS LITERATŪROS TOP 4:

Kadangi dalį dėmesio skyriau dokumentikai, autobiografijai, manau, tikslingiausia juos būtų sureitinguoti atskirai. Taigi...

1. Patti Smith „Tiesiog vaikai“. Kai visi jau ją perskaitė pernai, aš tą padariau tik šių metų pavasarį ir, manau, tai viena geriausių (jeigu negeriausia) šiemet perskaitytų knygų apskritai. Nepaprastas literatūrinis juslingumas, įtaiga, šiluma ir 7-8 dešimtmečių Niujorko rekonstrukcija. Labai sužavėjusi knyga, kurią rekomenduočiau ne tik gurmanams, bet ir tiesiog nesudėtingų tekstų skaitytojams. Skaitoma ir kaip dokumentika, ir kaip autobiografija, ir kaip beletristinis tekstas.

2. Svetlana Aleksijevič „Cinko berniukai“. Ši dokumentinė proza nuginkluojanti. Kaip ir „Laikas iš antrų rankų“, taip ir šioji, daugiamatė literatūra, atskleidžianti žmogaus primityvumą ir sudėtingumą karo ir politinių manipuliacijų žemėje. Ar tikrai rusų kariai didvyriai? Kur yra moralė, kur yra idealas, o kur tik aklas žudymas? Labai rekomenduoju. Na, o mano lentynoje dar dvi liko neskaitytos šios autorės knygos, nežinau, kiek reikia stiprybės vėl pasiryžti ją skaityti, nes emocijų sukelia labai daug. Nepaisant visko, šios autorės knygos yra šedevrai. Ne kitaip.

3. Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Pasaulį ir lietuvius intelektualus sužavėjusi knyga. Nepaprastai įtaigiai parašyta, tačiau manęs neapleidžia jausmas, jog visa tai melas. Tam turiu priežasčių, kadangi mūsų istorija iš esmės yra sufalsifikuota, moksliniai faktai, kuriais taip vadovaujasi rašytojas, išties stebina, bet... Mano šiandienos suvokimu, labiausiai iškrypęs mokslas yra istorija, kurią mums įpiršo kaip tiesą, o šioji knyga yra šio melo viršūnė. Visgi knyga labai gerai parašyta, kad nepatikėti neįmanoma. Tai melo istorijos triumfas.

4. Eckhart Tolle „Naujoji žemė“. Iš esmės net nežinau, kodėl jį palikau paskutinį, nes knyga, lyginant su „Sapiens“, yra pamatinė ir perspektyvi ateičiai. Ten tiek vidinių žmogaus galių pasireiškimo formulių, kad būtina ją perskaityti tiems, kurie domisi dvasinėmis praktikomis Vakarų pasaulyje.

Apskritai dokumentine proza nenusivyliau nė viena knyga. Matau tendencingą jos užgimimą mūsų verstinės literatūros sraute. Manau, kitąmet perskaitysiu jos dar daugiau.

LIETUVIŲ POEZIJOS TOP 4:

Kadangi poezijos knygų vos keturios, tad visas jas nesunkiai sureitinguosiu.

1. Gintaras Bleizgys „Xeranthemum“. Pasakysiu, kad šioji poezija iš visų perskaitytų pati pačiausia. Labai jautriai „užgriebė“, priminė M. Martinaičio poezijos skausmą ir ilgesį. Tokią „kraujuojančią“ poeziją aš mėgstu, su ja nesunku susitapatinti ir justi, pajusti, išjausti. Metų knygos rinkimuose balsuosiu už ją.

2. Dovydas Grajauskas „Apie reiškinius“. Vis abejojau, ar kartais neduoti antrosios vietos Gretai Ambrazaitei, tačiau ryškesni potyriai ir apmąstymai kilo po D. Grajausko poezijos. Labiausiai žavi sofistinė žodžių ir prasmių žaismė, išreiškianti cinizmą ir kartu paprastumą šio pasaulio abejingumui.

3. Greta Ambrazaitė „Trapūs daiktai“. Sunki ir slogi poezija, kuri sunkiai pasiduoda iššifruojama (čia apie tai mini ir M. Gailius), bet iš esmės, kad nelengvai perprantama, todėl ir įdomi. Turint galvoje, kad tai debiutantė. Visgi gotikinės poezijos mums tarp elitinių poetų labai trūksta.

4. Marius Burokas „Švaraus buvimo“. Įtariu 15min.t šiokiu tokiu šališkumu, kai rinkinį išrinko kaip geriausiu šiemet poezijoje užderėjusiu žiedu. Mano supratimu, tai šiek tiek primityvoka poezija, dvelkianti vaizdeliais, nors tam tikrų poetinių ambicijų yra. Sveikintina pozityvumo, švarumo pozicija, bet, kad ir kaip mėgčiau M. Buroką kaip žmogų, šis rinkinys buvo silpniausias iš visų. Beje – nuostabus knygos dizainas!

Tai tiek šiais metais apie knygas ir literatūrą. Šitiek geros literatūros! Širdis džiaugiasi. Visiems dėkoju, kas šiemet mane skaitėte ir laukėte recenzijų. Kitais metais irgi ketinu rašyti ir dalytis informacija apie skaitinius. Laukiu Jūsų pastebėjimų ir komentarų.

Jūsų Maištinga Siela