Sveiki,
Kokia
puiki žiema, galvojau šiandien eidamas iš darbo anksčiau nei įprastai. Tiek dar
daug laiko liko šioje dienoje ir kaip aš jį puikiai išnaudosiu. Grįžau,
užkandau, nuėjau į prekybos centrą, grįžau vėl ir prisėdęs praradau visas
jėgas. Net raumenis pradėjo gelti, toks energetinis išsekimas, kad nieko
nebenorėjau. Dar galvojau, padirbėsiu namuose, gal vakarui liks laiko kokiam
nors šauniam filmui – nebenoriu, nebeskau, o žiūrėti bet ką paskutiniu metu atrodo
paprasčiausias laiko švaistymas.
Geriausias
variantas – imbiero arbata ir Ali Smith knyga „Ruduo“. Bet ir tą po keturių
puslapių nebeišlaukiau rankoje ir užmigau kaip... kaip... Kaip animacinio filmo
močiutė, megzdama prie židinio. Tiesiog knyga pati iškrito.
Mano
darbas susijęs su kalbėjimu, tad netenku labai daug energijos. Pastebėjau, kad
tos energijos, kol kalbu, yra gana daug ir, rodos, dar galėčiau ir galėčiau „varyt“,
bet stoja tyla, prisėdi, atsipalaiduoji ir staiga nusėsta visas organizmas kaip
baterija. Nieko nebelieka. Tampu nebeveiksnus, o dar tik savaitės vidurys! Neatrodo,
kad persidirbau, bet kalbant darbe dingsta kažkur energija ir tereikia mažo
atsipalaidavimo, kad susmuktum kaip toji močiutė prie židinio su virbalais ir
siūlais.
Gerai,
kad vakarais laiko skiriu meditacijai. Kažkaip atitrūksti nuo darbo, nuo
minčių, nuo visko ir supranti, kad visada viską galima keisti, atsisakyti, kai
jauti, jog tai ne tau. Baisiausia, kai nežinai: o kas yra tada tas „Tau“? Visas
aplinkybes ir stabilumą tada priimi kaip laikiną sąlygą, kurios nebijai
prarasti, tada įvyksta didžiausias energijos susigrąžinimas – suvokimas, kad
tik savo noru tą energiją atiduoti kitiems, tik tu pats (pati) pasirinkai dirbti
tokį darbą ir nereikia skųstis. Kai padirbi šiek tiek su nuostatomis, su
neprisirišimu prie darbo, o dar geriau – pagauni save kaip stebėtoją per
performansą, kurį vadiname „darbu“, suvoki, kad tai tėra tik primesta vertybė,
kurią lengvai gali nuo savęs nukrapštyti, nieko nesureikšmindamas. Tas lengvumo
pojūtis – nuostabus, jis iš esmės atsirado per vieną meditaciją: darbą atlieki
kiek įmanoma atsipalaidavęs, nieko nesureikšminęs, niekam nenorėdamas sukelti
jokio įspūdžio, jokio kokybės demonstravimo, o dirbi kaip dirbęs... Streso
nebelieka, viskas slysta kur kas paprasčiau, o rezultatas tas pats. Atsisakant vidinės
įtampos, atsakomybės darbiniame performanse, susitvarko smegenys, susitvarko
įtampos laipsnis ir energija taip nebenuteka iš tavęs kaip vanduo iš gręžiamo
šlapio skuduro.
Geriu
šią akimirką imbiero arbatą. Už lango – smagus sniegas, viskas yra gerai,
gyvenimas teka tokiu ritmu, kokį turiu nusistatęs vidinį savo parametrą. Aiškiai
suvokiu, kad ne aplinkybės lemia tavo gyvenimo kokybę, bet tik tavo pasirenkama
nuostata. Jeigu kas būtų tokią mintį pasakęs man prieš 10 metų – būčiau sudraskęs
debatuose viską į skutus ir nesutikęs. Šiandien esu... tiesiog besąlyginiame
pasidavime ir gyventi išties gera, nes nereikia dėl nieko kovoti, viskas jau
nukovota, nieko nei kitiems, nei sau įrodyti nebereikia, nes viskas iš esmės
(kad ir kaip budistiškai beskambėtų) jau yra įrodyta. Didžiausia mūsų visų misija
(arba bent viena iš jų) yra tiesiog patikėti šios akimirkos jėga ir nustoti
tikėti primestais susipriešinimais.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą